Nenoriu patikėti tuo, kuo girdžiu. Negi iš tikrųjų prezidentas Algirdas Brazauskas vėl nori tapti prezidentu? Įbristi į tą pačią upę, kur jau buvo, nors tik gali džiaugtis, kad dėl klestėjusios betvarkės ir neteisingumo jam pavyko išlipti sausam. Prezidentas lyg turėtų būti atsakingas už tai, kas darosi šalyje. Kiekvienas prezidentas, o juo labiau tas, kurio vardas kartu su šeima ne kartą minėtas istorijose, susijusiose su neskaidriais privatizacijos sandėriais.
Iš pradžių buvo „Draugystės“ viešbučio istorija. Seimo narys Julius Veselka prisipažino, kad prezidentas A. Brazauskas skambino jam asmeniškai, kaip ekonomikos ministrui, ragindamas išimti šį viešbutį iš privatizuojamų sąrašo, kad jis neatitektų neaiškiems berniukams. Prezidentas žadėjo surasti kreditų ir sukurti aukštos klasės valstybinį viešbutį, bet po kurio laiko savo žodžio neišlaikė ir viešbutis po privatizacijos pateko jo mylimai moteriai, o dabar žmonai Kristinai Brazauskienei. Vėliau tapo Brazauskų šeimos turtu. Dabar šalia viešbučio vyksta milžiniška statyba ant anksčiau bevertės automobilių stovėjimo aikštelės, kur nieko neleista statyti. Bet Brazauskų šeima sugebėjo išsirūpinti Vilniaus savivaldybės leidimą, todėl čia netrukus turėtų išdygti nebūdingo aukščio šiose Vingio parko prieigose pastatų kompleksas. Nors per šimtą metrų toje pačioje gatvelėje valdžia prieš kurį laiką neleido statyti trigubai mažesnio pastato.
Šmeižtas, teigė A. Brazauskas, kai istorija apie „Draugystės“ viešbučio privatizavimą išplaukė į paviršių, tvirtindamas kad nedarė jokio spaudimo.
Ir tada pasirodė istorija apie tai, kaip pati Kristina Brazauskienė, dar būdama sovietinei valdžios viršūnėlei priklausančios „Šešupės“ valgyklos vadovė neskaidriu būdu ją privatizavo. Tada dėl šio įvykio buvo iškelta byla, bet ji 1998 metais prokuratūros buvo nutraukta, o dabar jau yra sulaukusi senaties. Tos pačios senaties, kuri yra tarsi gelbėjimosi ratas visai eilei įtakingų Lietuvos žmonių, kurie padeda daug pastangų, vilkindami bylą, kad liktų „švarios“ reputacijos žmonėmis. Tokia šių dienų Lietuvos visuomenės grietinėlė puikuojasi gražių spalvotų žurnalų puslapiuose, o ne sėdi ten, kur turėtų sėdėti, jeigu Lietuvoje būtų įgyvendintas teisingumas lygus visiems.
Brazausko figūra visu savo svoriu taip pat regima istorijoje dėl „Alitos“ privatizavimo. Valstybė patyrė apie 36 milijonų žalą, bet kaltų iki šiol nėra, nepaisant Konstitucinio teismo ir Aukščiausiojo teismo sprendimų. Tvirtinama, kad sprendimą priėmė visa Vyriausybė, todėl premjeras A. Brazauskas tuo metu jai vadovavęs negali būti atsakingas. Vienas būti atsakingu iš tikrųjų negali, bet Lietuvoje yra įstatymai, kuriais remiantis, žala padaryta kolegialių institucijų bendru sprendimu turėtų būti padalyta tarp šį sprendimą priėmusių asmenų. Vis dėlto šis įstatymas Lietuvoje iki šiol neveikia. Todėl ir gali išvengti atsakomybės aukšti politikai.
A. Brazausko atsakomybė prieš Lietuvos žmones nesibaigia tik „Alitos“ byla ir „Draugystės“ viešbučiu. Ant šio politiko sąžinės dar guli ir Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimas. Valstybės kontrolės parengtoje ataskaitoje konstatuojama, kad privatizavimas buvo neskaidrus, įmonės veiklos aplinka pagerinta tik po privatizacijos. Ataskaitoje nurodyta, kad privatizavimo sąlygos sumažino potencialių dalyvių skaičių ir leido naujiesiems šeimininkams, sumažinus įstatinį privatizuotos bendrovės kapitalą, išsimokėti 400 mln. Litų. Ketvirtadalį sumos, mokėtos privatizavimo metu.
A. Brazausko vyriausybė pasirinktai grupei verslininkų valstybės turtą atidavė pusdykiu. Vėliau šiuo keliu žengė A. Brazausko įpėdinis Gediminas Kirkilas, sukurdamas „Leo LT“ ir atiduodamas šalies energetiką į verslininkų rankas.Kodėl? Į tai teisėsauga iki šiol dar nėra davusi atsakymo, nors vieša paslaptis yra tai, kad finansiniai sprendimai daryti tik suderinus su premjeru.
A.Brazauską bandoma įpainioti ir į „Rubikon“ bylą, bet ten, slaptojoje „Rubikon“ kompanijos buhalterijoje tik inicialai: AMB ir 20 tūkstančių litų suma. Teisūs, matyt, tie, kas sako, jog šie pinigai buvo sumokėti kažkokiam kitam žmogui. A. Brazausko pavardė gali stovėti tik prie sandorių, kurių vertė keliasdešimt milijonų ar net keli šimtai milijonų litų. Prie jau paminėtų galima pridurti ir verslininko S. Velonskio pasenusio lėktuvo JetStar pirkimą, auksinio naftos terminalo ant Baltijos jūros statybą ir žinoma iki šiol paslaptimi apgaubtus ryšius su EBSW, nuskurdinusius Lietuvą. Dabar atsirado kiti projektai, iš kurių garsiausias yra Valdovų rūmai, žmonėse neretai vadinami Brazausko rūmais. Žvelgiant į įvairius kultūros projektus pastaruoju metu aiškėja, kad ten gera galimybė neskaidriai leisti milijonus.
Teisinėje demokratinėje valstybėje visas neskaidrių darbų šleifas neturėtų būti paliktas migloje. A. Brazauskas ir tie, kas jį stumia vėl eiti į aukščiausiąjį šalyje postą matyt galvoja, kad Lietuva, pagimdžiusi prichvatizacijos patriarchą nepasikeitė, bet noriu tikėti, kad tai jau kita valstybė, kur visuomenė ir teisėsauga siekia daugiau teisingumo. Taip pat ir Brazauskų atžvilgiu. Visuomenė turėtų žinoti, kaip LKP sekretoriaus plačioji šeima Nepriklausomybės metais tapo viena turtingiausių Lietuvos šeimų. Juk negali būti amžinai: vsio zakonno.
