Romo Kalantos susideginimą, protestuojant prieš sovietų okupaciją, Kaune 1972 metų gegužės 14 dieną Vilniaus universitete dirbantis istorikas Algirdas Jakubčionis vadina aukščiausia protesto forma.
– Ar šis R. Kalantos apsisprendimas sukėlė tarptautinį rezonansą?
– Tam tikrą tarptautinį rezonansą sukėlė. Visų pirma, Maskvoje tuo metu viešėjo JAV prezidentas Richardas Nicksonas. Buvo, aišku, tikimasi, kad rezonansas bus stipresnis.
Apie faktą sužinoję išeiviai protestavo, mitingavo, priiminėjo rezoliucijas ir kėlė klausimą dėl Lietuvos okupacijos. Jie suprato tai taip pat, kaip mūsų dienomis suprastų visas laisvasis pasaulis. Susideginimas yra aukščiausia protesto forma. „Kaltinkite režimą“, – tai yra jo žodžiai. Be jokios abejonės, R. Kalanta tokiu būdu protestavo, tad tai turėjo ir tarptautinį rezultatą.
– Kodėl pasirinkta tokia drastiška protesto forma? Kai kas teigia, jog idėjai verčiau paskirti gyvenimą, o ne aukoti gyvybę.
– Tokiu būdu R. Kalanta protestavo prieš režimą, prieš okupaciją, prieš socializmą. Kartoju – tai aukščiausia protesto forma, kokia tik gali būti. Turbūt 1969 metais susideginęs Janas Palachas, kuris, irgi būdamas studentas, protestavo prieš sovietų kariuomenės įvedimą į tuometinę Čekoslovakiją, buvo pavyzdys<...>. Atsiminkime, kad ir kai kuriose Azijos šalyse susidegindavo moterys, protestuodamos prieš sunkią padėtį. Tokios žinios net sovietų laikais į pasaulį buvo prasiskverbusios.
– Jei skirstytume įvykius reikšmingumo prasme, kas svarbiau – gyvas R. Kalantos fakelas ar 1979 metais paskelbtas ir išplatintas pabaltijiečių memorandumas?
– Sunku pasakyti. Mano supratimu, tai yra dvi to paties reiškinio pusės. Iš vienos pusės, R. Kalantos akcija buvo asmeninis protestas, o 1979 metų pabaltijiečių memorandumas sukėlė didesnį triukšmą Europoje. Jeigu Europos parlamentas svarstė ir priėmė atitinkamą rezoliuciją dėl Baltijos valstybių, sakyčiau, kad tai buvo pirmas jų sugrįžimas į tarptautinės politikos terpę. Juk po Ribentropo-Molotovo pakto, po Antrojo pasaulinio karo pradžios Baltijos valstybių klausimas buvo svarstomas tik neoficialiai. Tad jei žvelgsime į laisvės siekį, tai – dvi to paties medalio pusės.
Faktai
1972 metų gegužės 14 dieną Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, R. Kalanta, protestuodamas prieš sovietų režimą, apsipylė benzinu ir, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, užsidegė.
R. Kalantos aktą lydėjo spontaniški jaunimo protestai ir okupacijų sovietinių organų represijos.
Po J. Palacho 1969 metų akcijos Čekijoje būta ir dar 13 kitų susideginimų, protestuojant prieš neteisybę ir priespaudą: Sovietų Sąjungoje, socialistinio lagerio valstybėse, Vietname, Kinijoje, Tunise.
