1997 m. V. Gedvilas buvo vyriausiasis Lietuvos moterų rinktinės treneris ir atvedė komandą į Europos čempionių sostą. Tai iki šiol yra didžiausias mūsų šalies moterų rinktinės pasiekimas.
Dar 65-erių V. Gedvilas, priešingai nei metais už jį jaunesnė politikė Vilija Blinkevičiūtė, atsakomybės nesibaido ir išlieka itin aktyvus Lietuvos sporto vadyboje.
Pone Vydai, kaip apibūdintumėte šiuos besibaigiančius kalendorinius metus?, – pradėjome pokalbį su V. Gedvilu.
Man asmeniškai tai buvo pokyčių metai. Nusprendžiau nedalyvauti LKF prezidento rinkimuose. Kaip sakoma, leidau dirbti jaunimui, o aš padėsiu, kiek galėsiu (šypsosi).
Man atrodo, kad ir Lietuvos sportui buvo geri metai. Olimpinėse žaidynėse Lietuva iškovojo net keturis medalius ir tai tokiai mažai šaliai kaip mūsų yra pakankamas skaičius. Krepšiniui irgi buvo geri metai. Nors visi kalba, kad Lietuvos rinktinė nepateko į olimpines žaidynes, bet jaunimo ir moterų pasiekimai yra aukšti. Galiausiai, 3x3 rinktinė iškovojo istorinius bronzos medalius.
Krepšinio federacijai išaugo finansavimas ir ne dėl to, kad mes užsiėmėme kažkokia lobistine veikla, o dėl to, kad patys rezultatai pagerėjo.
Vadovaudamas federacijai dažnai susidurdavote su kritika ir nuolatiniu spaudimu. Jeigu galėtumėte atsukti laiką atgal, vis tiek eitumėte tuo pačiu keliu?
Taip, nes mano visas gyvenimas praėjo su krepšiniu. Aš savo gyvenimą pradėjau su krepšiniu ir, tikriausiai, gyvenimą užbaigsiu būdamas krepšinio veikloje (šypsosi).
Praktiškai nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios buvau LKL Vykdomojo komiteto (VK) narys, 20 metų buvau trenerių asociacijos prezidentu. Dirbau su daug LKF prezidentų, o man pačiam juo tapti buvo istorinė galimybė.
Iki pat šiandien kartu dirbame su Mindaugu Balčiūnu, kuris yra dabartinis LKF prezidentas. Mindaugas – jaunesnis, energingesnis, turi daugiau noro. Man belieka tik padėti ir toliau prisidėti prie Lietuvos krepšinio pergalių.
Kuo konkrečiai užsiimate šiuo metu?
Dirbu krepšinio federacijoje ir esu atsakingus už santykius su socialiniais partneriais. Be to, prieš kelis mėnesius buvau išrinktas Lietuvos komandinių žaidimų federacijos (LKŽFA) prezidentu. Federaciją sudaro krepšinis, futbolas, rankinis, tinklinis, ledo ritulys, beisbolas, regbis, žolės riedulio, vandensvydžio ir akmenslydžio sporto šakos. Nuo šiol atstovausiu ir šios federacijos interesams. Kadangi tai yra naujai įsteigta federacija, reali veikla dar neprasidėjo. Reikia pasitvirtinti įstatus ir po Naujųjų kibsime į darbus.
Taip pat esu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbinėje grupėje. Ruošiame aprašą, kuriame akcentuojamas fizinis aktyvumas, talentų paieška, jaunimas.
Gal prisimenate, ką norėjote rasti po Kalėdų eglute būdamas dar vaiku ir ką norėtumėte rasti šiais metais?
Jau būdamas vaikas labai mėgdavau sportą. Vienerius metus mokiausi internate, kur teko išbandyti ne tik krepšinį, bet ir futbolą. Aš ir slidinėjau, ir plaukiau. Esu kaimo vaikas, man reikėjo savo mokyklos ir rajono garbę ginti ne vienoje sporto šakoje. Gal nė vienoje iš jų kažkokių sporto rezultatų nebuvo, bet supratau, kad galiu tapti geru treneriu, todėl tokią kryptį ir pasirinkau.
Dabar noriu sau palinkėti toliau dirbti krepšinyje, kurį aš taip mėgstu ir myliu. Mane krepšinio bendruomenė žino ir aš žinau ją. Kiekvienas turi save normaliai įvertinti – jeigu tu turi jėgos, idėjų, energijos, reikia dirbti. Jeigu matai, kad pavargai, reikia vietą užleisti kitiems.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!