Paprastai kalbant apie vieną ar kitą ginčą – galbūt dėl kandidatūros į teisėjus arba kilusį triukšmą dėl siūlomo prekybos centro netoli mūšio lauko – vadinti „nauju pilietiniu karu“ reiškė siekti metaforos. Sausio 6 d. sukilimo Kapitolijuje metines pažymime žurnalistinės klišės raida: kai kurie žmonės dabar „pilietinį karą“ naudoja ne kaip metaforą, o kaip pažodinį precedentą.
D. Trumpo metai, kurie, kaip dabar akivaizdu, nesibaigė jo prezidentavimu, pažadino tokį gilų konfliktą, kad, kaip ir 1860-aisiais, demokratijai, konstitucinei santvarkai ir pačiai sąjungai iškilo pavojus.
Rimtas reikalas, tikrai. Bet tuo pačiu ir galvosūkis – jei tai XXI amžiaus nesutarimo versija, ar neturėtų būti aiškiau, kas iš esmės yra karas?
Sausio 6-osios metinės primena, kad D. Trumpo metų chaosas vienu svarbiu aspektu – ir galbūt tik vienu – yra istorinė anomalija. Šalis daug kartų patyrė nesutarimus ir sutrikimus, daug smarkesnius nei bet kas pastaraisiais metais. Tačiau ankstesniuose epizoduose iškilo gilūs ideologiniai ir moraliniai klausimai – lengvai matomi plika akimi, dabartyje ir istorikams vėliau – kurie buvo šio reikalo esmė.
Tikrasis pilietinis karas buvo susijęs su vergove – pradžioje siekiant apriboti jos teritorinę plėtrą, o karo pabaigoje – visiškai ją panaikinti. Kapitalistai, prieštaraujantys Naujajam sandoriui, žinojo, kodėl jie nekenčia Franklino D. Ruzvelto – jis iš esmės pakeitė jėgų pusiausvyrą tarp viešojo ir privataus sektorių. Jis žinojo, kad yra nemėgiamas: „Jie vieningai nekenčia manęs, ir aš sveikinu jų neapykantą“. 1960-ųjų neramumai buvo susiję su segregacijos nutraukimu ir Vietnamo karo sustabdymu.
Tik pastaraisiais metais matėme pamatus drebinantį politinį konfliktą – abi pusės tiki, kad viena iš jų pavers Jungtines Valstijas kažkuo neatpažįstamu – be akivaizdžios ir lengvai apibendrinamos pagrindinės priežasties. Koks yra pagrindinis klausimas, kylantis tarp žmonių, kurie nekenčia D. Trumpo ir jo idėjų, ir žmonių, kurie myli D. Trumpą ir nekenčia tų, kurie jo nekenčia? Tai mažiau ideologinis nei psichologinis konfliktas.
Kokį pokytį reiškė Kapitolijaus chaosas?
Iš pažiūros, žinoma, visi žino, kas yra Kapitolijaus chaosas ir kokios yra jo aštrios pasekmės. Viena pusė nepagrįstai mano, kad prezidento Joe Bideno 2020 m. pergalė prezidento rinkimuose buvo pavogta, o kita pusė pagrįstai baiminasi, kad buvusio prezidento Donaldo Trumpo pasekėjai taip vergiškai yra jo pakerėti, kad yra pasirengę užgrobti teisinį aparatą, garantuojantį laisvus ir sąžiningus rinkimus, jog būtų lengviau surengti jo sugrįžimą į valdžią 2024 m.
Tačiau smurtinis konfliktas, kurį paskatino 2020 m. rinkimai, kilo iš ilgus metus trukusio konflikto dėl visų D. Trumpo iškilimo į prezidento postą aspektų ir jo veiklos. Per beveik septynerius metus nuo tada, kai 2015 m. išsiveržė jo prezidentinės ambicijos, kasdien kilo pasipiktinimų, provokacijų ir atitinkamų paaiškinimų, kas čia iš tikrųjų vyksta – kodėl jo partizanai yra tokie įsižeidę, kodėl juos traukia tokia šlykšti asmenybė.
Pastangos paaiškinti D. Trumpą dažnai remiasi sudėtingomis sociologinėmis ar ekonominėmis teorijomis. Jis neigiamai žvelgė į globalizaciją ir savanaudišką elitą. Jis išnaudojo pasipiktinimą prekyba ir realaus darbo užmokesčio mažėjimą. Jis atstovavo žmonėms, kuriems nepatiko kultūrinis moterų ir afroamerikiečių iškilimas bei darbo klasės baltųjų vyrų skaičiaus mažėjimas. Ir taip toliau.
Viskas pusiau tikėtina. Visa tai yra neadekvatu. Vieną dieną D. Trumpas sako vieną, o kitą dieną teigia kitą. Ir akivaizdu, kad daugumą jo partizanų jis traukia ne dėl kokių nors programinių priežasčių, o dėl tiesioginio jo pasirodymo – ir ypač dėl to, kad jis įžeidinėja opoziciją.
Kuo labiau kyla rūgštis, tuo mažiau sutariama dėl pykčio kilmės. Atvirkščiai, yra kažkas artimesnio sutarimui, kad pagrindinės priežasties paieška yra kvailystė – D. Trumpo fenomenas nepaiso paaiškinimo, o jo demagogijos keliama grėsmė spekuliacijas apie pykčio kilmę daro nereikšmingu blaškymu.
Smurtas Kapitolijuje vargu ar yra precedento neturintis. Bent jau Puerto Riko teroristai, kurie 1954 m. nušovė penkis atstovus iš Atstovų rūmų galerijos, turėjo aiškią darbotvarkę: „Viva Puerto Rico libre!“ („Tegyvuoja laisvas Puerto Rikas!“) – sušuko vienas jų. Senatorius Charlesas Sumneris iš Masačusetso 1856 m. buvo viršesnis už Donaldą Trumpą, kai kalbama apie įžeidinėjimą. Apie Pietų Karolinos senatorių Andrewą Butlerį jis sakė, kad jis „neliečia nieko, ko nesugadintų klaidomis, kartais principo, kartais fakto. Jis negali atidaryti burnos, nes iš ten išskrenda klaida.“
Dėl A. Butlerio sūnėno, Prestono Brookso, buvo aišku, kodėl jis Senato salėje sumušė C. Sumnerį. Taip buvo todėl, kad jis apkaltino A. Butlerį įsimylėjus meilužę: „Turiu galvoje paleistuvę, vergę“. Jie ginčijosi dėl transcendentinės savo laikų problemos.
Transcendentinė šių laikų problema – nesvarbu, kokia konkreti bet kurio naujienų ciklo žaliava – yra įsitikinimas, kad pusė šalies įtaria, jog kita pusė juos niekina, o savo ruožtu į tai reaguoja su panieka. „Seinfeldas“ iš tikrųjų nebuvo, kaip dažnai sakoma, „šou apie nieką“. Vietoj to jis parodė, kad turėdami tinkamus personažus, galite sukurti šou apie viską, kas gali nutikti kasdieniame gyvenime. Donaldas Trumpas parodė, jog galima naudoti tą patį metodą, kad būtų sukurti nacionaliniai įtrūkimai. Prieš metus Kapitolijuje įvykęs žiaurus siautėjimas parodė, kad įtrūkimai yra palanki dirva kvailiams.
Ar 2022-uosius pradedate optimistiškai? Galite pasiguosti argumentu, kad sunku pradėti tikrą pilietinį karą be rimtos priežasties – puikus klausimas, kurį išspręs rezultatas. D. Trumpo momentas nacionaliniame gyvenime užges, nes jis visada turi daug ką pasakyti, bet nebeturi ką pasakyti prasmingo.
O galbūt pastarieji metai privertė jus į viską žiūrėti pesimistiškai. Galbūt šiuolaikinės politikos skurdas išplaukia iš senovės žmogaus prigimties tiesų. Žmonės lengvai manipuliuojami apeliuojant į išankstinį nusistatymą ir paranoją, ypač tada, kai technologijos paskatino didžiulį komercializuotos paniekos pramonės augimą. Šalis, kurioje gali kilti pilietinis karas, kai niekas iš tikrųjų nežino, apie ką šis konfliktas, yra ta, kurioje valdymo raumenys apgailėtinai atrofuojasi.
