Kaltinimai svetur išvykusiems tautiečiams gobšumu, nepatriotiškumu ir savanaudiškumu nėra nauji. Aš jau neprisimenu tokio straipsnio apie emigrantus, po kurio nebūtų bent tūzino komentarų, vadinančių mūsų emigrantus „užpakalių plovėjais“, „parsidavėliais“ ar dar kokia bjaurastimi. Karo, maro ar nederliaus nebuvo, Lietuva laisva demokratinė valstybė, o šie nedorėliai pabėgo - metė namus, tėvus, protėvių kapus - „ilgojo svaro“ ( euro, kronos) vardan. Ir perspektyva jų nyki - egzistencija už jūrų marių, laukiant progos atsigulti į prabangų karstą. Ai, tiesa, aluzija į karstą ne interneto komentatorių išradimas, bet iš bendro konteksto taip pat ne iškrenta.
Viskas būtų lyg ir aišku ir atrodytų, kad nėra po šios pastraipos daugiau ką ir rašyti, tačiau...
Mintyse persikeliu į maisto sandėlius Manchesteryje ir iš karto prisimenu tuos „prakeiktus Tėvynės išdavikus“, jų veidus, jų kalbas, sužinotas jų gyvenimo ir emigracijos istorijas, kurių reta prasidėdavo „štai nutariau daugiau pinigų užsidirbti“. Prisimenu ir tuos mano draugus, kurie kišenėje turėdami chemikų, fizikų ar informatikos specialistų diplomus dirbo Lietuvoje vadybininkais, laborantais ar pardavėjais ir tik išvažiavę svetur gavo galimybę dirbti pagal savo turimą specialybę ir ne tik dirbti, bet ir užsidirbti.
Unifikuotas naujos emigracijos portretas dažniausiai mums pateikiamas būtent per savanaudiškumo prizmę. Tiesa, ir patys emigrantai kartais pasitarnauja šiam stereotipui įsigalėti, begėdiškai besigirdami neesamais uždarbiais ar pamokslaudami likusiems lietuviams esą pastarieji yra kvaili, kad vis dar „sėdi už savo minimumą“. Tačiau nenusiriskime iki tipinės diskusijos - teisesni išvykę ar likę - nagrinėjimo. Pabandykime drąsiai pažiūrėti tiesai į akis – jei ne emigracija, tai dabartinė Lietuva atrodytų visai kitaip.
Tai, kad socialinius sukrėtimus labiau skatina didelė atskirtis, nei bendras žemas pragyvenimo lygis, yra senai žinoma. Pvz., kai kurios Karibų jūros baseino šalys yra neturtingos, tačiau jų visuomenėje dažniausiai vyrauja taika ir ramybė. Išimtis yra post-autoritarizmo sąlygomis gyvenantys haitiečiai, kuriems be diktatoriaus J-C Duvalier „palikimo“ dabar tenka kovoti ir su stichinės nelaimės pasekmėmis. Tuo tarpu nepalyginamai turtingesnėje pietų Europoje, kur socialinė atskirtis visuomet buvo didesnė nei pvz. Skandinavijoje, pasikartojantys protestai ar net neramumai yra natūralus šių valstybių politinis fonas. Pats laikas prisiminti, kad ir mus vadina Baltijos italais, tik šitą epitetą aš čia prisiminiau ne lietuvių emocionalumui apibūdinti, o kaip tinkamiausią palyginimą socialinės atskirties lygiui nusakyti. Sakyčiau, mes net ne šiaip Baltijos italai, o Baltijos siciliečiai, kur skirtumai supjaustė visuomenę lyg skalpelis. Ir dar virš viso to kabo masyvus tarpusavio ryšiais persipynęs ir kaip žuvis žvynais korupciniais ryšiais apaugęs valdantis elitas.
Valstybės atmetimas šiomis sąlygomis vyksta visiškai dėsningai, nes metų metus sunkiai dirbančiam ir perspektyvos vis neįžiūrinčiam piliečiui ji tampa valdančio elito sinonimu, kurį sudaro ir valdžios institucijos, ir bankai ir net tiesioginis darbdavys, nuo kurio savivalės dažnai niekas piliečio neapsaugo. Ir kai dažnas žengdamas ant kelto denio ar lėktuvo trapo pasako „velniop tą Lietuvą“ jis turi omenyje būtent tuos, kas pastūmėjo jį palikti Tėvynę. Beje, kad panašius pasisakimus išgirsti net nereikia niekur važiuoti, nes tai ir dažnų „virtuvinių“ diskusijų leitmotyvas. Apskritai, bendraujant su užsienyje gyvenančiais bendrapiliečiais, aš aiškiai pamačiau, kad patriotiškumas niekur nedingo, tik išsiskyrė valstybės ir Tėvynės sąvokos, kur valstybė tai tie kas valdo ir skriaudžia Tėvynę. Bet ar yra pagrindas dėl to kaltinti emigrantus? Aš net neabejoju, kad Lietuvai iškilus mirtinam pavojui būti užgrobtai svetimos jėgos dauguma mūsų emigrantų nedvejodami mes visus darbus ir bus ten, kur kiekvienam piliečiui priklausys būti.
Kokia gi reakcija galima, kuomet į emigrantus strėles laidyti pradeda ne interneto troliai, o tie, kas mato save vos ne tautos tėvais ir motinomis. Taip norisi priminti, jei ne milžiniška emigracija, išvijusi trečdalį „nereikalingų“ piliečių, kurie ne tik paliko šalį, bet ir kasmet atsiunčia pinigų beveik tiek pat, kiek Lietuviai tenka iš ES fondų, tai labai abejotina, ar dabartinės politinės ir socialinės-ekonominės sistemos kūrėjai apskritai turėtų galimybė prasibrauti prie tribūnos. Kaip tik šiomis dienomis gera proga prisiminti 5 metų senumo įvykius prie Seimo rūmų. O dabar pasvarstykite, aukštieji ponai, kas būtų, jei potenciali protestinė masė būtų vos ne milijonų didesnė? Atsakymas ko gero yra visiškai akivaizdus tiek, kad ilgametės valdančios grupuotės turėtų emigrantams atsiklaupusios dėkoti ir medalius už išvykimą dalinti. Sutinku, kad tai skamba ciniškai, tačiau į pareiškimus apie nepatriotiškus emigrantus ir uždarbiavimą karstui kitaip reaguoti negalima. Absurdiškas teiginys reikalauja tokio pat absurdiško atsakymo.
Laikas pagaliau suprasti, juk gyvename globalios Lietuvos sąlygomis ir išeivija šiandien - tai neatsiejama mūsų visuomenės dalis, kurioje taip yra visko: ir gėrio ir blogio. Yra ir tų, kurie net ir po 15-20 svetur išgyventų metų vis dar mano, kad emigracija laikina, yra tokių, kurie jau po pusmečio netikėtai išmoksta kalbėti su stipriu anglišku, vokišku ar ispanišku akcentu. Bet tai nesuteikia niekam teisės suplakti, sumalti, sulipdyti visus į unifikuotą masę, nors, pripažinkime, sulipdžius ir jai a priori suteikus neigimą įvaizdį ir karto savaime lyg ir dingsta būtinybė į ją atsižvelgti.
Tai ar ne todėl kažkam labai patogu, kad kol Lietuvoje metų metus sukasi nusistovėjusi valdančių grupuočių karuselė tuo pat metu suktųsi kitos – prekių vežimėlių Manchesterio sandelyje, karučių Dublino statybose ar Ispanijos apelsinų plantacijose.
