JAV ir Europos mokslininkai aptiko naujų įrodymų, patvirtinančių, kad po Saturno palydovo Encelado paviršiumi gali egzistuoti skysto vandens vandenynas. Pasak specialistų, jame gali būti palankios sąlygos nežemiškai gyvybei vystytis.
Saturną ir jo palydovus tiriančio kosminio zondo „Cassini“ tyrimų programoje dalyvaujantys NASA mokslininkai pranešė pirmą kartą tolimiausio Saturno E žiedo ledo kristaluose aptikę natrio chlorido. Pasak jų, tai reiškia, kad iš Saturno palydovo Encelado paviršiaus į kosminę erdvę trykštančios vandens ledo ir garų čiurkšlės liudija po jo paviršiumi esant skysto vandens rezervuarą – jūrą ar vandenyną, praneša „Science Daily“.
„Cassini“ vandens garų ir ledo dalelių čiurkšles virš Encelado aptiko dar 2005 m. Kai kurioms šios medžiagos dalelėms pavyksta įveikti šio Saturno palydovo trauką ir pasiekti išorinį Saturno žiedą. Dabar mokslininkams pirmą kartą jas pavyko aptikti ir ištirti „Cassini“ kosminių dulkių detektoriumi. Nustatyta, kad ledo kristalų sudėtyje yra natrio druskų, tarp jų ir natrio chlorido.
Mokslininkai mano, kad Saturno palydove Encelade gali būti požeminis skysto vandens šaltinis. Sprendžiant iš „Cassini“ nuotraukų, viršgarsiniu greičiu į kosmosą išmetamos ledo ir vandens garų dalelės pasiekia iki 300 kilometrų aukštį. NASA/ESA nuotr.
Pasak „Cassini“ kosminių dulkių tyrimo programoje dalyvaujančio Vokietijos Maxo Plancko branduolinės fizikos instituto mokslininko Franko Postbergo, manoma, kad šie mineralai Encelado gelmėse buvo išplauti iš dugno uolienų ir pateko į skysto vandens rezervuaro paviršių. Naujausio „Cassini“ tyrėjų atradimo rezultatai paskelbti šios dienos žurnalo „Nature“ numeryje.
„Cassini“ kosminių dulkių tyrimo grupės mokslininkų manymu, tai, kad išoriniame Saturno žiede aptikta natrio chlorido, reiškia, jog Encelade tikrai yra skysto vandens. Sprendžiant iš aptiktų druskų koncentracijos, esą tai yra vienintelis būdas, kaip būtų galima ištirpinti tokį didelį mineralų kiekį.
„Galimi čiurkšlių Encelado paviršiuje šaltiniai – vienas svarbiausių šiuo metu vykdomų tyrimų objektų, ir vis daugėja duomenų, kad jame gali egzistuoti sūrus vandenynas“, - teigia kita „Cassini“ tyrimų programos dalyvė, NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje mokslininkė Linda Spilker. Pasak jos, artimiausia proga gauti naujų duomenų apie Enceladą bus lapkričio mėnesį, kai kosminis zondas priartės prie jo du kartus.
Labiausiai nutolusios išorinio Saturno žiedo dalelės yra sudarytos iš beveik iš gryno vandens ledo, tačiau „Cassini“ kosminių dulkių detektorius kaskart jų sudėtyje aptikdavo natrio.
Jei po Encelado paviršiumi egzistuoja sūrus vandenynas ar jūra, pasak mokslininkų, tai leidžia kelti prielaidą apie čia esančias palankias sąlygas gyvybei formuotis. „Jei turime didelį kiekį vandens, kuris skalauja uolienas, ir pakankamai šilumos, tai būtų labai geros sąlygos, – teigia F. Postbergas. – Be to, mūsų atlikti pH matavimai atskleidė nedidelį tirpalo šarmingumą, o tai labai tinka sudėtingoms organinėms molekulėms formuotis.“
Mokslininkas mano, kad iš Encelado trykštančių medžiagos geizerių šaltinis – požeminis skysto vandens šaltinis, veikiausiai giliame plyšyje esantis rezervuaras. Vanduo išlieka skystas dėl Saturno traukos jėgos sukuriamos šilumos. Nors F. Postbergas ir jo kolegos nežino, koks galėtų būti tikrasis Encelado požeminio vandenyno dydis, palyginti su Žemės jo plotas būtų nedidelis. Tačiau mokslininkai mano žinantys tokio vandens sūrumą: pasak jų, jis būtų kiek mažiau sūrus už Atlanto ar Ramiojo vandenyno vandenį.
