Iš aukščiausią „Michelin“ įvertinimą turinčios virtuvės minutę ilgiau pervirti spagečiai būtų išmesti kartu su virėju. Tokia realybė ir nė vienas badaujantis asmuo jos nesupras. Tačiau technologijos žada išspręsti skonio ir bado problemas.
Rugpjūčio pradžioje Londone buvo iškeptas brangiausias pasaulyje mėsainis. Jo paplotėlis kainavo maždaug ketvirtį milijono eurų. Skamba taip pat įnoringai kaip pirmosios šio straipsnio eilutės. Vis dėlto, šis paplotėlis gali iš esmės išspręsti rimtas mėsos pramonės ir likusio pasaulio problemas.
Iš ganyklų – į petri lėkšteles
Mastrichto universiteto mokslininkai, vadovaujami dr. Marko Posto, prieš tris mėnesius biopsijos būdu paėmė dalį veršelio raumeninio audinio ir iš jo laboratorijoje išaugino 20 tūkst. raumeninių skaidulų. Šios buvo auginamos specialiuose mėgintuvėliuose – organinėje terpėje, kur ląstelės dauginosi ir kūrė atskirus audinius.
Šitiek ląstelių reikia, kad būtų pagamintas140 gramų svorio laboratorijoje užaugintos mėsos paplotėlis. Jį ragavę du savanoriai pripažino, kad skonis buvo keistas, bet visa kita daug nesiskyrė nuo įprastos mėsos paplotėlio.
Mokslininkų teigimu, skonis lieka tik paralelių studijų dalimi, nes reikia tik papildomų riebalų ląstelių. Raumeninių ląstelių auginimo metodo paieškos ir tyrimai truko penkerius metus, taigi prie audinių prijungti riebalines ląsteles nebus sunku.
Mitybos grandinė vadovaujasi taisykle, kad energija, pereinanti iš vienų organizmų kitiems, senka. M. Postas interviu „The Guardian“ teigė, kad iš 100 gramų augalinių baltymų, kuriuos suėda galvijai, į gyvulinius riebalus pavirsta tik 15 gramų.
Visgi mokslininkai Motiną Gamtą pergudrauti siekia jos pačios labui. Gyvulininkystės ūkiai į aplinką išskiria 5 proc. viso anglies dvideginio ir 40 proc. metano, šios medžiagos – pagrindiniai ozono sluoksnio ardytojai. 70 proc. žemės ūkio plotų skirta gyvuliams ganyti, taigi yra neišnaudojami potencialūs pasėlių plotai.
Jungtinių Tautų maisto ir agrokultūros organizacijos skaičiavimais, iki 2050 metų mėsos vartojimas dėl vis daugiau uždirbančių Kinijos ir Indijos gyventojų turėtų padvigubėti, o tai gali sukelti rimtą įtampą pasaulinėje gyvulininkystės rinkoje.
Tačiau laboratorijoje užaugintai mėsai reikėjo 90 proc. mažiau ploto ir vandens bei 70 proc. mažiau energijos nei tokį patį kiekį auginant įprastuose ūkiuose.
Tokiai iniciatyvai pritaria ir didžiausia pasaulyje gyvūnų teises ginanti organizacija PETA, nes žymiai sumažėja skerdžiamų gyvulių skaičius, tačiau rinkoje ši mėsa pasirodys negreitai. Pasak alternatyvios mėsos augintojų organizacijos „New Harvest“ direktoriaus Isha Dataro, tokia mėsa atsidurs eilinių žmonių lėkštėse tada, kai ją pradės pirkti turtingieji ir garsieji. Kitaip tariant, kol neatsiras stabili paklausa, produktas nebus reklamuojamas.
Spausdintas maistas
Trimačiai spausdintuvai ir jų galimybės nebestebina. Tačiau, kai įsikiša NASA technologijos, gali pakilti ne tik į kosmosą, bet ir į kitą lygį.
Amerikiečių iniciatyva siekiama sukurti trimačiu spausdintuvu kuriamą maistą, kurio galiojimo trukmė galėtų būti 30 metų. Toks rezultatas pasiekiamas dėl maistinių dalių laikymo būdo – sausais milteliais specialiose kasetėse.
Naujoji maisto gamybos technologija iš principo paprasta. Maistas sluoksniais švirkščiamas per specialius vamzdelius, taip kuriant norimą valgio formą. Formavimo metu sausos maisto dalelės maišomos su vandeniu ir iškart kepamos.
Receptas suprogramuojamas, o spausdintuvas tiksliai parenka, iš kurios kasetės reikia paimti numatytą kiekį baltymų, riebalų ir kitų sudedamųjų patiekalo dalių.
Kol kas sudėtingiausia ir brangiausia šio maisto gaminimo dalis – pašalinti vandenį iš maisto medžiagų, kad jas būtų galima laikyti sausu pavidalu. Žinoma, tai neįveiks maisto nepritekliaus problemos, tačiau spausdinimo principas leidžia spręsti kitus maitinimosi klausimus.
Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, atsirado atvirkštinė problema – nutukimas. Naudojant maisto spausdinimo technologiją, pagal žmogaus poreikius ir gyvenseną galima parinkti patiekalo sudedamųjų dalių proporcijas. Nebereikia skaičiuoti kiekvieno produkto maistinės vertės, riebumo ir kitų duomenų. Užtenka duomenis suvesti į kompiuterį, o likusį darbą atlieka kompiuteris. Dietologų darbas taip pat palengvės, nes receptą bus galima nusiųsti internetu ir nesibaiminti, kad pacientas nukryps nuo režimo.
Kalbant apie maisto trūkumą, svarbu paminėti, kad jo gali užtekti, tačiau dauguma produktų tiesiog pasensta ir būna išmesti. Spausdinimo principas leis bent jau iš dalies išspręsti šią problemą, nes sausos maistinės medžiagos išlieka šviežios nepalyginamai ilgiau.
Kita maisto alternatyva – vabzdžiai. Kol kas šiuos gyvius kaip delikatesą valgo turtingi gurmanai, o sunkiau besiverčiantiems azijiečiams, afrikiečiams ir pietų amerikiečiams tai yra nepakeičiama raciono dalis.
Vabzdžiai baltymų ir mikroelementų sudėtimi žymiai lenkia įprastą mėsą. 100 gramų džiovintų musių arba meksikietiškų žiogų yra 20 gramai baltymų. Norint tokį kiekį gauti iš mėsos, tektų suvalgyti 226 gramus.
Dauguma (bent jau pasąmoningai) supranta, kad sauja kepintų vikšrų sveikiau ir maistingiau už riebų kepsnį, tačiau neretai suveikia įsitikinimai. „Nordic Food Labs“ kavinės Kopenhagoje, kur galima užsisakyti patiekalų iš vabzdžių, atstovų teigimu, psichologinis pasišlykštėjimo barjeras kol kas yra pagrindinė priežastis, kodėl vakariečiai dar ilgą laiką į savo burnas nesidės žiogų ir tarakonų.
Olandų kompanija „Bugs Originals“ šią problemą išsprendė paslėpę vabzdžius maiste. Jie iš vabalų gamina baltyminius batonėlius. Kiti vabzdžių maisto šalininkai teigia, kad tai gali tapti puikiu mėsos ir kitų patiekalų papildu, jei tik šie gyviai bus naudojami kaip tyrė.
Taip pat jau minėtas maisto spausdinimas gali padėti vabzdžius patiekti estetiškai. Žmonės nesutrinka etiketėje išvydę, kad maiste yra žiogų, tačiau nenorėtų jų valgyti natūraliu pavidalu.
Nors paklausos problema išsprendžiama maskuojant produktą, dėl pasiūlos vis dar išlieka rimtų sunkumų. Pasaulyje yra beveik 2 tūkst. rūšių valgomųjų vabzdžių, tačiau jų gaudymas tinkleliais neskamba kaip daug žadantis verslo planas. Europoje veikia nemažai vabzdžių auginimo fermų, tačiau dėl patirties stokos užauginti kilogramą šešiakojų ar vikšrų – brangiau, nei tokį pat kiekį vištienos. Tiesa, vabzdžių auginimo sąnaudos nusileidžia jautienos auginimui.
Be to, trūksta specialistų, kurie išmanytų vabzdžių ligas, taigi susirgus vienam kyla rimta grėsmė visai kolonijai, nes, pavyzdžiui, maistiniai svirpliai auginami tūkstančiais vienoje betoninėje dėžėje.
Svarbu suvokti, kad maistas nėra viena esminių išlikimo sąlygų. Maistas visame pasaulyje laikomas kultūros dalimi. Naivu tikėtis, kad greitai po bulviakasio bus spausdinami cepelinai. Vis dėlto, jei technologijos ir kitos alternatyvos iš esmės nepakeis mitybos įpročių, jos bent jau padės spręsti esmines pasaulio problemas.
FAKTAI: Maisto trūkumas ir sprendimai
98 proc. badaujančiųjų gyvena besivystančiose valstybėse
Svirpliams užauginti reikia 4 kartus mažiau pašaro nei auginant tokį patį kiekį jautienos
Kasmet pasaulyje 30–50 proc. maisto taip ir nepasiekia lėkštės.
Karolis Birgilas
