Kaune trečiadienį minint už Lietuvos laisvę susideginusio Romo Kalantos žūties 42-ąsias metines, jo pagerbti susirinkę antisovietinių demonstracijų dalyviai prisimena, kad vėlesniais metais „kalantinių“ minėjimui pirmieji imdavo ruoštis saugumo pareigūnai.
Prie R.Kalantos žūties vietos Muzikinio teatro sodelyje atėjęs „kalantinių“ dalyvis Jonas Klėmanas sakė, kad sovietų saugumo struktūros aktyvesnės tapdavo jau balandį.
„Prisimenu, kaip kiekvieną kartą pradėdavo „švęsti“ sovietinė valdžia: jau balandžio pabaigoje suprasdavai, kad „kalantinės“, nes pasirodydavo milicininkai, kurie visada eidavo po tris: vienas būdavo koks nors seržantas, o du būdavo iš vidurinės Azijos. Tai būdavo vidaus reikalų kariuomenės kareiviai, aprengti milicininkų uniformomis. Ir tai kartojosi metai iš metų, metai iš metų... Aš manau, turbūt užtrukdavo ta jų šventė kokias keturias savaites, nes tos uniformėlės, tie marškinukai, kaskart vis labiau nešvarūs darydavosi...“ – su BNS žurnaliste prisiminimais dalijosi ano meto įvykiuose dalyvavęs Jonas Klėmanas.
Apie R.Kalantos susideginimą jis sakė sužinojęs, kai išgirdo kolegas darba kalbant apie jo laidotuves.
„Turbūt kokią ketvirtą-penktą valandą mus pasiekė signalai, kad Kaune revoliucija – man rodos, tai buvo ta 18–oji diena ir diplomatiškai elgdamiesi mes sugebėjome praeiti pro užtvaras. Kiekvienas kvartalas, pradedant nuo Maironio gatvės, tolyn buvo su užtvarais. Atėjome iki sodelio, kuris atrodė panašiai kaip dabar. Tuo metu ten buvo apie šimtas žmonių – ta minia jau buvo praėjusi ir išsisklaidžiusi. Sklido kalbos, kad ten, kur už Centrinio pašto buvo rekonstruojamas pastatas, plytos buvo panaudotas ir apmėtyti milicininkai, bet aš to nemačiau“, – pasakojo J.Klėmanas.
Vėliau į Laisvės alėją atvyko kareiviai, pasiruošę vaikyti galimus žmonių susibūrimus. Be to, tądien centrine miesto gatve paleido važiuoti autobusus, paprastai važiuodavusius gretimomis – Kęstučio ar K.Donelaičio – gatvėmis. Tą pačią dieną iš Laisvės alėjos dingo suoliukai.
Vis dėlto tos dienos prisiminimai, J.Klėmano teigimu, nebuvo slogūs – nors vėliau jam pačiam teko paragauti ir milicijos „bananų“.
„Vėliau pradėjo imti į nagą, matyt, susiorganizavo – gal po tų įvykių buvo kokie naktiniai posėdžiai. Šalutinėse gatvėse būdavo tokie postai ir jie apžiūrinėdavo žmones. Galiu pasigirti, kad esu gavęs bananų prie vienos šventos vietos: apie trečią dieną įsidrąsinau, kad galbūt pavyktų nueiti į „Pasaką“ kavos išgerti ir aš tarpuvartėje kaip tik žiūrėjau į „Pasakos“ pusę – ir gavau į kuprą“, – pasakojo jis.
Skulptorius Juozas Ruzgas pasakojo 1972–ųjų gegužės 14–ąją dieną šalia tos vietos, kur susidegino R.Kalanta, atsidūręs visiškai atsitiktinai.
„Čia buvo gatvė, normalus eismas. Aš atvažiavau ir sustojau ir pirmiausia pajutau tokią atmosferą, kažkokią įtampą, nors čia beveik nebebuvo žmonių. Išlipęs iš automobilio pajutau, kad čia kažkas buvo, nors nieko nemačiau, atvažiavau gerą valandą ar pusvalandį po visko. Pastebėjau, kad į mane čia žiūri kažkaip keistai vienas kitas žmogus, ko paprastai gatvėje nebūdavo: eina pro šalį ir taip įkyriai stebi veidą. Matyt, buvo pasiųsti stebėti, kas čia bus“, – kalbėjo J.Ruzgas.
Apie tai, kas šioje vietoje įvyko, jis netrukus sužinojo iš netoliese įsikūrusios kavinės darbuotojų.
„Tai mano replika R.Kalantai“, – sako skulptorius, parodydamas į fontane netoli R.Kalantos susideginimo vietos stovinčią savo kurtą ugnies deivės Gabijos skulptūrą.
Trečiadienį vykusiame minėjime dalyvavo miesto savivaldybės atstovai ir politikai – kalbėdami jie pabrėžė laisvės kainą ir gretino R.Kalantos poelgį bei „kalantines“ su įvykiais Ukrainoje. Ant R.Kalantai skirto paminklo „Aukos laukas“ iškilmingai padėtos gėlės.
„Kaip ir daugelis svarbių dalykų, bėgant metant praeitis atrodo gražesnė ir ateini, jautiesi lyg tas minėjimas per mažas, gal didesnio reikėtų, daugiau tos pagarbos. Bet čia gal senatvė. Iš tiesų tai yra mano jaunystė, mano gyvenimas. O jeigu vertinant, tai vis dėlto yra didžiulė, gyvybės, auka. (...) Tai nebuvo ta viena diena, ta laidotuvių diena ar savaitė po jos. Tai buvo visas tam tikras etapas: nuo 1972 metų tai tęsėsi iki atgimimo ir man natūralu yra ateiti“, – sakė J.Klėmanas.
1972 metų gegužės 14 dieną devyniolikmetis R.Kalanta Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, pasidegė. R. Kalanta ligoninėje mirė.
Lietuvoje tai pirmas susideginimo, protestuojant prieš okupacinę valdžią, atvejis.
R.Kalantos susideginimas sukėlė komunistų partijai ir sovietų saugumo pareigūnams paniką. Sovietiniai saugumiečiai paskubėjo R.Kalantą slapta palaidoti anksčiau paskelbto laiko. Susirinkę į laidotuves žmonės pasipiktino valdžios savivale, prasidėjo masinės eitynės, kuriose skanduoti politiniai šūkiai.
Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko kelias dienas. Neramumai nuslopinti gegužės 19 dieną. Iš daugiau kaip 3 tūkst. aktyvių protestų dalyvių buvo suimta per 400 žmonių.
R.Kalantos auka sulaukė didžiulio atgarsio, kėlė Lietuvos nelaisvės klausimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją, R.Kalanta tapo pasipriešinimo simboliu, o Kauno įvykiai suaktyvino neformalių jaunimo grupių judėjimą. Jų nariai platino prieš sovietų santvarką nukreiptus atsišaukimus, keldavo tautines vėliavas, minėdavo tautines šventes, viešose vietose piešdavo tautinio valstybingumo simbolius.
