Šaltasis karas II prasidėjo. Greičiausiai po kiek laiko bus vieningai sutarta dėl kitokio jo pavadinimo, bet tai nekeičia esmės. Praeitame amžiuje šaltasis karas truko beveik 50 metų, po kurių Kremlius prarado beveik visą įtaką buvusio sovietinio lagerio šalyse. Ar prasidėjusi konfrontacija reiškia, kad po keliasdešimt metų Rusija bus gerokai mažesnė, nei vaizduojama dabartiniuose žemėlapiuose?
Susinaikinimo link
1990 metais Sovietų Sąjunga sprogo dėl tragiškos ekonomikos, korupcijos ir nesugebėjusi atlaikyti ginklavimosi varžybų. Dabartinė Rusijos situacija yra nė kiek ne geresnė - šalies ekonomika priklauso vien nuo naftos ir dujų eksporto, korupcijos mastas dar labiau išaugęs, tad bet kokios konfrontacijos didinimas yra tiesus kelias į šalies sunaikinimą.
Tai nereiškia, kad Rusija negali pasielgti desperatiškai ir toliau žvanginti ginklais, plyšaudama apie savo galią ir teisėtus interesus. Tačiau kiekvienas toks žingsnis reikš didėsiančią Rusijos izoliaciją ir atsakomuosius veiksmus iš NATO ir didžiosios daugumos Europos valstybių.
Kremlius išties turėjo nuostabią progą pasirodyti rimtu tarptautiniu veikėju. Tereikėjo išstumti Gruzijos pajėgas iš Pietų Osetijos ir paskelbti apie buvusios padėties atkūrimą. Tuo tarpu įsiveržimas į Gruzijos teritoriją, etniniai valymai, kasetinės bombos ir galiausiai Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimas atskleidė tikrąjį Rusijos kaip tarptautinio barbaro veidą. Tai reiškia didėjančią izoliaciją, pasitraukiantį kapitalą ir prognozuojamos valstybės įvaizdžio žlugimą.
ES užsienio politikos mirtis
Šiandien galima pradėti rengtis ir ES bendros užsienio politikos laidotuvėms. Dabar blokui vadovaujanti Prancūzija patyrė visišką fiasko ir padarė viską, kad ES kaip buvo, taip ir liktų tik ūkininkų subsidijavimo organizacija.
ES jau panaudojo savo galingiausią instrumentą - „išreiškė gilų susirūpinimą“, o apie sankcijų taikymą agresorei, pamynusiai tarptautinę teisę, nesutinka nė kalbėti. Absurdiška klausyti, kai Prancūzijos užsienio reikalų ministras pripažįsta, kad Rusija realiai užsiima etniniu gruzinų valymu, tačiau ES nėra pasirengusi į tai adekvačiai sureaguoti. Galima pasakyti tiesiai šviesiai - Rusija nusivalė kojas į Prancūzijos prezidentą, jo pateiktą taikos planą, o Paryžius ir ES paskėsčiojo rankomis.
Akivaizdu, kad šias tris šalis - Prancūziją, Vokietiją ir Rusiją - sieja bendri susitarimai. Sunku pasakyti, ar tai rašytinis paktas, kaip Ribbentropo ir Molotovo, ar korumpuotų aukšto lygio valdininkų suderinti veiksmai, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu šios dvi didžiosios ES valstybės yra pasirengusios išduoti visus demokratijos, tarptautinės teisės ir nacionalinės savigarbos principus dėl paramos bet kokiems Rusijos veiksmams.
Būtent Paryžius ir Berlynas savo veiksmais patvirtino, kad šaltojo karo nuostata „Europoje reikia mažai Vokietijos, daug JAV ir jokios Rusijos“ iš esmės ir yra saugumo bei taikos sąlyga.
Kas toliau?
Visos prognozės apie būsimus Rusijos veiksmus nebevertos nė sudilusios kapeikos: niekas negali pasakyti, ar Rusija sugalvos pulti dar kurią nors valstybę, ar sugalvos ginti savo piliečių interesus NATO šalyse, ar vėl pasinaudos išbandyta KGB taktika žudyti Kremliui nepalankius veikėjus kitose valstybėse.
Viena aišku - naftos ir dujų tiekimo Vakarams SSRS nenutraukė net įtempčiausiais šaltojo karo momentais, nes tai - vienintelis šios šalies egzistavimo būdas. Dabartinė Rusija gerokai labiau priklauso nuo pirkėjų Europoje nei šie nuo Rusijos žaliavų importo. Be to, naftos ir dujų tiekimas Vokietijai ir Prancūzijai yra ta riba, kurią peržengus net ir šių valstybių politikai neturėtų kitos išeities, kaip pripažinti Rusijos nepatikimumą ir grėsmę nacionaliniams interesams. O būtent šių dviejų šalių parama yra paskutinis Rusijos šiaudas - praradus ją, visos Rusijos geopolitinės ambicijos taptų net ir teoriškai neįmanomos. Vis dėlto Kremliaus veiksmuose logikos per daug ieškoti nereikėtų - besimėgaudami taip seniai lauktu pasivažinėjimu tankais užsienyje, Rusijos valdantieji gali ir dar kartą sukelti kvailystę.
Be abejo, ir Lietuvoje, ir Europoje yra daugybė tikinčiųjų, kad Rusija vis dar draugiška Vakarams šalis, tačiau šiems idealistams reikėtų sau atsakyti į viena klausimą: kodėl Suomija, šalis, kuri niekada nebuvo kaltinama Kremliaus fobija, visada šaltakraujiškai įvertinanti situaciją ir nepriimanti skubotų sprendimų, turinti senas demokratijos ir taikos puoselėjimo tradicijas, pareiškė, kad rimtai svarsto narystės NATO klausimą? Juk tikėjimas, kad Rusijos intervencija į Gruziją neturės įtakos Suomijos saugumui, yra „ne iš šios planetos“.
Tad šiandien akivaizdu, kad Rusija susikompromitavo galutinai, šaltasis karas atsinaujino, Europos Sąjunga ir jos užsienio politika mirė dar negimusi.
Tomas BITINAS, politologas
