Liepos 15 d., trečiadienį, 18 val. Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A), rengiamas Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui (1410–2010) skirto naujo leidinio – Mečislovo Jučo knygos „ŽALGIRIO MŪŠIS“ pristatymas, kuriame dalyvaus prof. Mečislovas Jučas, Romualdas Budrys, dr. Vydas Dolinskas, dr. Edmundas Rimša, dr. Irena Valikonytė, aktorius Mantas Cegelskas.
Yra įvykių, kurie tautos atmintyje išlieka šimtmečiais. Žalgirio mūšis yra prisimenamas ne tik istorijoje, bet gyvas lietuvių tautos atmintyje. Kautynių atminimas buvo svarbus tautiniam atgimimui. Aktualus jis ir dabar, kai liepos 15 d. įžengiame į šio istorinio mūšio 600 jubiliejinius metus.
Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių viduramžiais. Tai buvo epochinės reikšmės įvykis. Šiame mūšyje susidūrė germano-romaniški vakarai su lietuvių-slavų sąjunga, viduramžiško karo meno ir riteriškosios dvasios skleidėjai su naujųjų laikų tautine-politine sąjunga ir jos vienybe.
Žalgirio mūšis buvo Didžiojo 1409–1411 metų karo kulminacija. Karas kilo dėl Žemaitijos ir jo vienintelis teritorinis pasiekimas buvo Žemaitija, kuri buvo pripažinta Lietuvai. Žalgirio mūšis galutinai sustabdė Kryžiaus karus Lietuvoje. Po jo sekę popiežiaus sprendimai panaikino visas Ordino gautas privilegijas į Lietuvą. Tai buvo katastrofa Ordinui. Jis galėjo tik atitolinti savo žlugimą. Žalgirio mūšis išvedė Lietuvą į Europą jos ginčuose dėl Ordino paskirties ir prasmės (Konstancos bažnytinis Susirinkimas). Keitėsi Vakarų nuomonė apie Ordiną. Vidurio ir Rytų Europoje pirmenybė buvo teikiama Lenkijos ir Lietuvos valstybėms. Jos atstovavo katalikiškajai Europai iškilus turkų pavojui, taip pat sprendžiant Rytų schizmos ar čekų husitų klausimus.
Pristatomos knygos autorius – vienas autoritetingiausių ir produktyviausių Lietuvos istorikų, Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas istorijos mokslų daktaras M. Jučas – ne kartą yra rašęs apie Žalgirio mūšį. Naujojoje, specialiai jubiliejui skirtoje monografijoje, nors ir nedidelės apimties, dėstomas naujas požiūris į Lietuvos ir Lenkijos valdovų Jogailos ir Vytauto sutartis (1382, 1384, 1398, 1404 m.) su Ordinu, detalizuotas tų sutarčių turinys ir prasmė. Sutartys ir po jų sekę kariniai veiksmai dėl Žemaitijos priartino Didįjį karą. Naujoje gausiai iliustruotoje knygoje pažvelgta ir į taip vadinamą „užnugarį“, arba taikos užtikrinimą Rytuose. Studijoje bandoma paaiškinti, kodėl kare nedalyvavo Livonija, kas žymia dalimi lėmė karo baigtį.
Monografijoje naujai pažiūrėta į Didžiojo karo strategiją ir Žalgirio mūšio taktiką. Ypatingo dėmesio susilaukė karinis Vytauto kariuomenės manevras ir jo reikšmė mūšio baigčiai. Išryškinti lietuvių istoriografijos požiūriai. Pastaraisiais metais pagausėjo lenkų ir vokiečių istorikų studijų, skirtų Ordino istorijai apskritai ir Žalgirio mūšiui konkrečiai. Į tai M. Jučo studijoje taip pat reaguojama.
Knyga susumuoja autoriaus ankstyvesnius tyrimus. Ji skirta platesnei visuomenei, bet kartu yra svarbi ir istorijos mokslui. Darbas verčiamas į anglų bei vokiečių kalbas ir 2010 m. jubiliejui bus tomis kalbomis išleistas, jį paskleidžiant platesniam Europos skaitytojų ratui.
