Prieš kurį laiką visuomenei buvo pristatyta KAM studija „Pasaulis 2030“. Pirmiausia reikia pažymėti, kad tokių strateginių futurologinių analizių paruošimas valstybiniu lygmeniu (gaila, jog be išankstinio platesnio ekspertinio aptarimo) ir viešas jų paskelbimas yra sveikintinas dalykas: jeigu šalis (KAM) supranta, koks bus ateities pasaulis, vadinasi, ji yra pasiruošusi jo iššūkiams (nors dokumento autoriai atsargumo dėlei teigia, kad tai yra „grynai analitinio pobūdžio dokumentas, netapsiantis nei Lietuvos gynybos politikos, nei karinių pajėgumų planavimo pagrindu“). Tačiau klaidingas būsimo pasaulio įsivaizdavimas gali turėti liūdnų pasekmių ilgalaikei valstybės raidai. Todėl verta detaliau pažiūrėti į studijoje siūlomas prognozes. Pradėkime nuo joje pateiktų bendrųjų pasaulio raidos tendencijų.
Bendrosios pasaulio raidos tendencijos
Galima sutikti su studijos rengėjais, kai jie rašo: „Beveik neabejotina, kad valstybės, kurios skatins imigraciją (tiek laikiną, tiek ilgalaikę), kaip priemonę darbo jėgos trūkumui spręsti, ilgainiui taps „superįvairios“ ir gali susidurti su grėsmėmis socialinei sanglaudai ir ekonominiam stabilumui.“ Pirmiausia šiuo atveju paminėtina ligi šiol neparuošusi efektyvios imigrantų integravimo į visuomenę politikos Rusija, kuriai, kaip pagrįstai prognozuoja dokumento autoriai, „gresia galimas nacionalizmo sustiprėjimas, socialiniai neramumai ar nacionalistines idėjas deklaruojančių partijų iškilimas“. Sprendžiant iš islamo pasaulio raidos ir musulmonų migracijos į Europą tendencijų, gana liūdna yra ir Europos Sąjungos taikaus multikultūriškumo perspektyva. Studijos autoriai konstatuoja: „Islamas gali įsitvirtinti kaip viena iš pagrindinių ES religijų. Prognozuojama, kad 2025 m. bendras musulmonų skaičius ES gali pasiekti 25–30 milijonų. Kai kuriose valstybėse narėse pagal tikinčiųjų skaičių islamas gali tapti pagrindine religija. Siekdamos užkirsti kelią religinių ir kultūrinių skirtumų padiktuotiems socialiniams neramumams, ES valstybės narės turės daug dėmesio skirti socialinės ir kultūrinės integracijos programoms. (…) Spėjama, kad radikalaus islamo plitimas apogėjų pasieks apie 2020 m., kuomet po grupuočių tarpusavio kovų gali susiformuoti vieninga, nacionalinių valstybių ribas peržengianti vadovybė. Beveik neabejotina, kad bemaž visas darbo jėgos perteklius pasirinks emigraciją ne į kaimynines regiono [Vidurio Rytų – straipsnio autoriaus patikslinimas] valstybes, bet į Europą ar JAV. Vakarų valstybės Vidurio Rytų regiono gyventojus trauks savo socialinėmis-ekonominėmis galimybėmis, tačiau kultūriškai išliks svetimos, todėl tarp šių emigrantų grupių bus stiprus radikalus islamas.“
Dar vienas reikšmingas socialinis reiškinys, kurį užfiksavo KAM futurologai, yra tas, kad „besivystančioms valstybėms perėjimas nuo kaimiškos prie miestiškos visuomenės taps dideliu iššūkiu“. Tai pasaulinė tendencija, galinti tapti rimta problema ne vien besivystančiai planetos daliai, bet ir išsivysčiusioms šalims. Svarbus niuansas pastaruoju atveju yra tai, kad didesnis žemės ūkio (kaimo) sektorius galėtų padėti sušvelninti bet kurios ekonominės krizės (o pasaulinės ekonominės sistemos ateitis yra miglota) padarinius, nes nemažas procentas gyventojų sugebėtų išgyventi be darbo mieste. O dabar šita „oro pagalvė“ daug kur siaurėja, ir šalių su aukštu urbanizacijos lygiu (t. y. pirmiausia išsivysčiusių valstybių) valdžiai teks pasukti galvą, kaip pasirūpinti darbą praradusiais miestiečiais.
Trečias vertas dėmesio pasaulio socialinės raidos momentas, kuris yra akcentuojamas dokumente, susijęs su tuo, kad „išsivysčiusiose valstybėse ir toliau plis sekuliarizmo ir materializmo [paryškinta straipsnio autoriaus] vertybės. Kartu didės moralinis reliatyvizmas ir pragmatizmas. (…) Panašu, kad turtingesnėse valstybėse pilietinės vertybės smuks, o lojalumas valstybei ir jos institucijoms taps sąlyginis, priklausomas nuo kiekvieno asmens interesų. Žmonės vis labiau savo santykį su valstybe traktuos kaip vartotojai, o ne kaip piliečiai.“ Aprašyta tendencija yra labai pavojingas dalykas visam Vakarų pasauliui. Kaip sakoma, civilizacija pradžioje žlunga iš vidaus, o tik paskui ją sudrasko išorinės jėgos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Rusiją kaip moralės ir idėjos (gyvenimo prasmės) šaltinis vis labiau socialiai suvienija su valdžios pagalba atgaunanti jėgas stačiatikybė Musulmonų pasaulyje stiprus nuo socialinės degradacijos saugantis ramstis yra islamas. Žinoma, religinis dogmatizmas turi savų trūkumų, bet jis šiandien yra iš esmės vienintelis pasaulyje dalykas, kuris padeda globalizacijoje pasimetusiam žmogui atrasti tvirtesnius moralinius egzistencinius orientyrus. Alternatyva – pinigai, vartojimas, kuris „suvalgo“ pilietiškumą ir moralines vertybes, o kartu diskredituoja vesternizacijos (demokratizacijos) procesą. Taigi, Vakarams reikėtų rimtai susimąstyti dėl savo civilizacinių pagrindų, nes vadinamieji „necivilizuotieji“ ima atrodyti idėjiškesni ir vieningesni.
Aprašytą vaizdą dar labiau komplikuoja kai kurios studijos prognozės:
„Ilgą laiką vienu iš pagrindinių globalizacijos kritikos argumentų buvo tai, kad ji didina valstybių išsivystymo skirtumus, t. y. didžiausią naudą gauna turtingiausios valstybės. Tikėtina, kad su tam tikromis išimtimis ši tendencija gali išlikti ir ateityje.“
„Apskritai per ateinančius du dešimtmečius globalizacija pamažu praras „vakarietiškąjį veidą“ ir vis labiau bus siejama su kylančiomis Azijos valstybėmis.“
Mokslo pažanga „vis dažniau kelia fundamentalių klausimų dėl žmogaus gyvybės vertės, asmens gyvenimo privatumo, civilizacijos ir gamtos santykio, žmogaus ir autonominių samprotaujančių sistemų santykio. Ir toliau daugelis naujų žinių ir jų pritaikymas technologijose kels filosofinių, etinių ir moralinių dilemų bei iššūkių.“
Nemažai vietos studijoje skiriama energetikai, kuri pasaulyje ir Lietuvoje yra viena iš aktualiausių problemų. Daug kalbama apie skalūnines dujas, bet trūksta prognozių dėl stambių tradicinių dujų eksportuotojų (pavyzdžiui, Rusijos/„Gazpromo“) perspektyvų pasaulinėje rinkoje (šiame kontekste galima žiūrėti: „Gazpromui“ laikas sunerimti?“). Taip pat daug rašoma apie alternatyviąją energetiką ir jos laimėjimus (pavyzdžiui, galimą masinį parėjimą prie elektromobilių), bet lieka neaišku: iki 2030 m. įvyks esminis energetinis proveržis („šokas“, kalbant studijos autorių terminais) ar pasaulis ir toliau „sėdės ant naftos, dujų ir anglių adatos“. Įdomus momentas Lietuvai, kurį mini studijos rengėjai, yra tai, kad „tikėtinas ir spartėjantis naujų išmaniųjų elektros perdavimo tinklo technologijų diegimas, padidinsiantis energetinės infrastruktūros efektyvumą, lankstumą ir atsparumą“, bei „galima pažanga itin nedidelių branduolinių reaktorių technologijos kūrimo srityje“. Jeigu taip, tai norisi paklausti: kam šiandien statyti technologiškai seną atominę elektrinę, jeigu rytoj ji taps atgyvena?
Politika ir karyba
Politines pasaulio realijas studijos autoriai nubrėžia tokias: „XXI a. pradžioje tarptautinę politinę aplinką charakterizuoja šie pagrindiniai bruožai: svarbiausiais tarptautinės sistemos veikėjais išlieka nacionalinės valstybės, nors dėl globalizacijos yra stipriai išaugusi tarptautinių organizacijų ir kitų nevyriausybinių veikėjų svarba; dominuojančią padėtį pasaulyje vis dar užima JAV; demokratinių ir nedemokratinių valstybių santykis yra apylygis.“ Su tuo sunku nesutikti. Įdomus aspektas, kurį analizėje būtų galima aptarti plačiau, yra dezintegracijos (didelių valstybių bei tarptautinių organizacijų) ir „didelių erdvių“ kūrimosi procesų priešprieša. Studijoje atskirai kalbama apie abu dalykus ir sakoma, kad ateityje pasaulis gali tapti dar labiau fragmentuotas, bet tokie valstybiniai ir instituciniai dariniai kaip Rusija, kurianti Eurazijos sąjungą, ar ES – išlieka. Tačiau konkretesnio atsakymo į klausimą, kam vis dėlto priklauso ateitis – separatizmui ir mažoms valstybėms ar kontinentinėms sąjungoms, neduodama.
Amerika, kaip teigia dokumento autoriai, „daugiapolėje tarptautinėje sistemoje bus „pirmoji tarp lygiųjų“: išliks viena svarbiausių ir galingiausių pasaulio politikos, ekonomikos veikėjų bei pačia stipriausia karine valstybe, tačiau jos pranašumai prieš kitas šalis nebus tokie ryškūs kaip iki šiol. (...) Tikėtina, kad JAV neatsisakys siekio stiprinti pasaulio demokratinių valstybių bendruomenę, tačiau gali teikti prioritetą santūresnei užsienio politikai ir susilaikyti nuo įsipareigojimų, neatitinkančių šalies politinių ir ekonominių galimybių, ir rizikingų, vienašaliais sprendimais pagrįstų veiksmų. (...) JAV turėtų nebekvestionuoti Jungtinių Tautų autoriteto sankcionuojant karinės jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose. „Savanoriškos koalicijos“ (angl. coalitions of willing), būdingos JAV užsienio ir saugumo politikai XXI a. pirmajame dešimtmetyje, ateityje turėtų prarasti savo svarbą. (...) JAV užsienio politikai didelę įtaką turės kitų svarbių tarptautinės sistemos veikėjų, visų pirma Kinijos ir Rusijos, veiksmai.“
Čia pažymėtina, kad pripažįstama jau kurį laiką akivaizdi Jungtinių Valstijų galios ir vaidmens pasaulyje nuosmukio tendencija, kurią lėmė tiek pačios Amerikos klaidos bei ekonominiai sunkumai, tiek objektyvus minėtų geopolitinių konkurentų sustiprėjimas. Galima sutikti ir su tuo, kad bent jau artimiausiu metu JAV stengsis susilaikyti nuo vienašališkų veiksmų, tačiau reikia turėti omenyje, kad Amerika niekada neleisdavo kam nors nurodinėti, kaip jai veikti, kalbama apie jos gyvybinius nacionalinius interesus. Taigi neatmestinas variantas, kad Vašingtonas, pavyzdžiui, gali smogti Iranui ir be JT sankcijos.
Dar vienas diskutuotinas studijos teiginys: JAV doleris išliks „pagrindine tarptautine rezervine valiuta“. Jau šiandien pasaulyje girdimos abejonės dėl šviesių dolerio perspektyvų ir kalbama apie tai, kad atėjo metas sukurti patikimesnį rezervinį valiutinį mechanizmą – juo galėtų tapti valiutų krepšelis arba auksinis juanis. Ligi šiol doleris dominavo dėl kelių priežasčių: dėl pasitikėjimo amerikietiška ekonomika; dėl baimės, kad ekonominis Amerikos krachas yra blogiau negu susitaikymas su jos neatsakinga fiskaline ir monetarine politika; dėl atsiskaitymo už naftą doleriais. Pastaruoju metu Amerikos ekonomikos sunkumai ir nekontroliuojamas dolerių spausdinimas ima vis labiau nervinti pasaulio bendruomenę (aktualiausias įtampos šaltinis – vadinamojo fiskalinio skardžio grėsmė, detaliau apie ją galima žiūrėti: „U.S. could be heading off a fiscal cliff in 2013“). Prekybos nafta srityje anksčiau ar vėliau irgi gali įvykti perėjimas prie kitų atsiskaitymo vienetų (pavyzdžiui, nacionalinių valiutų). Todėl vieninteliu dalyku, kuris palaiko dolerio dominavimą, iš esmės lieka baimė dėl pasekmių (na ir, kaip teigia kai kurie ekspertai, JAV karinė galia). Tačiau, kaip žinome, baimė nėra ilgalaikio stabilumo pagrindas. Tad negatyvus Amerikos ekonominės (o atitinkamai ir politinės) raidos scenarijus yra vertas tokio pat dėmesio kaip ir pozityvus.
Pagaliau, karinių prognozių dalyje viskas surašyta dalykiškai ir tiksliai, ir tai nenuostabu, nes studiją ruošė KAM. Ypač vertas dėmesio išskirtas „paslėpto karo“ (toks šiandien iš esmės vyksta Sirijoje) momentas: tai „konfliktas, kuriame tarptautinėje arenoje konfrontuojančios valstybės dalyvaus ne tiesiogiai, o remdamos ir eskaluodamos kitų silpnesnių valstybių tarpusavio nesutarimus. Paslėptų karų ateityje gali daugėti – jie gali vykti tarp galingiausių pasaulio valstybių, atviro karo vengiančių dėl galimų neigiamų politinių ir ekonominių pasekmių.“
Galbūt, kalbant apie konfliktų aplinką, reikėjo atskirai akcentuoti kovos miestuose aktualumą, ypač turint omenyje studijoje užfiksuotą pasaulinę urbanizacijos tendenciją. Taip pat derėjo užsiminti apie ginkluotę, kuri bus kuriama remiantis naujais fiziniais principais. Jau šiandien yra žinoma apie vadinamąją elektromagnetinę bėgių patranką. Negalima nepaminėti ir vis tobulinamų skraidančių kovinių lazerių. Labai įdomi tema – neletalinis ginklas. Pagaliau, neatmestinas klimatinio ginklo, galinčio sukelti cunamius ir žemės drebėjimus, atsiradimas (yra nuomonių, kad jį turėjo SSRS, o dabar galbūt turi Rusija ir JAV).
Tiesa, tam tikrą nuostabą kelia viena studijos nuostata, susijusi su branduolinėmis valstybėmis: „Valstybės, kaltinamos turinčios branduolinį ginklą (Iranas, Sirija)“. Šiaip kol kas Iranas yra kaltinamas tik branduolinio ginklo kūrimu, ir tik todėl Izraelis delsia su smūgiu. O štai kalbos apie tai, kad „Sirija vykdo branduolinę ir cheminę programas (nors oficialiai nepripažįsta vykdanti urano sodrinimo)“, iš viso atrodo keistai: jeigu taip būtų, tai B. Assado opozicija jau seniai būtų pasinaudojusi tokiu „saldainiuku“. Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
