Europos komisarei nėra jokių kliūčių dalyvauti valstybės vadovo rinkimuose. Apie tai - straipsnis savaitraštyje „Veidas“.
Iki kitų prezidento rinkimų liko tik vos daugiau nei metai. 2009-ųjų birželį Lietuva vėl spręs, kam penkeriems metams patikėti valstybės vairą. Ir nors pagal Konstituciją prezidento veikla labiau nukreipta į užsienio, o ne vidaus politiką, vis dėlto valstybės vadovas turi pakankamai galių, ypač teisėtvarkos srityje, kad dėl šio posto būtų itin rimtai varžomasi.
Populiariausia kandidatė į Lietuvos prezidento postą jau kuris laikas yra Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė. Pasak viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovo Vlado Gaidžio, sausio mėnesį darytas tyrimas parodė, kad jei prezidento rinkimai vyktų dabar, už eurokomisarę balsuotų 24,3 proc. apklaustų balso teisę turinčių piliečių. Tai trečdaliu daugiau, nei už antroje vietoje likusį dabartinį prezidentą Valdą Adamkų ir daugiau nei dvigubai – už trečioje pozicijoje įsitvirtinusį už priesaikos sulaužymą iš prezidento posto atstatydintą Rolandą Paksą, kuris kol kas iš viso neturi teisės siekti valstybės vadovo posto.
Šis „Vilmorus“ tyrimas įdomus ne tik dėl to, kad yra vienas naujausių, bet ir todėl, kad buvo atliktas pačios bendrovės iniciatyva, taigi laisvas nuo jau tradiciškais tapusiųjų įtarimų, esą kas apklausą užsako, tas ir norimą rezultatą gauna. Be to, rinkėjų buvo klausta ne užuolankomis, o visiškai tiesiai – už kurį kandidatą į prezidentus balsuotumėte?
D.Grybauskaitei tereikia pasiryžti
Tam, kad D.Grybauskaitė pradėtų žygį prezidento posto link, iš esmės reikia labai nedaug – tik jos pačios apsisprendimo. Norinčiųjų padėti jai tapti valstybės vadove tikrai nepritrūktų.
„Mūsų partija turi labai gerą kandidatą į prezidento postą, tačiau jo pavardę kol kas laikome paslaptimi, – „Veidui“ sakė Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotojas Jurgis Razma. – Norėdami ją paskelbti, pirma turėtume gauti paties kandidato sutikimą. O jis dar pats nėra iki galo nutaręs, ar kandidatuos. Be to, mūsų partija turi numačiusi net kelis galimus kandidatus, tad būtų negražu, jeigu dabar paskelbtume vieno pavardę, jis paskui dėl kokių nors aplinkybių atsisakytų, o mes teiktume siūlymą kitam žmogui. Juk niekas nenori būti „antruoju numeriu“.
J.Razma atsisakė patvirtinti, kad konservatoriai savo kandidate yra numatę D.Grybauskaitę, tačiau šio fakto ir neneigė. Juoba iš kalbos su juo aiškėja, kad tas „labai geras kandidatas“ nėra Tėvynės sąjungos narys ir, galimas dalykas, norėtų, kad jį į prezidento postą iškeltų ne viena, o kelios partijos.
Andrius Kubilius „Veidui“ sakė, kad pas D.Grybauskaitę gruodžio mėnesį lankėsi vienas ir juodu „dviese pietaudami aptarė daug gyvenimiškų klausimų“.
Matyt, pati svarbiausia žinia, kurią konservatorių vadovas parsivežė iš Briuselio, yra ta, kad Europos Komisijos reglamentas netrukdo komisarams dalyvauti politinėje veikloje savo šalyse.
Jeigu D.Grybauskaitė apsispręs siekti Lietuvos prezidentės posto, jai tereikės iš anksto informuoti (tik informuoti, o ne gauti sutikimą) apie tai Europos Komisijos prezidentą Jose Manuelį Barroso, o artėjant rinkimams pasiimti nemokamų atostogų. Šių politinių atostogų trukmė nėra reglamentuota, nors pagal nerašytą tradiciją neturėtų viršyti vieno mėnesio. Pavyzdžiui, eurokomisaras iš Belgijos Louisas Michelis pernai politines atostogas turėjo nuo gegužės 12-osios iki birželio 10-sios, rinkimų į parlamentą dienos. Rinkimų rezultatams susiklosčius jam nesėkmingai, L.Michelis grįžo į eurokomisaro postą. Tad D.Grybauskaitei nereikės sukti galvos, ką daryti, jei Lietuvos prezidento rinkimai bus 2009-ųjų birželį, o jos kadencija Europos Komisijoje baigiasi tik 2009-ųjų lapkritį.
Dar viena priežastis, kodėl konservatoriai kol kas neišduota savo „labai gero kandidato“ pavardės, yra ta, kad dabar, jų požiūriu, netinkamas laikas. „Šiuo metu žmonių galvos užimtos visokiais „liūtais“, „slibinais“, interpeliacijomis, – sako J.Razma. – Gerai žiniai dabar dar ne laikas. Apie savo kandidatą į prezidentus Tėvynės sąjunga praneš artėjant Seimo rinkimams, informuodama visuomenę, kad turi kandidatus į visus svarbiausius valstybės postus“.
V.Adamkus – „juodasis arkliukas“
Ar dabartinis prezidentas V.Adamkus bandys kitąmet siekti perrinkimo ir trečios kadencijos? Šis klausimas jau kuris laikas neduoda ramybės tiems politikams, kurie „strateguoja“ būsimų rinkimų eigą. Logiškai mąstant, V.Adamkus kaip ir neturėtų dar kartą bandyti laimės rinkimuose. Ir amžius nebe tas, ir partijos, kuri šį kartą surengtų jam rinkimų kampaniją, nesimato. Tačiau pastarojo meto prezidento laikysena įvairių skandalų metu rodo, kad jis stengiasi elgtis taip, jog nesupykdytų nei įtakingos „valstybininkų“ grupuotės, nei verslo grupių, galinčių paremti rinkimų kampaniją, nei su jomis susijusios žiniasklaidos. Paprastai kadenciją baigiantys valstybių vadovai apie tokias subtilybes negalvoja.
Iš įvairių šaltinių „Veidas“ jau kurį laiką girdi, kad V.Adamkus ir pats nieko prieš dar kartą sudalyvauti rinkimuose (Konstitucija jam tai leidžia), ir nemažai prezidentui patarinėjančių įtakingų grupuočių atstovų perša jam šią mintį. „Visa tai susiję su pastaruoju metu kritusiomis Gedimino Kirkilo, kaip galimo „valstybininkų“ grupuotės kandidato į prezidentus, akcijomis, – aiškino „Veidui“ vienas Prezidentūros užkulisių žinovas. – O „savo“ prezidento jiems reikia norint išlaikyti dabar užimamas pozicijas, ypač Valstybės saugumo departamente ir Užsienio reikalų ministerijoje. Net jeigu V.Adamkaus galimybės laimėti rinkimus nėra didelės, pirmajame ture jo dalyvavimas galėtų atitraukti nemažai tradiciškai dešiniojo elektorato nuo konservatorių ir kitų dešiniųjų iškelto bendro kandidato. Galiausiai jo dalyvavimas bent jau sudarytų prielaidas įvairiems užkulisiniams „strategavimams“ bei sandėriams“.
R.Pakso viltys Strasbūre
Buvę liberaldemokratai, dabar pasivadinę „Tvarka ir teisingumu“, – viena tų partijų, kurios (kaip ir socdemai, konservatoriai, liberalcentristai bei „darbiečiai“) pajėgios organizuoti prezidento rinkimų kampaniją savam kandidatui. Ir be paliovos dirba šia linkme. Tiesa, vienintelis kandidatas, kurį ši partija gali iškelti – R.Paksas, – šiuo metu neturi teisės pretenduoti nei į prezidento, nei į jokį kitą valstybinį postą, į kurį įžengiant reikia duoti priesaiką.
Visos paksininkų viltys ir mintys šiuo metu yra Strasbūre – Europos Žmogaus Teisių Teisme, kuriam R.Paksas yra apskundęs Konstitucinio Teismo nuosprendį uždrausti jam dalyvauti aukštesnėje nei savivaldybių lygio politikoje.
Pasak teisininko ir žmogaus teisių specialisto Kęstučio Čilinsko, Europos Žmogaus Teisių Teismas visuomet labai atsargiai daro sprendimus, galinčius įsikišti į valstybių vidaus teisę. Tačiau, pasak advokato, jau yra atvejis, kai Strasbūre buvo nagrinėtas Latvijos rusakalbių skundas dėl draudimo nepiliečiams dalyvauti rinkimuose. Latvija tuomet bylą laimėjo, nurodžiusi, kad valstybė turi teisę gintis nuo okupacijos padarinių. „Bet viskas priklausys nuo motyvacijos, – „Veidui“ sakė K.Čilinskas. – Nes iš principo draudimas R.Paksui užimti keletą postų valstybėje yra susijęs su žmogaus teise dalyvauti valstybės valdyme“. Tad bent jau teorinę galimybę, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas gali leisti siekti prezidento posto, R.Paksas turi. Kita jo viltis – kad po rudenį vyksiančių rinkimų į Seimą susidarys dauguma, kuri pakeis įstatymą ir atšauks draudimą priesaiką sulaužiusiems asmenims vėl siekti postų, kuriuos užimant duodama priesaika.
„Antrosios lygos“ kandidatai
Šie trys politikai, kaip rodo „Vilmorus“ apklausa, yra patys realiausi kandidatai siekti prezidento posto. Visi kiti kol kas patenka į „antrąją lygą“ ir kitų metų birželį galėtų užimti nebent statistų vietą. Už ketvirtoje vietoje esantį Naujosios sąjungos pirmininką Artūrą Paulauską balsuotų 5 proc. rinkėjų, už dabartinę socialdemokratę Viliją Blinkevičiūtę, kartą jau siekusią prezidentės posto, – 3,7 proc., už valstiečių liaudininkų kandidatę Kazimierą Prunskienę, 2004-aisiais likusią antroje vietoje, – 3,6 proc., už Socialdemokratų partijos pirmininką premjerą G.Kirkilą – 2,8 proc. rinkėjų. Ar šie politikai ryšis dalyvauti kovoje dėl Simono Daukanto aikštės rūmų, paaiškės maždaug po pusmečio, pasibaigus Seimo rinkimams. Šių metų rudenį partijos pasiektas rezultatas daugmaž parodys, kokio rezultato kitų metų birželį gali tikėtis tos partijos iškeltas kandidatas.
Šios taisyklės išimtis galėtų būti Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Artūras Zuokas, kuris, kaip rodo partijos rinkimų štabo atliekami tyrimai, turi rėmėjų tarp pačių įvairiausių partijų atstovų ir labiau vertinamas kaip asmuo, o ne kaip liberalcentristų lyderis. Bet kuriuo atveju A.Zuokas, kuriam neseniai sukako teisę dalyvauti prezidento rinkimuose suteikiantys 40 metų, labai rimtai nagrinėja savo perspektyvas.
Dar vienas nuolatos žiniasklaidoje ir užkulisiuose linksniuojamas kandidatas į prezidento postą – Lietuvos diplomatijos veteranas, dabartinis ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Vygaudas Ušackas. Apie jo politines, taip pat prezidentines ambicijas žinoma jau seniai; Užsienio reikalų ministerijoje atvirai kalbama, kad tai – pagrindinė priežastis, kodėl V.Ušackas iš esmės jau aštuntus metus „ištremtas“ iš Lietuvos (nuo 2001-ųjų sausio ambasadorius JAV, priešingai tradicijai, tiesiai iš Vašingtono 2006-ųjų vasarą perkeltas į Londoną).
Nors V.Ušackas nėra buvęs nė vienos partijos narys, bet tai vargu ar būtų kliūtis (veikiau – privalumas) siekiant tapti kurios nors iš didžiųjų partijų remiamu kandidatu. Galimas dalykas, kad būtent jis ir yra tas „antrasis“ Tėvynės sąjungos kandidatas, kuris būtų pasirinktas, jeigu D.Grybauskaitė atsisakytų išnaudoti savo šansą. Taip pat būtų keista, jei socdemai atsisakytų dalyvauti prezidento rinkimuose arba vien iš principo keltų būtinai savo partijos nario kandidatūrą, jeigu G.Kirkilas po Seimo rinkimų nutartų nekandidatuoti. V.Ušackas dėl savo ligšiolinio apolitiškumo puikiai tiktų tiek vieniems, tiek kitiems.
