Šiaulių mieste veikia iki dešimties privačių galerijų, pavadinime naudojančių žodį „galerija“. Vienose iš jų menininkų kūriniai tik parduodami, kitos tampa ne tik parodų edukacijų, veiklų erdvėmis, bet ir menininkų bei mylinčiųjų meną susibūrimo vieta.
Apie šiandienos privačių miesto galerijų sampratą, funkcijas, situaciją „Atolankos“ kalbėjosi su Šiaulių Trakų gatvės galerijos savininke Barbora Orakauskaite ir „Akies“ galerijos savininke Janina Kildušiene.
Reikalinga veikla
Trakų gatvės galeriją Barbora Orakauskaitė perėmė iš pamotės Loretos Orakauskienės. Anksčiau ši galerija vadinosi dailės salonu „Skrynelė“ ir priklausė dviem savininkėms.
Aplinkybės iš Kaišiadorių į Šiaulius Barborą su vyru atvedė 2009 metais. Juriste dirbusi Barbora su vyru apsisprendė imtis to, ko iš tiesų gyvenime nori.
„Atvirai kalbant, dabar pati sau pavydžiu. Užsiimu tuo, kas man labai miela. Jaučiu, kad mūsų veikla reikalinga“, – sako Barbora.
Galeriją galima vadinti ir namais – Barbora su vyru gyvena už parodinių erdvių sienos.
„Taip gyventi labai patogu – ir dėl saugumo, ir nesinori iš čia išeiti. Galerija tapo miela pasisėdėjimų vieta intelektualioje aplinkoje tarp paveikslų.“
Laisvė rinktis
– Kokia šiandienos galerijos samprata?
– Iš pradžių neturėjau supratimo apie galeriją. Pirminis suvokimas – dailės salonas, kur prekiaujama meno kūriniais.
Šiandien matau aiškias ribas tarp „galerijų“, kurios taip save vadina, ir galerijų, kurios iš tiesų atlieka galerijos darbą.
Į galerijos funkcijas įeina meno sklaida, parodų pristatymai. Kitos galerijos tik prekiauja meno kūriniais. Tai, manau, jau kita kategorija.
– Pagal ką renkatės autorius? Ar galerija turi savą menininkų ratą?
– Menininkų, kurie pas mus nori rengti parodas, įvairius projektus, atsiranda vis daugiau. Esame priversti autorius atsirinkti.
Stengiamės, kad šiauliečiai pamatytų kitų miestų autorių kūrybą.
Nuo to laiko, kai galerija priklausė kitiems savininkams, menininkų ratas pasikeitė. Yra daug naujų autorių, bet yra ir tokių, su kuriais ryšiai nutrūko. Dažniausiai dėl to, kad mūsų požiūris į meną yra kitoks.
Mes esame visiškai laisvi atsirinkti tai, kas mums miela. Visiškai prieštarautų mūsų filosofijai, jei galvotume vien apie rinką, jei priimtume tik tuos autorius, kuriuos sėkmingai parduotume, kurie atneštų komercinę sėkmę.
Pirmiausia turi būti ryšys tarp autoriaus ir žmogaus, kuris jo kūrinius eksponuoja, apie juos kalba publikai. Autoriaus kūryba turi būti svarbi, miela, aktuali, reikšminga. Man galerija yra ir darbas, ir gyvenimas, ir savotiška filosofija.
Tikime, kad menas reikalingas žmonėms, kad jis keičia pasaulį. Yra toks gražus šūkis „Menas išgelbės pasaulį“. Mes irgi tuo tikime.
Gal truputėlį ir keistokai atrodome, bet nesiorientuojame vien į komercinę naudą.
– O ar būna, kad galerija atsisako menininko darbų?
– Nenoriu nieko įžeisti, bet mes autorius renkamės.
– Kuriais autoriais didžiuojatės?
– Didžiuojuosi visais autoriais, kurie darbus eksponuoja pas mus. Kai rengiu parodą, netgi kiekvieną autorių savotiškai įsimyliu.
Paroda dažnai gimta spontaniškai, pamačius įspūdingą darbą, kaip buvo, tarkime su Alfredu Petru Gužu.
Džiaugiuosi, kad mums pavyko suorganizuoti šviesios atminties tapytojo iš Klaipėdos Vido Pinkevičiaus, kuris laikomas tapybos patriarchu, parodą.
Didžiuojuosi, kad pas mus vyko Jono Daniliausko paroda. Įspūdinga buvo Keti Matabeli – autorės iš Gruzijos – paroda.
Paskutinėje šių metų parodoje pirmą kartą Šiauliuose pristatėme Eglės Einikytės-Narkevičienės kūrybą.
Galėčiau minėti kiekvieną autorių. Buvo atvejų, kai patys autoriai pamalonina – turėdami galimybę pasirinkti kitą galeriją, su kūrybą ateina pas mus. Malonu, kai brandūs menininkai pasirenka mažą erdvę.
Vizijoje – pokalbiai apie meną
– Paminėjote, kad jūsų požiūris į meną yra kitoks. Koks jis?
– Meno, kaip komercijos objekto, nesureikšminame. Visų pirma reikia patraukti, sudominti menu kiekvieną žmogų.
Menas labai įvairiais aspektais žmogui atneša naudos: praplečia akiratį, kūrybiškumą, lavina vaizduotę. Kiek daug žmogus gyvenime netenka, jei gyvena rimtu darbas-namai- buitinės problemos.
Menas, buvimas tarp meno kūrinių, skatina teigiamas emocijas, teigiamą požiūrį į pasaulį. Jei žiūrėdamas į meno kūrinį matai kažką pozityvaus, vadinasi, kuri pozityvią, gražią ateitį.
– Esate sakiusi, kad Trakų gatvės galerija netelpa į įprastus galerijos rėmus. Kuo esate kitokie?
– Rengiame nekomercinius projektus, veiklas, edukacijas, kad sudomintume žmones, kurie visiškai nėra susidūrę su akademiniu menu, kuriems menas neturėjo jokios svarbios reikšmės.
Apie galeriją visuomenė turi sužinoti iš jos veiklos, renginių, pristatymų, todėl galerijos nereklamuojame, nedarome akcijų, išpardavimų. Tai – netinkami veiksmai galerijos veidui.
Savaitgaliais galerijoje renkamės į piešimo pamokas. Tai buvo mano idėja, kuri pasitvirtino su kaupu.
Moterims, kurios sakydavo: „Kaip gerai menininkams, jie turi talentą“, pasiūliau piešti. Kėliau vienintelį reikalavimą – kad žmogus neturėtų akademinio dailės išsilavinimo, nebūtų lankęs dailės mokyklos. Šventai tikiu, kad kiekvienas širdyje yra truputį menininkas. Reikia noro ir atvirumo.
Piešimo pagrindų kantriai mokė Aldona Visockienė. Pramokę piešti formas, objektus, orientuotis proporcijose, su Vita Žabarauskaite ėmėmės kūrybinių užduočių.
Dabar, žiūrint į kai kuriuos paveikslus (juos jau galima vadinti paveikslais), galima suabejoti, ar juos tikrai piešė žmogus, anksčiau niekada nelaikęs rankose pieštuko ar teptuko.
– Kokia Trakų gatvės galerijos vizija?
– Dar neturėdami galerijos, su vyru žiūrėjome filmą apie Gruzijos dailininką Niką Pirosmanį. Sužavėjo, įstrigo frazė, kuri tapo po truputį besipildančia svajone: „Aš norėčiau miesto viduryje pasistatyti didelę trobą, į kurią rinktųsi žmonės ir kalbėtųsi apie meną“.
Pas mus irgi renkasi skirtingi žmonės ir kalba apie meną. Džiaugiuosi, kai atėjęs žmogus sako: „Ne taip ir svarbu, kas man patinka. Aš noriu kūrinio, į kurį žiūrėdamas po penkerių metų, suprasčiau, kad jis man dar labiau patinka. Kad prie jo dabar priaugau.“
Žmogus, įsigydamas meno kūrinį, nori ne tik estetinio grožio, interjero detalės. Meno kūrinys jam yra ir savęs tobulinimo priemonė.
Menas – suprantama kalba
– Šalia galerijos misijos ir filosofijos dar yra ir išgyvenimo, parduodant meno kūrinius, momentas. Kaip suderinate?
– Tai nėra ta veikla, iš kurios galima daug uždirbti. Iš šios srities turtų nesusikrausi, nebent būsi gimęs šeimoje, kuri tokį verslą plėtoja jau daug kartų. Mums užtenka išlaikyti galeriją ir dirbti širdžiai mielą darbą.
– Žodis komercija, kalbant apie meną, baugina?
– Baugina. Iš prigimties nesu komersantė. Galbūt kaip tik dėl to man taip patinka čia dirbti. Jei galvočiau tik apie komercinę pusę, būtų labai liūdna, šalta ir nyku. Ji nėra nei tokia įdomi, aktyvi, kad visą galerijoje praleistą laiką būtų verta į ją koncentruoti.
– Koks yra šiaulietis pirkėjas?
– Pirkėjai įvairūs ir skirtingi, apibendrinti sudėtinga. Yra žmonių, kurie norėtų įsigyti meno kūrinį, bet negali. Su jais užmezgame edukacinius ryšius, pranešame apie parodas.
Prekybinė pusė – labai subtili sritis, apie kurią sunku konkrečiai kalbėti.
– Ar lankytojai jaučia barjerą ateiti į galeriją? Juk ne kiekvienam meno kūrinys – įperkamas.
– Labai įdomu, kad žmonės, kurie anksčiau bijodavo užeiti į meno galeriją, dabar jau drąsiai ateina į parodas.
Pastebėjau, kad vidinį barjerą jaučia ir moksleiviai, ir pagyvenę žmonės. Jie įsivaizduoja, kad tai yra kažkoks užribis, į kurį atėjęs, privalai pirkti.
Manome, kad svarbiausia galerijos funkcija – meno, informacijos sklaida, meno pateikimas kiekvienam suprantama kalba.
Jei lankytojai ir netaps mūsų potencialiais pirkėjais, bet gal nueis į kitas galerijas. Gal jų vaikai domėsis menu. Noriu, kad žmonėms atsirastų dvasinis poreikis.
– Ar privačių Šiaulių galerijų savininkai – konkurentai? Ar dar yra erdvės šioje srityje?
– Palaikyčiau bet kokį bandymą bendrauti. Pati neieškau kontaktų, nes kiekvienam savininkui tai sukeltų baimę ir įtarimą. Gal nuo lietuviško mentaliteto priklauso?
Ryšio tarp privačių galeristų nėra. Konkurentais jų net ir nedrįsčiau vadinti. Visos Šiaulių privačios galerijos yra skirtingos specifikos. Greičiau Šiaulių galeristai – kolegos, su kuriais nebendraujame.
*****
Verslo plano neturi
Janinos ir Aristido Kildušių galerija „Akis“ Šiauliuose veikia dvyliktus metus. Per tą laiką surengtos kelios dešimtys parodų. 2002 metais galeristai trylikos Lietuvos dailininkų parodą buvo nuvežę į Šveicariją.
Į meno kūrinių verslą ponia Janina įsisuko nuo dailės salono „Skrynelė“, kuriuo su bendrasavininke rūpinosi nuo 1996 iki 2001 metų.
„Subrendome darbui atskirai“, – ankstesnį laikotarpį apibendrina J. Kildušienė.
Daug metų choreografijai atidavusi J. Kildušienė ir orkestre grojęs jos vyras iš širdies paniro į vaizduojamojo meno pasaulį.
Atidarydama galeriją, didelių tikslų šeima nekėlė. Iš pradžių daug vilčių dėjo į šiauliečius – galvojo kviesti daugiausia vietos menininkus.
„Ir dabar verslo plano neturime. Neprogramuojame ateities, – sako J. Kildušienė. – Geriau išlaukti momento, kai ir tu pats, ir dailininkas dega viena mintimi.“
J. Kildušienė sako, kad daug pažinčių su dailininkais išliko nuo „Skrynelės“ laikų. Vėliau pažintys mezgėsi iš lūpų į lūpas, per rekomendacijas.
Menininkų skaičius svyruoja
Parodos, pabrėžia J. Kildušienė, galerijoje organizuojamos ne dėl pliusiuko. Ir apie jų atidarymą pastaruoju metu dažniausiai paskelbiama kiek vėliau. J. Kildušienės teigimu, dažnas menininkas jaučiasi gerai nedideliame savų žmonių būryje.
Kildušiai durų neužtrenkia nė vienam menininkui. Bet kelia sau tikslą tobulėti, ieškoti įdomių autorių, menininkų su gera energetika. „Tikras menininkas ar apsišaukėlis matosi iš karto“, – neabejoja J. Kildušienė.
Per 12 metų draugystė užsimezgė ne su viena įdomia, talentinga asmenybe. Kildušiai išskiria tris perlus, jau išėjusius amžinybėn: tapytoją Arvydą Bagdžių, keramiką Levą Bekerį, skulptorių Edmundą Frėjų.
„Visi menininkai, su kuriais bendradarbiaujame, – labai skirtingi, todėl išskirti sunku. Visi jie – asmenybės, – sako J. Kildušienė. Ir vardija: Ramūnas Grikevičius, Miglė Kosinskaitė, Ritonė, Rūta Katiliūtė, Rytis Garalevičius, Egidijus Radvenskas...
R. Grikevičiaus paroda buvo paminėtas „Akies“ dešimtmetis. Ramūno darbas, pernai eksponuotas ir „Akyje“, pateko į parodą Kinijoje, į kurią buvo atrinkta 500 žymiausių nūdienos autorių. „Tai išskirtinis įvykis menininko biografijoje“, – džiaugiasi J. Kildušienė.
Galerijos menininkų skaičius svyruoja. 2002 metais, per pirmąjį „Akies“ gimtadienį, J. Kildušienė suskaičiavo 96 autorius.
„Nė su vienu iš jų neatsisveikinta. Bet būna, kad menininkas išvažiuoja iš Lietuvos, tada nebūna jo ir mūsų galerijoje“, – sako J. Kildušienė.
J. Kildušienė patyrė, kad ne visada lengva rasti kontaktą su menininkais.
„Paskambini tapytojui, kuris darbus eksponuoja Paryžiuje, Strasbūre ir sakai: „Aš – iš Šiaulių, norėčiau jūsų darbelio... – šypsosi galeristė. – Būna, sulauki atsakymo, kad dailininkas Vilniuje nepajėgia užpildyti galerijų. Jei pasako „ateityje“, žinok, kad tai reiškia „niekada“. Visos problemos išnyksta, jei pavyksta su dailininku susitikti akis į akį.“
J. Kildušienė atkreipė dėmesį, jog jaunieji miesto dailininkai, studentai į galeriją neateina.
„Man atrodo, kad Šiauliuose studentai nėra aktyvūs. Išskirtinis atvejis buvo Martynas Gaubas“, – sako šiaulietė.
Jo kūryba galeristė susidomėjo Martynui studijuojant pirmuosiuose kursuose. Jo kurtus angeliukus pamatė Šiaulių universiteto dailės galerijoje. M. Gaubui užsukus į „Akį“, užsimezgė draugystė, tebesitęsianti iki šiol.
Galerijoje eksponuoti Martyno tapybos darbai, skulptūra. J. Kildušienės paskatintas, prieš savaitę M. Gaubas „Akyje“ atidarė ir juvelyrikos parodą.
Patirtis – iš Prancūzijos
Kildušiai daug keliauja, domisi, kuo gyvena galerijos kitose Europos valstybėse. Sukaupta informacija nori dalintis ir su kitais, besidominčiais meno pasaulio naujovėmis.
„Jei būtų kitos galimybės, finansinė situacija, į Lietuvos rėmus nelabai betilptume, – sako galerininkė. – Tik mūsų rinka ir pasiūla maža.“
J. Kildušienė pažymi, kad Lietuvos galerijose, kaip ir kitose srityse, daug painiavos.
„Daug žmonių, ateinančių į vadinamas galerijas, nesupranta, kur papuolė. Visoje Lietuvoje kuriamos ne galerijos, o miksai. Lankytojai nebesupranta, ar jie mato profesionalo, ar tautodailininko, ar mėgėjo, palankiusio kelių mėnesių kursus, darbą“, – stebisi J. Kildušienė.
Pasak galerininkės, galerija turėtų būti ta erdvė, kur žmogui viskas labai aiškiai paaiškinama.
„Aš nesu prieš tautodailininkus ar mėgėjus. Bet esu už tai, kad žmonės atskirtų mėgėjo ir profesionalo darbą“, – sako J. Kildušienė, pati esanti tautodailininkų sąjungos narė. – Žmonės turi žinoti, ar įsigyja vienetinį paveikslą, ar menininkas paveikslus tiražuoja. Lietuvoje informacija dažnai nepateikiama, dauguma galerijų, mano manymu, dirba ne taip.“
O kaip dirba tikra galerija? Daug informacijos apie galerijų veiklą J. Kildušienė gauna iš prancūzo skulptoriaus Paul Beckrich, su kuriuo sieja sena draugystė.
Galerijos „Bartoux“, kuriai priklauso skulptorius, šeimininkai turi 5–6 galerijas. Skulptoriui galerija organizuoja parodas ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Galerija atsako už dailininką. Bet dailininkas irgi suvaržytas – jį sutartis saisto tik su viena galerija.
Tikra galerija, J. Kildušienės teigimu, pirmiausia turi turėti piniginį fondą, kuris išlaisvintų menininką.
Galerininkė pateikia pracūzišką pavyzdį: privati galerija pasirenka kelis menininkus, kuriuos visiškai išlaiko. Jei galerija per metus neparduoda menininko darbų, vis tiek moka atostoginius, suteikia socialines garantijas. Šios sąlygos leidžia menininkui laisvai gyventi ir kurti. Nelieka įtampos būtinai parduoti darbus: jei darbų nenupirko 2013 metais, gal jie bus parduoti 2014 metais?
Kito tipo Vakarų Europos galerijose iš dailininko atskaičiuojamas procentas už ekspoziciją (jei dailininko darbas galerijoje neparduodamas).
Dar viena paplitusi galerijų kategorija – savininkų nuomojamos tuščios patalpos. Savininkai sudaro grafiką parodų ekspozicijai, o dailininkas patalpas nuomojasi. Numatytą laiką tose patalpose menininkas pristato darbus, priima lankytojus.
Parduoti nelengva
O kokia yra „Akies“ galerija? Koks jos veidas? Ir kaip galerijai pavyksta išsilaikyti?
„Dauguma mūsų menininkų – profesionalai. Yra keletas mažiau žinomų menininkų, bet jų darbai deri interjere, – sako J. Kildušienė. – Galerija turi išsilaikyti ir uždirbti. Turime stengtis, suktis, galvoti, pritraukti naujovių. Bet jei pradėsi galvoti, kiek uždirbti per mėnesį, tada reikia keisti arba darbą, arba pomėgius.“
Itin gerais metais galerijai Kildušiai vadina 2007–2008-uosius. Po jų atėjo krizė.
„Pagalvoju, kad kiti mūsų situacijoje nebebūtų dirbę“, – sako J. Kildušienė.
2011 metais galerijos versle buvo jaučiamas atsigavimas, 2012-aisiais vėl grįžo sąstingis.
Pasak J. Kildušienės, brangų meno kūrinį Šiauliuose parduoti yra sunku. Kelis tūkstančius kainuojantys darbai dažniausiai tik eksponuojami – rasti jiems pirkėją – sunku. Brangaus paveikslo pirkėjas geriau nuvyksta pirkti tiesiai pas dailininką.
****
„Galerija yra kultūros židinėlis“
Stasys Juškus, gimęs Akmenės rajono Šventupių kaime, yra pirmosios privačios profesionalaus meno galerijos Lietuvoje įkūrėjas. „Juškus gallery“ įkurta 1990 metais Vilniuje, prie Sereikiškių parko. Pagrindinė šios galerijos veiklos kryptis – XX amžiaus Lietuvos ir Baltijos šalių modernizmo klasikos dailė.
– Galeriją įkūrėme, kai tik atgavome nepriklausomybę, – 1990 metų spalį. Sereikiškių parko prieigose vieną namelį skyrėme suvenyrams, kitą – tapybai.
Iš karto kūriau klasikinio meno galeriją – jokių abstrakcijų, mandrybių. Tik klasikų darbai – mirusių ir gyvų grandų. Jokios saviveiklos. Ir tuo laimėjau.
Galerijoje pradėjo lankytis tie, kurie domisi rimtu menu, kolekcionieriai. Taip galerija ir išliko. Pavyzdžiui, per pirkimo bumą, ekonominį pakilimą, Antano Gudaičio paveikslą pardavėme už 150 tūkstančių litų.
Parodas galerijoje rengdavau kas mėnesį. „Savo“ dailininkų grupę surinkau nuo pradžių, galerija jiems buvo kaip ir namai: Leonardas Gutauskas, Vladas Karatajus, Jonas Mackonis... Pagrindinis kriterijus – dailininko pajėgumai, jo vertė.
Vadinamųjų Pilies gatvės dalininkų nepriimame, jaunų dailininkų dar neturime – nesuaugo.
Dabar direktoriauti galerijai perdaviau sūnui. Galerijoje išlaikomas aukštas lygis, jokio kičo nėra. Kaip ir nebuvo, ir nebus.
Galerijoms dabar yra sunkus laikotarpis, kuris prasidėjo su ekonomine krize. Paveikslai parduodami ir elektroninėje erdvėje, bet taip perkama retais atvejais.
Galerijų Lietuvoje įsikūrę nemažai. Vilniuje, pastebėjau, tik atidaro galeriją ir po mėnesio uždaro. Savininkai galvoja, kad galerijoje pinigai byra. Anaiptol.
Galerija yra kultūros židinėlis visokiomis prasmėmis. Galerija žmogų kelia į tam tikrą lygį. Manau, kad kiekviena galerija atlieka dvasinę misiją.
Jei nebūtų bažnyčių, būtų daugiau muštynių, anarchijos. Galerija – irgi kaip bažnyčia. Tik įėjus nereikia žegnotis. O dvasinis pasitenkinimas – yra.
Per parodų atidarymus sakydavau: tauta gyva tiek, kiek gyva jos kultūra. Pirmas kultūros židinys – menai. Jei neturėtume galerijų, kultūros institutų, tuo ir pasibaigtų mūsų tauta.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
