Apie žydų naikinimą Antrojo pasaulinio karo metais yra susukta šimtai meninių ir dokumentinių filmų. Vienas iš jų – Didžiosios Britanijos žiniasklaidos bendrovės BBC dokumentinis filmas „Nacistai. Istorija perspėja“. Pusėje šio filmo pasakojama apie masinius žydų šaudymus Lietuvoje.
Vadovavo juristas
Filmo kūrėjai nesiekė užsipulti Lietuvos. Niūriausiomis spalvomis filme iš pradžių rodomi Trečiojo reicho nacistai su diktatoriumi Adolfu Hitleriu priešakyje, kurie žydų naikinimą buvo pavertę savo valstybine politika. A. Hitleris skelbė, jog komunizmą sukūrę žydai, todėl 1941 metais užpuolęs Sovietų Sąjungą siekė vienu sykiu sunaikinti abu didžiausius savo priešus.
Pirmojoje filmo „Nacistai. Istorija perspėja“ dalyje pasakojama, jog 1941-ųjų birželį vokiečių armijai įžengus į Sovietų Sąjungą, buvo sudarytos keturios Vokietijos saugumo policijos ir SD operatyvinės žudymo grupės – einzacgrupės, kurioms buvo pavesta naikinti žydus okupuotoje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Tiesioginiu einzacgrupių vadu buvo paskirtas Reinhardas Heidrichas – filmo kūrėjai jį vadina kabinetiniu žmogžudžiu. Nors į Pabaltijį įvestai einzacgrupei „A“ vadovavo ne koks beraštis mėsininkas, o teisės mokslų daktaras (!) Valteris Štalekeris, ši grupė kitas tris pranoko žiaurumu.
Bijodami atsakomybės, nacistų vadovai einzacgrupėms nebuvo davę tiesioginio nurodymo šaudyti žydus – nurodę „tik juos evakuoti“. Tačiau A. Hitleris, SS vadas Heinrichas Himleris ir R. Heidrichas, einzacgrupių vadovus pasikvietę į Berlyną, nedviprasmiškai paaiškino: „Negi kotedžuose žydus apgyvendinsime? Juos būtina sunaikinti“.
Taip pat buvo duoti slapti nurodymai, kad jeigu kur nors okupuotoje Sovietų Sąjungos teritorijoje vietiniai gyventojai imtų kelti žydų pogromus, tai ne tik netrukdyti, bet ir neoficialiai juos kurstyti ar remti.
Talkino vietiniai
Antrojoje BBC sukurto filmo dalyje pasirodo Kryžių kalno, Kauno gatvių, Lietuvos gamtos vaizdai. Skambant tautinei muzikai filmo, kūrėjai lakoniškai paaiškina, jog lietuviams, uoliems katalikams, nepatiko Josifo Stalino valdžios ateistinė politika, todėl nauji okupantai – vokiečiai – buvo pasitikti su gėlėmis. Šiuos žodžius iliustruoja dokumentiniai kadrai, kaip lietuvaitės mėto gėles Kaunan įjojantiems vokiečių kavaleristams. Raiteliai puokštes priima šaltai, jų veiduose šypsenų kažkodėl nematyti.
Po keleto dienų Lietuvoje tyliai ir be gėlių pasirodė einzacgrupė „A“...
Gal ir keista, bet einzacgrupės nebuvo gausios – nuo 600 iki 1000 karių. Vieni jie šimtų tūkstančių žydų nebūtų galėję sunaikinti – reikėjo pagalbininkų. Jų tuoj pat atsirado tarp vietinių. BBC filmo autorių žodžiais, Pabaltijyje šaudant žydus einzacgrupėms talkino vietiniai savanoriai žudikai – jie sudarė net daugiau kaip 80 procentų žydų naikintojų.
Mirdami dalijo drabužius
Filmo „Nacistai. Istorija perspėja“ kūrėjai pakalbino mūsų šalyje įvykdyto žydų genocido liudytojus Alfonsą Navašinską bei Juozą Gramauską. Šiedu vyrai savo akimis matė, kaip 1941 metų rugsėjo 9-ąją Alytaus rajono Butrimonių kaime buvo sušaudyta net 740 žydų – 67 vyrai, 370 moterų ir 303 vaikai.
Pasak filmo statytojų, iki karo lietuviai Butrimonyse taikiai sugyveno su gausia kaimo žydų bendruomene. Pogromų nebūdavo, tik vietiniai kartais žydams pavydėjo užgyvento turto.
– Atvesdinti į miškelį ir matydami, kad tuoj bus sušaudyti, žydai reginio atėjusiems pažiūrėti kaimiečiams mėtė savo drabužius, – pasakojo Alfonsas su Juozu. – Vienas stebėtojas pagriebė neblogą lietpaltį ir apsidžiaugė juo galėsiąs pasipuošti vakare eidamas į šokius. Lietpaltį lietuviui numetęs žydas liūdnai pasakė, jog tuoj bus sunaikintas, todėl drabužių jam negaila. Po to žydai vyrai buvo sustatyti prie duobės, o moterys ir vaikai – duobėje. Mažyliai klykė, šaukėsi mamų, žmonės verkė. Priėjo storulis su pistoletu ir tik paukšt, paukšt!..
A. Navašinskas bei J. Gramauskas nepasakė, kas tame miškelyje šaudė žydus, bet iš jųdviejų kalbos galima suprasti, jog tai būta mūsų tautiečių. Filmo kūrėjai nesiėmė nieko įtikinėti išvedžiojimais ir samprotavimais, kaip mėgsta mūsų istorikai. Jie suradę pakalbino žydšaudį Petrą Zelionką, o šis mielai sutiko atsakyti į klausimus ir papasakoti, kaip viskas buvę. Pasipuošęs išeiginiais marškiniais P. Zelionka mielai įsitaisė prieš vaizdo kamerą.
Sąžinė negraužia
– Ar šaudyti ėjo savanoriai?
– Galima vadinti savanoriais. Jiems duodavo daugiau degtinės. Kaskart vis daugiau. Apsvaigę visi darydavosi drąsesni. Prisigėrę mes ir šaudėme. Pribaigdavome juos, ir viskas.
Paklaustas, kodėl buvo masiškai naikinami žydai, P. Zelionka neturėjo kuo pasiteisinti:
– Šiandien labai sunku atsakyti – reikėjo ar nereikėjo šaudyti. Nežinau. Vieni taip elgėsi iš savanaudiškų paskatų, kiti – iš neapykantos, nes žydus laikė mūsų priešais.
– Bet vaikai negalėjo būti priešai ir komunistai. Kuo jie prasikalto? Kodėl reikėjo naikinti moteris, vaikus?
– Tai buvo tragedija, – ištaręs šiuos žodžius, P. Zelionka kažkodėl ironiškai nusivaipė. – Kaip čia jums paaiškinti... Tai toks smalsumas... Tu paspaudi ginklo gaiduką, jis nukrito... Ir viskas.
– Kaip galima žudyti nejaučiant kaltės?
– Tekaltina jie mane, jei nori. Už šaudymus po karo mane ištrėmė dvidešimčiai metų į Sibirą. Visus juos prasėdėjau lageryje „nuo skambučio iki skambučio“.
– Kalėjimas – tai oficiali bausmė, – sakė iš P. Zelionkos lietuviškai interviu ėmęs nepristatytas Lietuvos žurnalistas. – Mano kolegos Anglijoje prašė užduoti tokį klausimą: ką sako jūsų sąžinė?
– Nežinau, neturiu ką pasakyti, – žydšaudys jau be ironiškos šypsenos prisipažino, jog sąžinės balsas jam nepažįstamas. – Klauskit ką norit, aš daugiau nieko nešnekėsiu.
Grojo himną
Toliau filme parodomi dokumentai, kuriuose vokiečiai su jiems būdingu pedantiškumu yra užfiksavę, jog 1941-ųjų rugsėjį Alytuje sušaudyti 1279 žydai, Merkinėje – 854 žydai, Varėnoje – 831 žydas.
Filmas „Nacistai. Istorija perspėja“ neužsipuola vien sąžinės neturinčių lietuvių. Jame parodyti ir žmogžudžiai, žydus žudę Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir pačioje Vokietijoje. Neužmiršta papasakoti ir parodyti, jog okupuotoje Lietuvoje būtent hitlerininkai vadovavo, ką suimti, ką sunaikinti. Mūsiškiai tik klusniai vykdė. Ir šaudė.
Štai ką vokiečių karo fotografas Vilhelmas Gunzilijus papasakojo apie tai, ką Lietuvoje matęs ir nufotografavęs pirmosiomis karo dienomis:
– Kaune pastebėjau minią lietuvių, vedančių būrelį suimtų žydų. Netrukus vienas vedlys užsimojęs laužtuvu smogė žydui per galvą. Pargriuvęs žmogus tuo pačiu laužtuvu buvo pribaigtas jau gulintis. Aplink spietėsi minia žioplių. Dalis jų tylėjo, dalis pritarė šaukdami: „Mušk žydus!“ Baigus egzekuciją ant lavonų atsistojęs vyras paėmė akordeoną ir užgrojo. Minia ėmė į taktą ploti rankomis. Vokiškai mokančios moters paklausiau, ką šis vyras groja. Moteris paaiškino, jog tai – Lietuvos himnas.
Kuo daugiau degtinės
Einzacgrupės „B“ vadas Arturas Nėbė, prieš tai vadovavęs Vokietijos kriminalinei policijai, raportuose H. Himleriui ir R. Heidrichui skundėsi, jog žydų šaudytojams po kiek laiko esą pakrinkantys nervai, todėl, girdi, reikia rasti „humaniškesnių“ masinio žmonių naikinimo būdų...
Šie būdai turėjo būti „humaniškesni“ naikintojams, bet ne aukoms. Buvo išbandyta, kaip žmones nuodyti automobilių išmetamosiomis dujomis, tačiau tekdavo ilgai pavargti. Galop rastas pigiausiais ir našiausias būdas – žydus vežti į koncentracijos stovyklas ir ten specialiuose barakuose tūkstančiais nuodyti dujomis. Po to lavonai būdavo užkasami ar sudeginami.
Lietuvoje veikusios einzacgrupės „A“ vadui V. Štalekeriui nebuvo tokių rūpesčių kaip A. Nėbei – tokie kaip P. Zelionka žydus šaudė pasimėgaudami. Žydšaudžiams nervai nekriko, tik reikėjo „vis daugiau degtinės“.
Po karo P. Zelionka su kitais žydšaudžiais buvo suimtas. Jis noriai davė parodymus prieš savo sėbrus ir viršininkus, todėl buvo nuteistas tik kalėti. Aktyviausiai kartu su P. Zelionka žmones šaudžiusius žudikus sovietų valdžia pačius sušaudė.
Naciai buvo apdairesni
1942 metų pabaigoje Vokietijos slaptosios tarnybos vadovybei rašė raportus, jog Trečiojo reicho piliečiai sužinojo, kaip elgiamasi su žydais koncentracijos stovyklose bei okupuotose teritorijose. Karo eiga krypo Vokietijos nenaudai, todėl eiliniai vokiečiai ėmė būgštauti, kad nugalėjus priešams, žydai sugrįš ir visiems žiauriai atkeršys. A. Hitlerio ir jo parankinių reakcija buvo paprasta – duotas įsakymas sunaikinti visus Europos žydus, kad nebūtų kas keršija... Beje, skirtingai negu mūsų P. Zelionką, Trečiojo reicho vadeivas slėgė jei ne sąžinė, tai bent jau atsakomybės baimė. Oficialiuose įsakymuose niekur nebuvo įsakyta žydus žudyti, o tik – „evakuoti“, „spręsti klausimą“, „izoliuoti“.
Filmo pabaigoje rašoma, kad jį statant naudotasi medžiaga iš Vokietijos, JAV, Austrijos, Rusijos, Bulgarijos valstybinių archyvų, Kauno karo muziejaus, Lietuvos valstybinio žydų muziejaus.
