Kultūros bei meno įvykiai, komentarai ir vertinimai trijuose Lietuvos kultūriniuose savaitraščiuose - "Šiaurės Atėnuose", "7 meno dienose" bei "Literatūroje ir mene".
“Šiaurės Atėnuose” (04.19) Libertas Klimka publikuoja straipsnį “Sėjos burtai ir velykinės blusos”, kuriame besidalydamas liaudies išmintimi, primena, kaip, tarkim, atsikratyti velykinių blusų, nors išsigelbėti nuo jų, iš esmės, neįmanoma. O atsiranda jos šitaip: “Parsiskubina ūkininkas iš bažnyčios, įlekia kieman, šast iš ratų ir jau pro langą klausia namie pasilikusiųjų: “Ar namie blusos?” Iš trobos atsako, kad jos to ar kito kaimyno namuose apsigyveno. Puiku, - taip ir bus, vasarą nebekamuos įkyruolės. Blusas iš namų gali išgyvendinti ir šeimininkė, taip pat Velykų rytą. Jai reikia atsikelti labai anksti, saulei netekėjus. Nuogai išsirengus iššluoti aslą, sąšlavas susemti į kokį skudurą, išnešti į kito ūkininko žemę. Ten numetus skudurą bėgti namo neatsigręžiant, - jei žvilgtels atgalios, tai ne tik savosios, bet ir kaimyno blusos susirinks troboj vasaroti”.
Alfonsas Andriuškevičius savaitraštyje rašo apie Mindaugo Navako audioinstaliaciją “Šnaresiai”, eksponuojamą galerijoje “O 11” (“Esu skulptūros istorija”). Anot dailėtyrininko, šią “audioskulptūrą” sudaro keturi stambesni objektai: marmurinis garso stiprintuvas (“kolonėlė”), metalinė dėžė su garso aparatūra ir dvi kabančių lapų partijos: labai didelių (varnalėšos), kuriuos ore laiko suspaudžiamos kelnių pakabos, ir mažesnių, kuriems laikytis padeda metalinė skalbinių džiovykla. Penktasis objektas, aišku, yra garsas, bet jo nematyti”.
A. Andriuškevičius pabrėžia, kad “europietiškoje meninėje mąstysenoje daug amžių dominavo stovinčios skulptūros stereotipas. Jis visiškai dekonstruotas tik dvidešimtojo amžiaus antrojoje pusėje. Prie dekonstrukcijos yra prisidėjęs ir Navakas: nors viena kita jo skulptūra stovėjo, jau kūrybinės karjeros pradžioje jis pageidavo, kad jo kūriniai ant ko nors gulėtų, ko nors šlietųsi, kur nors ropotų; vėliau jie pradėjo voliotis ant grindų, karstytis sienomis, plaukioti vandeniu; dabar štai (ir čia ne pirmas atvejis) - kabo”.
Jurga Armanavičiūtė savaitraštyje svarsto apie Valentino Antanavičiaus kūrybos albumą (“Vyriška knyga”). Recenzentė pabrėžia šiame albume aptikusi “ne vien pedantiškai (nepriekaištingai) “suštabeliuotus” istorinius, biografinius meninių įtakų faktus, bet ir… išskydimo, pasireiškusio rankų grąžymu dėl postmodernizmo […]. Gal ir skaudu, bet, kiek bežvelgtume į meno istoriją, vis aptiksime, jog “tas paneigė aną”: renesansas, antai, nusigręžė nuo viduramžių, barokas atmetė renesansą, etc. O šiaip jau niekas nuo nieko piktavališkai nenusigręžia - tai būtina progresavimo kaina”.
Andrius Martinkus savaitraštyje publikuoja straipsnį “Dar kartą apie Dievo mirtį ir kitas “pabaigas”, kurio pagrindinę tezę formuluoja taip: “kitaip nei Pabaiga ir Mirtis, ilgus amžius steigę ir maitinę Vakarų kultūrą, dabartiniai mirtį konstatuojantys ir pabaigą skelbiantys pranašai pasirodo nepajėgūs pozityviai atsakyti į iššūkius, kuriuos globalizuotas pasaulis meta žmonių tarpusavio bendravimui, kito supratimo ir atjautos galimybei. Negana to, postmodernistinė manija apšaukti fikcijomis tai, kas anksčiau buvo kupina būties ir šventumo, bei neigti įsipareigojimą toms “fikcijoms”, yra linkusi kartu su pasaulio nu-būtinimu išstumti į gyvenimo periferiją bet kokią atsakomybę už kitą ir įsipareigojimą kitam”.
“7 meno dienose” (04.18) Monika Krištopaitytė rašo apie ŠMC Steve’o Rushtono kuruojamą filmų ir videoprojektą “Taip gerai skauda”, kurį sudaro dešimt kūrinių (“Apie neregimus, bet įtakingus”).
Pasak straipsnio autorės, “savarankiški darbai yra kaip atskiros planetos su savais pavadinimais, o kuratorius jas įsuka į projekto orbitą dėl bendrų aspektų, nors tose “planetose” jie nevienodai svarbūs […]. Tokiu būdu Steve Rushton kuria savo pasakojimą, lyg koks kvepalų kūrėjas išspaudžia sau reikiamą esenciją […]. Reikia pripažinti, kad skausmas kažkiek yra ir tragiškas, ir banalus, ir tragiškai banalus. O paties projekto pavadinimas “Taip gerai skauda” mano galvoje iškart virsta J. Brodskio minties: “nesėkmės geros tuo, kad nenuvilia” optimistiškai-mazochistišku atsaku”.
Savaitraštyje rašoma, kad “šiemetiniame šiuolaikinio šokio festivalyje (gegužės 5-11 d.) “Naujasis Baltijos šokis 03” išvysime Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatro choreografės Olgos Ponos pastatymą “Laukimas” ir premjerinį kūrinį “Žvelgiantis į amžinybę”. Ši Uralo provincijos choreografė, “neragavusi” choreografinės mokyklos duonos, buvusi mechanizacijos specialistė dėl pastatymų savitumo ir spontaniškumo laikoma viena talentingiausių ir įdomiausių šiuolaikinio šokio kūrėjų ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje. Savaitraštyje surasite Jūratės Terleckaitės parengtą pokalbį su choreografe (“Laukiant Olgos Ponos “Laukimo”).
Rasa Vasinauskaitė savaitraštyje recenzuoja Nacionalinio dramos teatro premjerą - Valentino Masalskio režisuotą Thomo Bernhardo “Įpročio jėgą” (“Tobulybės siekimas”), o Živilė Pipinytė savaitraštyje rašo apie Lietuvos ekranuose pasirodžiusią šiemet “Oskaru” už geriausią animacinį filmą apdovanotą Hayao Miyzaki juostą “Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje” (“Alisa mangos šalyje”).
Kino kritikės teigimu, “Stebuklingų Šihiros nuotykių dvasių pasaulyje” autorius laikomas tobulu meistru, pasiekusiu viską, apie ką tik gali svajoti kinematografininkas, - meninę sėkmę, stulbinantį finansinį pasisekimą ir neaprėpiamą kolegų pagarbą. Ir ne tik Japonijoje. Didžiųjų Amerikos animacinių filmų studijų kūrėjai jau daugelį metų vadina Hayao Miyazaki savo mokytoju ir pavydžiai atsiliepia apie jo pasiekimus, esą tai įmanoma tik Japonijoje, kur animacija laikoma ir masine pramoga, ir kartu - tikruoju menu. “Žaislų istorijos” režisierius Johnas Lasseteris yra pasakęs: “Tai animacijos dievas. Jis tas, kuris suteikia inspiracijų, tas, kuriuo norisi sekti”.
“Literatūroje ir mene” (04.18) Benediktas Januševičius apžvelgia balandžio 11-13 dieną Vilniaus mokytojų namuose jau šeštąjį kartą vykusio “Knygų pavasario” renginius, o Liudvikas Jakimavičius savaitraštyje publikuoja šelmišką tekstą “Keli šposai nuotaikai praskiesti”, kuriame pusiau rimtai, pusiau juokais, su humoru ir ironija paanalizuoja savaitės aktualijas - karą Bagdade, Vilniaus mero rinkimus, artėjantį referendumą dėl stojimo į Europos Sąjungą, besitęsiančias policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus nušalinimo nuo pareigų bylos peripetijas ir t.t.
Pavyzdžiui, svarstydamas apie karą Bagdade L. Jakimavičius rašo: “Bene nuo XVIII amžiaus Lietuva pralaiminėjo visus karus iš eilės, kol nebeliko ir Lietuvos. Ir štai praeitą savaitę Lietuva su savo koalicijos sąjungininkėmis laimėjo pirmą rimtą karą. Ir ne šiaip kur prie Polocko ar Naugardo, o pačiame Bagdade, Ali Babos ir Šachrazados tėviškėje. Nesuprantu, kodėl lietuviai neišėjo į gatves su trispalvėmis džiaugtis pergale? Gal nebesam šios valstybės piliečiai, gal be tų, kurie išvyko į karą, nebeliko Lietuvoje tikrų patriotų? Nesuprantu. Atsakykit, kas galit. Na, o dabar apsvarstykim ir mūsų pergalės padarinius. Ką sugriovėm - reikės ir atstatyti. Kas to imsis, kas vadovaus, liaudiškai sakant, - kas bus to atstatymo prarabas? Man atrodo, kad Babilono atstatymui geresnio prarabo už Sigitą Gedą neturime nei mes, nei kitas Pasaulis, nes poetas jau vieną sykį yra Babiloną atstatęs”.
Elena Bukelienė savaitraštyje recenzuoja naują Zitos Čepaitės romaną “Moters istorija” (“Lietuviškumo sindromas”). Literatūrologės teigimu, “Z. Čepaitė, talentinga autorė, bandanti prabilti naujom intonacijom. Jos “Moters istorija” - įdomus ir turiningas romanas, tačiau prieš kritišką vertinimą jam atsilaikyti nebus lengva. Pirmoji į akis krentanti pažeidžiama jo vieta - autorė paskendo savo vaizduojamajame pasaulyje. Priežastys aiškios ir, man regis, neišvengiamos - trūksta distancijos. Viskas vyksta čia ir dabar, iš turtingos patirties ir spalvingų įspūdžių viskas atrodo vienodai svarbu, matyt, gaila ko nors atsisakyti. Autorė elgiasi drąsiai, “užsimiršdama”, kad šiuolaikinėje jaunųjų prozoje empirika ir net mimezė - dažniausiai tik pagalbiniai pasakojimo komponentai. Norėtųsi konstruktyvumo, tikslingesnės struktūros, atrankos, stambesnių potėpių, griežtesnių apibendrinimo linijų […]. Platus pasakojimas įvelia autorę į žurnalistinę kalbą. Per daug vienareikšmio, populiaraus publicistinio teksto, tiesiog plepėjimo”.
Vlada Kalpokaitė savaitraštyje recenzuoja Vilniaus Mažojo teatro premjerą - režisierės Ramunės Kudzmanaitės spektaklį, sukurtą pagal britų dramaturgės Abi Morgan pjesę “Švelnumas”. Recenzentės teigimu, “atmestinumo esama visuose spektaklio elementuose, - neužčiuopiamoje pjesės intonacijoje ar nerastuose būduose, kaip tą intonaciją perteikti scenoje ir taip toliau […]. Visur vaidenasi režisūros, vaidybos ar net scenografijos štampai, kuriuos ne visada gali vadinti kūrybiniu braižu”.
Ona Narbutienė savaitraštyje publikuoja straipsnį “Keli Lietuvos aukštosios Muzikos mokyklos gyvenimo fragmentai”, kuriame apžvelgia šios mokyklos įkūrimo ir gyvavimo peripetijas nuo praėjusio amžiaus pradžios iki šių dienų, o Helmutas Šabasevičius aptaria Lietuvos šokio pasaulio naujienas - baletus “Carmina Burana”, “boHema”, “Romeo ir Džuljeta” (“Pavasaris su lietuviška choreografija”).
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
