Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko mirtis ir laidotuvės, apkalta, mūšis dėl pilietybės, santykiai su krize, 180 procentų apsivertusi užsienio politika ir gėjų eitynės, – 2010 metų temos, kurias išskyrė portalo „Balsas.lt“ kalbinti politikos ekspertai.
Lauras Bielinis
Politologas Lauras Bielinis. Piotro Romančiko (ELTA) nuotr.
Šis politologas vienintelis pažymėjo apkaltą dviems parlamentarams – Aleksandrui Sacharukui ir Linui Karaliui. „Balsas.lt“ primena, kad A. Sacharukas mandatą išsaugojo, o L. Karalius prarado. Šią temą L. Bielinis kaip vieną reikšmingiausių metų įvykių paminėjo pirmoje vietoje.
„Pats faktas galbūt būtų vertintinas ir pozityviai. Per jį buvo atkreiptas dėmesys į pareigingumą ir įstatymą. Užtat pats rezultatas parodo Seimo politines orientacijas“, – teigia L. Bielinis.
Antras įvykis, L. Bielinio nuomone, yra prezidento A. M. Brazausko mirtis ir laidotuvės. „Pastarosiomis savotiškai nužymėta dvidešimties metų politinės epochos pabaiga. Du dešimtmečius iš esmės daręs įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui žmogus išėjo Anapilin ir mes, manyčiau, pradedam kitą epochą ir pakankamai simboliška buvo tai, kaip – su kokiais ginčais, mes ją pradėjome“, – aiškina ekspertas.
Trečias dalykas, kaip pažymi politologas, yra net ne įvykis, o kompleksinė serijos įvykių suma ir jos rezultatas. Nei demonstratyvus nugaros atsukimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms, nei toks pat parodomasis senos Lietuvos draugės Gruzijos vadovo Michailo Saakašvilio ignoravimas naudos, jo nuomone, neatnešė – su Kremliumi ir Minsku tapti nuoširdžiais draugais bei kaimynais nepavyko. „Įvardinčiau tai, kaip Lietuvos užsienio politikos aklavietės susiformavimą. Mes per šiuos metus galutinai atitolome nuo Vakarų, sukūrėme tarp jų ir savęs distanciją bei patyrėme savotiškas nesėkmes rytų politikoje. Vakaruose praradome daugiau, nei įgijome, o rytuose ieškoto kontakto užmegzti taip ir nepavyko“, – įsitikinęs L. Bielinis.
Vytautas Radžvilas
Filosofas, politologas Vytautas Radžvilas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Pastarasis politikos analitikas apkalta nesidomi, bet dėl A. M. Brazausko mirties ir laidotuvių ženklų turi savo nuomonę. „Reikia tikėtis, jog kada nors ateis laikas, kai tyrinėtojai pajėgs objektyviai analizuoti, o didžioji visuomenės dalis – blaiviai vertinti A. M. Brazausko vietą ir vaidmenį Lietuvos istorijoje. Tačiau tai įvyks negreitai. Šio žmogaus mirtis ir ypač laidotuvės negailestingai atskleidė tikrąjį dabar esantį žmoniškumo ir politinės kultūros lygį, visuomenės moralinę ir psichologinę būklę. Nėra abejonės, kad nesame laisvų žmonių šalis ir demokratinė valstybė. Ir šis nelaisvumas pasireiškė ne vien tuo, kad kai kurie politikos vertelgos mėgino ciniškai dar kartą pasipelnyti iš savo ilgamečio vado laidotuvių ir pagal geriausias totalitarinių režimų tradicijas primesti Bažnyčiai savo įgeidžius, kaip dera laidoti velionį. Kur kas blogiau, kad šios laidotuvės labiau priminė ne laisvų ir orių šalies piliečių atsisveikinimą su savo ilgamečiu Prezidentu, bet baudžiauninkišką mirusio pono apraudojimą“, – sako V. Radžvilas.
Pasak jo, laidotuvės tapo pretekstu dar labiau sudievinti valdžią. Jų proga, anot V. Radžvilo, Antakalnio kapinėse atsirado Prezidentų kalnelis, kurį jis vadina savotiško išrinktųjų panteono karikatūra.
V. Radžvilas pabrėžia neabejojąs, kad mirę iškilūs politikai ir juo labiau valstybės vadovai turi būti deramai pagerbiami ir tinkamai palaidojami. Tačiau parodomos pagarbos masto, pasak jo, negalima visiškai atsieti nuo jų asmenybės ir darbų. Joks žmogus, kaip pabrėžia V. Radžvilas, negali būti be saiko garbstomas tik todėl, kad ėjo aukštas pareigas.
„Politika – taip pat darbas. Todėl reikia žiūrėti, ir ką jis nuveikė. Neatsitiktinai visų be išimties šalių istorijoje Didžiojo ar panašų titulą pelno tik iškiliausi valdovai. Šitaip parodoma nuovoka, kad vis dėlto esama skirtumo tarp vidutiniškų ir iš tiesų itin gabių ir iškilių politikų ir valstybių vadovų. Tai būtina priminti ne tam, kad būtų menkinamas velionis. Tiesiog didelei daliai mūsų visuomenės nepakenktų įsisąmoninti, kad ir AMB, kaip ir bet kurį kitą politiką, reikėtų vertinti pirmiausia pagal jo nuveiktus darbus. Deja, jie nėra įspūdingi ir tikrai neleidžia pretenduoti šiam žmogui į didaus politiko rangą. Būtų neteisinga ir nesąžininga velioniui suversti visą kaltę dėl dabartinės Lietuvos padėties, kaip kad kartais mėgina daryti aršūs jo priešininkai. Tačiau neįmanoma paneigti fakto, kad visu atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu AMB buvo įtakingiausias Lietuvos žmogus. Todėl dabartinė ekonomiškai atsilikusi, patologiškai susiskaldžiusi turtiniu požiūriu, milžiniškų socialinių prieštaravimų draskoma Lietuva didele dalimi yra liūdnas būtent šio politiko palikimas. Toks palikimas pagrįstai gali būti laikomas gyvu priekaištu šiam žmogui, vis dėlto taip ir nepanorusiam arba nesugebėjusiam deramai vykdyti jam tautos patikėtų ir savanoriškai prisiimtų atsakingų valstybės vadovo pareigų“, – aiškina jis.
Šalies užsienio politiką V. Radžvilas irgi vertina neigiamai. „Kaip ir buvo galima prognozuoti, įvykę akivaizdūs užsienio politikos pokyčiai ne tik nedavė lauktos naudos, bet jau netolimoje ateityje žada vis daugiau rūpesčių ir nemalonumų. Padaryta didelė strateginė klaida pamėginus ilgametę šalies užsienio politiką pritaikyti kelių egoistiškų ir siaurai mąstančių vietinės reikšmės oligarchų interesams. Dėl efemeriškos vilties asmeniškai pralobti Rytų rinkose jie pasiruošę paaukoti net gyvybinius valstybės interesus. Tokiems neigiamiems pokyčiams rastis paranki ir intelektualinė aplinka. Netrūksta užsienio politikos tyrinėtojų ir žinovų, kurie sveikina posūkį tariamai pragmatiškos užsienio politikos link net nesusimąstydami, kas yra tas pragmatizmas ir nevargindami savęs klausimu, kiek jis apskritai tinka nedidelėms valstybėms. Apeliuojant į tokių ES galiūnių kaip Prancūzija ir Vokietija vykdomos Rytų politikos pragmatizmą ir raginant mokytis iš jų nepagalvojama, kad už tokį pragmatizmą greičiausiai teks anksčiau ar vėliau brangiai sumokėti net tokiai dideliai valstybei kaip Lenkija. Istorija su Mistraliais šiuo požiūriu laikytina tiesioginiu įspėjimu ir pranašišku ženklu, kokią ateitį šie pragmatiniai pokyčiai artina mūsų regiono tautoms ir valstybėms. Tačiau nepanašu, kad ši neapgalvota užsienio politika bus tikslinama arba jos bus atsisakyta. Dabartiniai užsienio ir gynybos ministrai niekada nepripažins, kad ši politika veda į aklavietę. Apskritai, jeigu užsienio politikos nesėkmės nebūtų tokios rimtos, būtų galima tik ironiškai šypsotis matant, kaip radikaliai ir greitai jų pažiūras į Lietuvos užsienio politiką pakeitė iš prezidentūros padvelkęs konjunktūrinių permainų vėjelis…“, – kirto V. Radžvilas.
V. Radžvilui už apkaltą kur kas rimtesnis atrodo dvigubos pilietybės klausimas. Seimo mėgintas priimti masinę keleriopą pilietybę įtvirtinantis įstatymas, pasak jo, galėjo tapti triuškinančiu smūgiu paties valstybingumo pagrindams. „Labiau nuvertinti pilietybės instituto, kaip buvo užsimota padaryti, turbūt neįmanoma. Daugybė fiktyvių Lietuvos piliečių, ne tik neturinčių pareigų savo valstybei, bet ir įsitikinusių, jog tokių pareigų ir negali būti – tokią perspektyvą brėžė šis įstatymas. Cinizmo viršūnė buvo pasiekta pradėjus sąmoningai kurti dirbtinę sąvokų painiavą ir įrodinėti, kad kitų šalių pilietybę įgyjantys ir todėl mūsų valstybės pilietybę praradę asmenys nebegalėsią būti lietuviai. Vadovaujantis tokia iškreipta ir amoralia logika reikėtų pripažinti, kad, pvz,. NVS šalyse gyvenantys ir todėl negalintys pretenduoti į mūsų valstybės pilietybę žmonės nustoja būti tautiečiais“, – tvirtina politologas.
Dėl šių priežasčių pilietybės įstatymas, anot V. Radžvilo, galėjo tapti dar pragaištingesne avantiūra, kokia, pvz., jo nuomone, tapo neseniai įgyvendinta aukštojo mokslo reforma. „Tad belieka džiaugtis, kad šį kartą laimėjo sveikas protas ir buvo atsižvelgta ne į pigios pilietybės trokštančių asmenų įgeidžius. Be abejo, išeivijos ryšius su Lietuva būtina plėtoti ir stiprinti, bet ne pamatinių tautos ir valstybės interesų sąskaita. Valstybės interesas šiuo atveju aiškus – jai reikalingi ne abejingi ar grynai savanaudiški jos pasų turėtojai, bet lojalūs ir jai realiai įsipareigoję piliečiai“, – sakė jis.
Morta Vidūnaitė
Morta Vidūnaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ši politologė į aktualijų priekį iškėlė gėjų eitynių problematiką ir vienintelė įžvelgė judėjimą iš krizės dugno. A. M. Brazausko laidotuvių, tiesa, neapėjo.
Optimistiškai mąstanti M. Vidūnaitė pareiškė, kad svarbiausias įvykis, aišku, yra tas, kad Lietuva esą pradėjo bristi iš krizės. „Jei 2009 metais šalies ekonomika krito 14,7%, tai šiemet Eurostat'as prognozuoja, kad ji bus augusi 0,4% – skirtumas akivaizdus. Ir turbūt daugelis žmonių pajuto, jei ne materialinį, tai bent jau moralinį palengvėjimą, kad didžiausi sunkumai praeityje, kad ir kokie pesimistiški lietuviai atrodytų visuomenės nuomonės apklausose. Kitais metais prognozuojamas 2,8% augimas, bet labai tikėtina, kad jis bus aukštesnis, nes Lietuvos ekonomika jauna ir dinamiška ir dėl to gali pateikti mums malonesnių staigmenų. Žinoma, labai svarbu, kad vyriausybė rečiau imtųsi bizūno, žiauriai taupydama, bet pasitelktų kūrybingumą, kad didintų biudžeto įplaukas (gaudydama ne tik mažas, bet ir dideles žuvis...) bei kad verslas atsigautų, ypač smulkusis ir vidutinis, nes tada žmonės labiau patikės valdžia“, – aiškino ji.
Gėjų eitynės, kurios visgi, nepaisant didelės visuomenės dalies nenoro, įvyko, anot M. Vidūnaitės, turi simbolinę prasmę, ypač žmogaus teisių prasme. Politologė teigia, kad Lietuva vis dėlto neturi pasirinkimo, kaip tapti tolerantiška, žmogaus teises ir kitas europines vertybes remianti valstybė, nes pasirinkimas buvo padarytas dar 1990 m. kovo 11 d., kai Lietuva nusprendė tapti demokratine šalimi. „Svarbu tai, kad pirmą kartą Lietuvoje taip aiškiai bent keli politikai pasisakė už žmogaus teisių diskursą. Simboliškai jose labai aiškiai buvo galima pamatyti tarsi dvi Lietuvos visuomenes: buvusiąją ir būsimą. Pirmoji – nepasitikinti savimi, toleruojanti smurtą, bet netoleruojanti kitokių; politiškai neetiška ir veidmainiška. Kita Lietuva – atvira, gerbianti žmogaus teises ir ginanti silpnesniuosius; tuo pačiu labiau atsipalaidavusi, gražesnė, spalvingesnė, mylima ir gerbiama kitų Europos valstybių; labiau kosmopolitiška ir daugiakultūriška“, – džiaugėsi politologė.
M. Vidūnaitei svarbi pasirodė ir A. M. Brazausko mirtis. „Nors paskutiniais metais jis sunkiai sirgo ir jau nebeturėjo tokios nei formalios, nei neformalios įtakos Lietuvos politikoje kaip anksčiau, jo mirtis turėjo simbolinę prasmę. Tikėtina, ji simbolizuoja pokomunistinio laikotarpio Lietuvoje pabaigą, juo labiau, kad AMB buvo vienas iš nedaugelio buvusių komunistinių vadovų pokomunistinėje demokratinėje Europoje, sugebėjusių išlikti taip ilgai valdžioje. Simboliška ir tai, kad Anapilin jis išėjo, kai socialdemokratai po ilgo valdymo laikotarpio – nebe valdžioje. Gali būti, kad savotiškai tai simbolizuoja ir socialdemokratų dominavimo Lietuvoje laikiną pabaigą. Arba tiesiog socialdemokratai daugiau niekada nebus tokie, kokie buvo, kai jiems vadovavo A. Brazauskas. Ši partija iš naujo turi surasti savo veidą“, – įsitikinusi M. Vidūnaitė.
Vladimiras Laučius
Politologas Vladimiras Laučius. Tomo Černiševo (ELTA) nuotr.
Politologo Vladimiro Laučiaus nuomone, Algirdo Mykolo Brazausko mirtis - neabejotinai išsiskiriantis iš kitų praėjusių metų įvykis. „Kad ir kaip vertintume A.M. Brazausko veiklą, pažiūras ir vaidmenį, reikia pripažinti, kad jis buvo ryški politinė asmenybė ir stiprus lyderis. Jis buvo dviejų epochų - sovietinės ir posovietinės - tam tikro sugyvenimo simbolis. Jo ir jo rinkėjų pasaulėjauta, pažiūros, vertybių visumą - tai ištisas posovovietinis socialinis reiškinys. A. Brazauskui mirus, reiškinys nepraėjo“, - įsitikinęs jis.
Kalbant ne tiek apie praėjusių metų įvykius, kiek apie svarbius tęstinius dalykus bei tendencijas, V. Laučiaus nuomone galima įvardyti nedarbą ir emigraciją - problemas, kurios dabartinei valdžiai atrodo sunkiai įveikiamos. „Taip pat pastebėtina, kad šalia vieno skelbto ir gėdingai nepasisekusio šios Vyriausybės prioriteto - ekonomikos gaivinimo per namų renovavimą, kuris iš esmės nevyksta, atsirado dar vienas bergždžias prioritetas - energetikos politika, kurios, ypač po šių metų gruodžio įvykių, sėkminga turbūt niekaip nepavadinsi“, - mano V. Laučius.
