Prezidentė D. Grybauskaitė tvirtina, kad Lietuvą antroji krizės banga neabejotinai pasieks, tačiau jos mastus lems ne tik išorės veiksniai, bet ir tai, kaip elgsis naujoji valdžia. Anot jos, populizmui prieš rinkimus vietos nėra, o tušti pažadai – ne tik žmonių apgaudinėjimas, bet ir valstybės žlugdymas.
„Vyriausybė, kuri ateis, turės ne ką lengvesnes, o tikrai sudėtingas tarptautines ir vidines sąlygas savo darbui. Todėl ir siekimas valdžios turi būti labai atsakingas. Valdžia šį rudenį nebus saldi“, – perspėja šalies vadovė.
Treji metai po Prezidento vėliava. Nuo inauguracijos iki šiandien: kas padaryta ir kas dar ne? Kokie motyvai galėjo lemti vieną arba kitą sprendimą? Apie tai LTV laidoje „Teisė žinoti“ su Prezidente D. Grybauskaite kalbėjosi žurnalistė Rita Miliūtė.
- Kaip apibūdintumėte pastaruosius trejus metus? Ką laikytumėte savo laimėjimais arba pergalėmis per juos ir ką galbūt nesėkmėmis?
- Iš tiesų didelėmis pergalėmis nieko neįvardinčiau, nes esu savikritiška ir labai noriu padaryti daug ir greitai, turbūt kaip ir visi lietuviai.
Bet tikrai noriu pasidžiaugti, kad kartu su Vyriausybe ir Seimu pasisekė daug toliau pažengti energetinio saugumo linkme. Priimti didžiuliai energetinių įstatymų ir suskystintų gamtinių dujų terminalo paketai ir pati energetinė strategija.
Antradienį buvo pasirašyta sutartis dėl NATO energetinio saugumo ir kompetencijos centro, kuris yra Vilniuje, bet skirtas visai NATO. Tai ir tarptautinis mūsų pripažinimas, kad energetikos srityje Lietuva turi ką pasakyti, gali būti naudinga visiems. Tai iš tiesų tie žingsniai, kurie buvo labai svarbūs tiek tarptautinėje plotmėje, tiek viduje.
Kalbant apie Europos Sąjungos pavyzdžius, būtent per šiuos metus pasisekė įtikinti Europos Sąjungą, kad būtų ir atominės energetikos saugumo garantas, ir taip vadinamieji „streso testai“ pripažinti kaip būtini visoms ES šalims, o mūsų kaimynams – kaip rekomendacija arba prašymas. Tai, ką visos Baltijos šalys pasiekė – kad energetinė izoliacija ES turėtų pasibaigti iki 2015 metų. Užsitvirtinome ir politines garantijas, užsitvirtinome ir regioninių projektų finansavimą. Tai būtų tokie pagrindiniai baziniai dalykai.
Šalia to, be energetikos, yra ir socialiniai reikalai. Atsirado pasiūlymai pensijų reformos srityje, nors tai neužbaigta iki galo. Džiaugiuosi, kad teisėsaugos srityje pajudėjo įvairūs teisminiai procesai ir turime jau net iki 90 ikiteisminių tyrimų dėl neteisėto praturtėjimo. Taip pat vyksta didžiulės rotacijos tesimų sistemoje.
- Tada aš paklausiu truputį kitaip: iš to, ką Jūs kalbate, būčiau linkusi spėti, kad didelių nesėkmių nepatyrėte. Kas, norėtumėte, būtų judėję greičiau?
- Jei būčiau maniusi, kad kažką darau blogai, to tikrai nedaryčiau. Visada stengiuosi daryti tai, ką manau, kad tikslinga daryti pagal turimą informaciją, kuri yra man teikiama. Bet iš tiesų, ko trūksta ir kas yra užsigulėję – tai šilumos ūkio pertvarka, tai monopolijų skaidymas, ypač šilumos ūkyje, kur matome, kokį pasipriešinimą sukelia bet koks pajudėjimas ta linkme. Netgi sakyčiau, kad mano įstatymo pataisos sulaukia atviro sabotažo kai kuriose savivaldybėse.
Šilumos ūkis didele dalimi priklauso savivaldai, ir tas pasipriešinimas labai aiškiai matomas. Atsiranda biokuras, alternatyvi energetika. Visi džiaugiamės, bet ką matome vėl? Vėl monopolizacija, mėginama, kad būtų viena įmonė, kuri viską tvarkytų. Ir matome, kad kainos nekrenta, ir žmonės toliau yra kvailinami. Pasipriešinimas inercijai ir ne tik inercijai, tam, kam labai patogi padėtis buvo ir šilumos ūkyje, ir kituose, kur dominavo monopolijos. Politikams tai buvo, matyt, labai naudinga, kad būtų ginami tik atskirų grupių interesai. Ir tai ryškiausiai matome didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje.
Labai mažai kas keitėsi, bet Prezidentas vienas gali labai mažai padaryti. Tuo labiau, kad daug kas priklauso savivaldai. Monopolijų skaidymas, konkurencingumo įvedimas energetikos sektoriuje skausmingiausiai, sunkiausiai pasiekiama.
- Metiniame pranešime Jūs ir kalbėjote apie šilumos ūkį, decentralizaciją ir kainas. Sakėte, kad kainos rudenį persikels į rinkimų biuletenius. Jūsų kovos su aukštomis šilumos kainomis išvadas kai kurie politikai pavadino šilumininkų kerštu Jums, nes kainos padidėjo. Ir iš tiesų žmonėms turbūt netgi ne tiek, kiek rinkimai, rūpi, kokios bus sąskaitos rudenį. Kaip jos gali būti mažesnės, jeigu gali?
- Pritariu, kad didele dalimi matau būtent šilumininkų kerštą ir sabotažą, kurį vykdo kai kurios savivaldybės, netgi atvirai agituodamos ir bendrijas, ir jų vadovus priešintis, agituoti, keisti įstatymus ir nevykdyti jų. Iš tiesų tai tik energetinių grupių interesai. Ir jie visiškai netarnauja žmonių interesams. Tai turėtų matyti ir tie žmonės, ir tų savivaldybių savivaldos, tarybos, ir toliau ignoruodamos žmonių, o galvodamos tik apie savo interesus.
Iš tiesų šilumos pertvarka reikalauja tokių pačių radikalių pokyčių kaip ir, pavyzdžiui, energetikos sistema. Savarankiškumas, monopolijų skaidymas turi būti aksioma ir jos reikia laikytis. Tai yra mūsų žmonių interesai. Ir ne tik mūsų žmonių, o mūsų ekonomikos interesai, tai mūsų energetinio taupymo politika. Galų gale, tai gyvenimo pagal išgales politika.
Galiu pasakyti elementarų pavyzdį. Neseniai kalbėjau su vienu verslininku, kuris augina energetinį žilvitį. Pas jį atvažiuoja energetikai, šilumininkai iš Lenkijos užsakyti žilvičius, ir jie grįžę parduoda savo ūkininkams, kurie augina žilvičius, tam, kad Lenkijos energetikai galėtų pigiau gaminti šilumą. Lietuvoje pas jį niekas neperka. Mūsų energetikai, šilumininkai suinteresuoti iki šiol naudoti brangų kurą – jiems tai apsimoka. Lietuvis – kantrus, susimokės.
- Ir moka. Jūs irgi pastebėjote, kad Prezidentas vienas nelabai ką gali padaryti. Bet ko tada reikėtų, kad tos sąskaitos būtų mažesnės?
- Iš tikrųjų reikia ir sąžinės, ir politinės valios, ir politinio padorumo. Nieko daugiau. Modelių visame pasaulyje yra daug, galima pasirinkti, kaip tai padaryti, kaip suskaidyti monopolijas. Tiesiog matau sąžinės ir politinės valios trūkumą. To labiausiai valstybei reikia šiandien.
Skaitydama metinį pranešimą prieš gerą mėnesį Vyriausybės veiklą ir ekonomines krizes ir banko „Snoras“ gailaus finalo akivaizdoje apibūdinote taip: „Suvaldyta finansinė krizė neabejotinai šios Vyriausybės didžiausias nuopelnas, prarasdama reitingus ir aukodama populiarumą ji sugebėjo apsaugoti mus nuo finansinės griūties“. Kartu pastebėjote, kad taupydami sumažinome ir verslo galimybes. Negebėdami apsispręsti ir susitarti dėl namų renovacijos, atliekų tvarkymo, jaunimo verslumo skatinimo šiandien laidojame nepanaudotus milijonus, galėjusius tapti naujomis galimybėmis mūsų žmonėms ir ekonomikai.
- Kaip patartumėte suderinti tuos du dalykus, tai yra taupymą ir vartojimo skatinimą, be ko sunku būtų įsivaizduoti didesnį atsigavimą?
- Iš tikrųjų galimybės yra ir jas galima suderinti. Pirmiausia todėl, kad mes žinome savo rėmus, mes negalime viršyti 3 proc. deficito ir negalime praktiškai beatodairiškai, kaip darėme iki šiol, arba tiksliau, kaip turėjome daryti iki šiol, didinti valstybės skolos. Bet tokios galimybės buvo. Mes buvome iš Europos investicijų bankų paskolinę 800 milijonų namų renovacijai, kurie taip ir liko nepanaudoti praktiškai. Taigi nors ir kukliuose rėmuose, bet mes vis tiek turėjome galimybę įvesti pinigus į ekonomiką.
Be to, yra daug besidubliuojančių išlaidų, išlaidų, kurios neduoda rezultatų arba efekto. Netgi ir paties proceso metu derantis su ES esamų projektų rėmuose galima permesti pinigus iš vienos srities į kitą, rodome, kad viena ar kita sritis visgi nėra tokia efektyvi, pakeitėme nuomonę dėl investicijų poreikio. Reikia tiesiog drąsiau, greičiau ir operatyviau reaguoti į situaciją, o ne nusprendus prieš 5 ar 7metus eiti inertiškai ir daryti tą patį užrištomis akimis ir nė kiek nereaguojant į konkrečią situaciją.
Tas pats ir dėl vartojimo didinimo, minimalaus atlyginimo ir dėl verslo skatinimo. Tam tikruose siauruose rėmuose, bet šitą galimą daryti. Mums dabar yra pastabų, pavyzdžiui, iš ES Komisijos, dėl nedarbo, ypač jaunimo nedarbo. Socialinio fondo pinigai skiriami tikrai neefektyviai: skiriami seminarams, apmokymams, kai tai būtų galima daryti būtent mažinant jaunimo nedarbą. Mums tiesiog bado pirštu į vietas, kurios atvirai matomos net iš šalies, kur yra rezervas efektyviau naudoti net tas kuklias lėšas, kurias turime. Reikia ne užrištomis akimis, atviriau, kritiškiau ir atkreipiant dėmesį, ką mums jau seniai sako ir ekonomistai, ir patarėjai, ir EK iš šalies.
- Ką daryti, jeigu nelabai kas kreipia dėmesį? Štai tai yra nepanaudota 800 milijonų, o Vyriausybė džiaugiasi sutaupiusi 118 tūkstančių iš reprezentacinių lėšų. Skirtingi dalykai, ar ne?
- Kai kur aklai arba aritmetiškai taupydami prarandame labai daug. Taupyti reikia protingai. Valstybės finansai kartu su europiniais pinigais yra politikos instrumentas. Tai nėra vien tik buhalterija. Todėl žinant, kur norime ir ko norime, pinigus bus galima nukreipti efektyviam naudojimui. Išdalina „ant popieriaus“ iš anksto pinigus, laikosi kaip kunigaikštėlis savo portfelio, nenori paskui pasidalinti.
Vyriausybė nesugeba suderinti interesų tarp atskirų ministerijų ir galiausiai užsibaigia tuo, kad pinigai atskirai po gabalėlį naudojami nematant visumos ir nematant rezultato.
Beveik visi įstatymai priimami be ekonominės analizės, kiek tai yra naudinga, tiesiog „iškepami“, visiškai neaišku, ar tai bus nauda, ar atvirkščiai – labai brangiai kainuos. Ir mėginama priimti tokius įstatymus, kuriuos, kiek tik galiu, mėginu stabdyti prieš priimant arba vetuojant. Tai yra labai bloga praktika, kada nėra jokios analizės, arba, jei kažkokia yra padaroma, į ją neatsižvelgiama. Tai labai didelė žala, kai sprendimai nesuderinami su mūsų galimybėmis ir strateginiais tikslais.
- Jūs minėjote, kad beveik visi įstatymai, jeigu aš teisingai išgirdau, o Jūs vetavote ne daugiau kaip 30. Kokius paminėtumėte tuos įstatymus, kurie priimti be ekonominės analizės, tačiau Jums neužteko arba argumentų, arba galių nepasirašyti jų?
- Iš tiesų nenorėčiau žaisti to žaidimo, kad atmetinėčiau įstatymus tik dėl kai kurių detalių arba nežymios įtakos. Tikrai reikalauju, kad būtų atlikta korupcinė analizė arba bent jau išvados, net jeigu jos nėra pateikiamos su įstatymu. Mes labai skubiai užklausiame atitinkamų struktūrų, kad gautume jų informaciją. Jeigu nerandame arba negauname kažkokių labai didelių abejonių, dėl smulkesnių dalykų aš nenoriu žaisti to žaidimo su Seimu. Ir aš labai norėčiau, kad Seimas suprastų, kad aš vetuoju tik kraštutiniu atveju, kai tikrai didelė žala numatoma. Todėl, aišku, dėl smulkesnių detalių mes to nedarome.
Kai yra įtarimai arba korupcinės landos, arba vienų ar kitų interesų grupių protegavimas, arba neatsižvelgta, kad tai valstybei brangiau kainuos, negu bus nauda, tuomet vetuoju. Tų vetavimų nebuvo tiek daug, jie buvo tik esminiais dalykais. Tikiuosi, kad Seimas supranta, kodėl tai yra daroma. Mes visada kalbamės ir turime dialogą su Seimu, ir aš visada mėginu pagrįsti ir įrodyti, kodėl aš tai dariau. Ir dažniausiai mano veto Seimui yra grąžinami su konkrečiais pasiūlymais. Buvo tik vienas ar du, kuriuos vetavau be jokių pasiūlymų. Mėginu būti konstruktyvi ir parodyti Seimui, kad noriu bendradarbiauti.
- Kaip Jūs apibūdintumėte savo santykius ir savo bendradarbiavimą su Lietuvos Seimu?
- Galėčiau pasidžiaugti, kad turime ir diskusijų, ir įtampos, ir kritiškų atskirų politikų pasisakymų. Bet iš principo tiek su vadovybe, tiek su opozicija ir pozicija mėgindavau rasti bendrą kalbą: vienų įstatymų ar vienų grąžinimų – su viena politine grupe, kitu atveju – su kitomis. Iš tiesų dirbau su visais, nebūtinai tik su valdančiąja dauguma. Mėginau rasti kiek įmanoma daugiau suprantančių mano poziciją įvairiose politinėse frakcijose. Galėčiau įvardinti, kad nebuvo lengvas bendradarbiavimas, bet buvo rezultatyvus.
- Kadenciją baigęs Prezidentas Valdas Adamkus sakė, kad jam sunkiausia buvo dirbti su tais, kurie kaip ir jis bent jau vadino, buvo dešiniaisiais. Ar Jūs, dar vykdanti pareigas Prezidentė, galėtumėte apibūdinti, ar Jums yra esminis skirtumas, su kuria politine jėga lengviau susišnekėti?
- Labai sunku suskirstyti politikus į kažkokią ryškią ideologinę grupę. Labai mišriai atrodo visos frakcijos. Labai priklauso nuo asmenybių. Asmenybės yra raštingos, atsakingos, kurios būdamos pozicijoje ar opozicijoje tiesiog stengiasi atsakingai daryti savo darbą. Yra tokių, kurie yra populistai arba ieškantys lengvo įvaizdžio arba naudos. Tai su tokiais, kur jie bebūtų, dešinėje ar kairėje, man susikalbėti bus sunku. Su žmogumi, kuris elgiasi atsakingai, gali susikalbėti. Su visais gali susikalbėti, jeigu tie žmonės nori susikalbėti.
- Jūs užsiminėte, kad nebūtų labai netikėta antroji krizės banga. Tą prognozuoja ir pirmąją krizę išskaičiavę ekonomistai. Ir štai Nourielis Roubini gegužę teigė, kad krizė smogs iš naujo, jeigu lėtės augimas Kinijoje, JAV, kils problemos dėl skolų Europoje ir prasidės karinis konfliktas Irane. Dvi šios sąlygos yra kaip ir įvykdytos, nes lėtėja ekonomika Kinijoje ir JAV. Kokius kriterijus jau reikėtų laikyti labai grėsmingais krizės Lietuvoje pranašais?
- Šį kartą, kaip ir pirmosios krizės atveju, pagrindinės priežastys bus išorinės. Nes Lietuvos ekonomika maža, labai atvira ir priklausoma nuo to, kad vyksta aplink. Ypač nuo to, kas vyksta Europoje. Mūsų pagrindiniai partneriais ir tuo, nuo ko priklauso mūsų ekonomika, yra Vokietija ir pagrindiniai mūsų partneriai Rytuose. Nuo to, kas vyks Rusijoje, kas vyks Vokietijoje, priklausys pagrindiniai mūsų rodikliai. Taigi išoriniai faktoriai čia bus svarbiausia.
Ir dar ypač todėl, kad viduje apsitvarkėme per tuos 2–3 metus daug geriau, negu tai buvo padaryta 2007–2008 metais. Turime mažesnius įsipareigojimus valstybės viduje gyventi ne pagal išgales, deficitas gerokai mažesnis, valstybės patikimumas kol kas yra tikrai gerai vertinamas. Ir netgi mes esame rodomi kaip pavyzdys kai kurioms pietinėms valstybėms.
Bet tai gali tikrai greitai pasikeisti, jeigu iš išorės ateis greiti ir stiprūs smūgiai. Minėjau, kad antra banga tikrai ateis, priklausys labai nuo to, kokio ji dydžio bus iš išorės. Na, o viduje priklausys nuo to, kaip nauja Vyriausybė po rinkimų tą supras ir kiek atsakingai elgsis.
Šitie perspėjimai yra iš tikrųjų perspėjimai, kad populizmui, tuštiems pažadams vietos ir erdvės visiškai nėra. Ir todėl tie, kas dabar kalba prieš rinkimus ir žada, turi suprasti, kad pažadams vietos nėra. Ir žadėti, ko negalima įvykdyti, tai žmonių tiesioginė apgaulė arba valstybės žlugdymas. Todėl visi politikai, kurie dabar eina į rinkimus, turi suprasti, kad Lietuva vienaip ar kitaip tikrai pajus antrą sunkmečio bangą. Ir kad Vyriausybė, kuri ateis, turės ne ką lengvesnes, o tikrai sudėtingas tarptautines ir vidines sąlygas savo darbui. Todėl ir siekimas valdžios turi būti labai atsakingas. Valdžia šį rudenį nebus saldi.
R. Miliūtė
