Jei prostitucija - profesija, kur jos moko? Šį klausimą pokalbininkams, tvirtinantiems, kad seksas už pinigus yra neblogai apmokamas darbas, užduoda klaipėdietė Renata Karaliūnaitė, dirbanti Lietuvos „Carito“ projekte, kurio tikslas - padėti prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms.
„Tai ne profesija, o žiaurus moterų žalojimas, išnaudojimas ir asmenybės sutrypimas. Stereotipą, kad savo kūno pardavinėjimas yra seniausias pasaulyje darbas, greičiausiai padiktavo vyrai, kurių dauguma tokiomis paslaugomis ir naudojasi nuo neatmenamų laikų“, - savitą požiūrį į šį reiškinį turi R. Karaliūnaitė.
Jau antrus metus iš eilės ji padeda į gyvenimą sugrįžti moterims, kurios mūsų visuomenėje įvardijamos trumpai ir aiškiai - arba atmatos, arba aukos.
„Viena klientė prisipažino, kad lytinio akto metu ji tarsi išsivaduoja iš savo kūno ir iš aukštai stebi tai, kas vyksta. Mus surandančios merginos į gyvenimo purvą savanoriškai nepuola. Dažnai tas purvas jas supa nuo pat gimimo. Vaikystėje mušta ir žaginta mergaitė dažnai ir užaugusi yra išnaudojama. Žiaurus užburtas ratas. Padėti atsitiesti nėra lengva, nes sutrypta savivertė sunkiai sugrįžta. Jos mano, kad yra vertos būti tik šiukšlių dėžėmis“, - apie savo darbą pradėjo pasakoti pokalbininkė.
Pragaras žemėje
Parsivežti užsienyje parduotų klaipėdiečių Renatai neteko, tačiau mergina dalyvavo pareigūnų surengtoje pasaloje ir apsaugojo vieną iš aukų.
„Savo ausimis girdėjau, ką žadėjo suteneris. Jis siūlė 20 tūkstančių litų uždarbį. Toji mergina turėjo silpną protinį atsilikimą. Lengvai patikėjo pasaka. Mano užduotis buvo atkalbėti ją, kad nesėstų į automobilį. Dveji metai, kuriuos praleidau dirbdama projekte, yra ir daug, ir mažai. Patikėkit, naivios yra ne tik globos namų auklėtinės. Šiuo metu į prostitucijos voratinklį įkliūva vis daugiau išsilavinusių, protingų merginų, kurios dar prieš keletą metų nebūtų galėjusios patikėti, kad tai gali atsitikti ir su jomis“, - pastebi Renata.
Patikėti žadančiais gerus darbus užsienyje asmenimis verčia beviltiška situacija Lietuvoje - moterys emigruoja tikėdamos, jog rinks braškes, skins apelsinus ir siųs pinigus savo vaikams, tačiau patenka į tikrą pragarą, kuris visam likusiam gyvenimui užtraukia juodą dėmę ir palieka sunkiai užgyjančius randus sieloje.
„Pačios kaltos“ - viena iš dažniausiai minimų frazių, apibūdinančių save parduodančias moteris. Gal dėl to, kad smerkti yra paprasčiau, nei bandyti suvokti priežastį. Padėti prostitucijos aukoms nutaria vienetai.
Nuo spalio „Caritas“ pradėjo vykdyti akciją, kuri truks iki metų pabaigos. Jos metu nutarta matomose uostamiesčio vietose klijuoti lipdukus, skirtus atkreipti visuomenės dėmesį į seksualinį moterų išnaudojimą ir prostitucijos problemą.
„Norėjome išklijuoti viešajame transporte, ant krovinių transportavimo mašinų ir ant kai kurių Klaipėdos taksi firmų automobilių. Pasirodo, jokios informacijos autobusų viduje kabinti negalima, o taksi firmos ir krovinių pervežimo įmonės kategoriškai atsisakė“, - pasakojo R. Karaliūnaitė.
Geras uždarbis - mitas
Pastaruoju metu pastebima, kad klaipėdietės dažniausiai parduodamos į Vokietiją. Iš ten jos gabenamos ir į kitas šalis. Renatos teigimu, šiuo verslu užsiima iš pirmo žvilgsnio padoriais atrodantys vyrai ir geromis tetomis apsimetančios sąvadautojos. Pavyzdžiui, per pasalą, kurioje ji dalyvavo, buvo sulaikytas sąvadautojas, studijavęs teisės mokslus. Taip pelnosi ir turtingų tėvų vaikai.
Projekte dirbančios merginos žino, kad teisėsauga pasiekia tik siūlo galą. Už sulaikytųjų stovi „stogai“, už jų - dar galingesnės figūros.
Gelbėjant auką iš prostitucijos tinklo, tenka moterį slėpti nuo galimų grėsmių. Įvairiuose Lietuvos miestuose „Caritas“ turi butų, kuriuose laikinai apgyvendina savo klientes. Būna, jog moterys, siekiant jas apsaugoti, vežiojamos iš vieno būsto į kitą, kartais - iš miesto į miestą.
Pasitaiko, kad pastangos išgelbėti - nevaisingos. Lipusi iš dugno, vėl į jį krenta. Tai, anot Renatos, atsitinka labai paprastai - nuo mažumės kartojant žmogui, jog jis yra nieko vertas, vieną dieną tuo įtikima.
„Tikrai ne lengvas uždarbis jas parvilioja atgal. Uždirba, galima sakyti, grašius. Kartais per parą viena moteris turi patenkinti 20-30 vyrų. Ar galima tai pavadinti lengvu darbu? Fiziškai ir psichologiškai atlaikyti tokį krūvį - sunkiai įsivaizduojamas dalykas. O kur dar iškrypėliški pageidavimai, smurtas. Viena mano klientė pasakojo, kad buvo vežama susitikti su vienu, nes taip buvo tartasi, o pasitiko trys“, - teigė R. Karaliūnaitė.
Supa nelauktus kūdikius
Prostitutės klientu gali būti bet kurio iš mūsų kaimynas, pažįstamas, bendradarbis, brolis ar sutuoktinis, sako Renata. Jis gali būti policininkas, politikas, universiteto dėstytojas, statybininkas - bet kurios profesijos atstovas.
„Pasinaudojęs perkamos moters paslaugomis vyras grįžta namo, pavalgo vakarienę, pabučiuoja žmoną, vaiką ir ramia sąžine užmiega. Ramia, nes sumokėjo. O ta, kuriai buvo užmokėta, nerūpi niekam net tuomet, kai nuo atsitiktinio, gal vieną kartą gyvenime sutikto vyro pastoja ir pagimdo vaikelį. Matytumėt, kaip jos tuos mažylius myli, bučiuoja ir prie savęs glaudžia. Atrodo, kad iš tikros, didžiulės meilės jie gimė“, - apie skaidresnes darbo dienas kalba Renata.
Ji prisipažino, kad per dvejus darbo metus ne kartą šlykštėjosi vyriškąja gimine. Ypač tais, kurie turi aukštuosius išsilavinimus, dirba prestižinius darbus, save vadina inteligentais, tačiau vis tiek perka meilę už pinigus.
„Žinojau kur einu ir ką darysiu. Iš pradžių buvo labai sunku, nes viską ėmiau į širdį. Nemaniau, kad bus tiek daug žiaurumo ir tiek daug nukentėjusių moterų. Dar niekas man negrasino. Visoje Lietuvoje dirba mano kolegės. Viena kitą palaikome, kai to reikia. Kokia mano motyvacija dirbti žinant, kad prostitucijos išnaikinti neįmanoma? Moralinė. Manote, kad visos prostitutės sąmoningai pasirenka šią duobę? Netiesa. Daugumai jų mes esame vienintelė viltis sugrįžti iš užribio. Jos nieko neturi, tik mus. Nori pasiguosti - skambina naktį, reikia patarimo - ateina. Būna, kad pyksta, šaukia, tačiau po to ir vėl kreipiasi“, - tvirtino mergina.
Moko gyventi su praeitimi
Pokalbininkės nuomone, nors kartą gyvenime patyrusi prievartą moteris to pažeminimo niekuomet nepamirš. Jos klientės žeminamos ir išnaudojamos nuolat, tačiau kai kurioms pavyksta susitaikyti su praeitimi. Išsinuomoja butus, kimba į mokslus ir kuria šeimas.
„Carito“ projekte dirbančios merginos ir moterys savo klientėms teikia ne tik saugaus būsto, bet ir psichologinę, teisinę, materialinę pagalbą.
R. Karaliūnaitė apgailestauja, kad iki šiol projektas nesulaukė Klaipėdos valdininkų dėmesio. Keletą metų iš eilės Savivaldybės buvo prašoma jį finansuoti, tačiau jokio atsakymo taip ir nesulaukta. Padėti atsitiesti išnaudojamoms moterims padeda privatūs aukotojai, verslo bendrovės.
Renata įsitikinusi, jog legalizavus prostituciją, šalis „praturtėtų“ tik nauju popieriniu įstatymu, visa kita liktų po senovei. Po dvejų metų darbo su sužlugdytomis moterimis jos nuomonės apie perkamą seksą dabar nepakeistų niekas.
„Įteisinus prostituciją būtų legalizuotas moters išnaudojimas, fizinis, psichologinis ir seksualinis smurtas. Prostitučių neruošia joks institutas. Nėra tokios mokyklos, nėra stojamųjų egzaminų. Už tų moterų visuomet stovi šiurpios jų gyvenimo istorijos. Niekas neturėtų to patirti“, - sako Renata.
Vaida JUTKONĖ
