Telšiuose augusi ir baigusi mokslus į Klaipėda Donata Vilkaitė atvyko turėdama tikslą – susirasti darbą. Gimtajame mieste ji nenorėjo dirbti darbų, kuriuose priima vien tik neįgaliuosius, kadangi turėjo sau išsikėlusi siekį kuo labiau integruotis į girdinčią visuomenę.
„Telšiuose nieko panašaus negalėjau rasti, niekas nieko nepasiūlė, todėl nusprendžiau išvykti į didesnį miestą ieškoti darbo. Nenorėjau dirbti ten, kur dažniausiai dirba kurčiųjų grupės, todėl išsikėliau sau iššūkį dirbti kaip ir visi kiti sveiki žmonės.
Ieškodama darbų radau skelbimą, kad yra reikalingi kasininkai. Nusprendžiau imti ir pasisiūlyti pati, nes tuo metu kaip tik atsidarinėjo nauji prekybos centrai. Likimo broliai ir sesės, prisimenu, mane bandė atkalbėti, sakė, kad nepavyks, nepriims, net ir nebandyki eiti. Noriu padėkoti tuo metu dirbusiai vadovei, kuri mane priėmė ir manimi pasitikėjo“, – pasakoja Donata.
Darbo pradžia
Iš pradžių moteris prekybos centre dirbo salės darbuotoja: dėliojo prekes į lentynas, žiūrėjo, ar pirkėjams nieko netrūksta jose. Taip pat nestigo ir iššūkių bandant perprasti prekių kodus, juos įsiminti ir priskirti. Tačiau atėjo diena, kuomet D. Vilkaitei teko išlipti iš savo komforto zonos:
„Vadovė pasiūlė pabandyti eiti dirbti į kasą. Aš labai to nenorėjau, sakiau, kad nesugebėsiu, ėmė be galo didelis nerimas, nes negalėjau net pagalvoti, kaip teks komunikuoti su girdinčiais žmonėmis. Vadovė visais įmanomais būdais mane ramino, ragino bent jau pabandyti, nors ir taip viskas bus gerai. Visaip mane nuglostė, suteikė pasitikėjimo savimi.“
Donata dirbti kasoje bijojo ir todėl, kad teks akis į akį susidurti su tarsi kitokiu žmonių pasauliu, nerimavo, kad žmonės jos nesupras, o ir dėl pinigų padidės jos atsakomybės.
„Norėjau viską mesti ir išeiti, tačiau to padaryti neleido vadovė, kuri sakė, jog turiu išdirbti bent jau 3 mėnesių bandomąjį laikotarpį. Liepė nepasiduoti, stengtis ir bandyti perlipti per save. Kiekvieną kartą po darbo grįžusi namo net negalėdavau užmigti ir pagalvoti, kad rytoj vėl teks dirbti.
Tačiau praėjo vienas mėnuo ir pradėjau geriau jaustis, darbo vieta nebeatrodė tokia baisi. Žinoma, visą mėnesį pradirbau nuleidusi akis, bijojau žmonių, bet ir vėl mane pastūmėjo išdrįsti nebijoti vadovė. Ji sakė, kad privalau klientui nusišypsoti ar bent jau linktelėti galvą. Kad man tai pavyktų padaryti, turėjau labai perlipti per save“, – dabar šypsosi pašnekovė.
Nors didžioji dauguma Donatą priėmė tokią, kokia ji yra, tačiau pasitaikydavo ir nemalonių nutikimų: kolegos bendraudavo nepagarbiai, o klientai piktindavosi ir akivaizdžiai išreikšdavo nepasitikėjimą. Žmonės pykdavo, kad iš pradžių D. Vilkaitė lėčiau skanuodavo prekes, kad ji yra kurčioji bei nepasitikėdavo ir prie pat moters akių kiekvieną kartą tikrindavo čekį, ar ji visas prekes įmušė teisingai.
„Tačiau viską pavyko iškentėti. Visada stengiausi atsakingai atlikti savo pareigas, negalvoti, kokia yra kitų žmonių nuomonė. Taip ėmė ir praėjo daugiau negu 3 mėnesiai darbo. Aišku, kai palyginu save pradžioje ir dabar – situacija yra radikaliai pasikeitusi. Aš savo jėgomis darbe pasitikiu labiau, o ir klientų yra tokių, kurie renkasi pirkti prekes tik mano eilėje.
Žinau kurčiųjų, kuriems taip ir nepavyko perlaužti savęs dirbant tarp girdinčių žmonių prekybuos centruose. Tačiau visada visus skatinu bent jau pabandyti, nors yra labai daug tokių, kurie greitai pasiduoda. O aš kaip ožka, mano charakteris užsispyręs“, – dabar nusišypso Donata, išreiškusi susirūpinimą dėl kitų panašaus likimo žmonių.
Visgi, neįgaliųjų integracija sveikų žmonių pasaulyje, moters akimis, yra opi problema. Prieš kiek daugiau nei dešimt metų pradėjusi dirbti prekybos centre, Donata buvo pirmoji kurčioji kasininkė Klaipėdoje.
Šiuo metu, anot jos, daugiausiai kurčiųjų prekybos centre, kuriame dirba ji pati, yra įdarbintų Lietuvoje, Estijoje jų yra vos keli, o Latvijoje – nei vieno.
Klientų simpatijos
Dabar už gerą darbą pastovūs klientai nepagaili ir apdovanoti moters: plačiau nusišypso, pavaišina šokoladu, o viena labiausiai įsiminusių dovanų buvo pliušininis meškutis. Pašnekovė pasakoja, kad jausdama, jog klientas ja pasitiki, ji suteikia atgalinį ryšį, kuris taip pat yra kupinas pasitikėjimo.
„Vieną kartą mačiau, kad priėjusi prie kasos mama labai vargo su savo vaikučiu. Jai nesisekė nei prekių susidėti, nei nulaikyti vaikelio. Matau, kad situacija nevaldoma, todėl ištiesiau rankas ir parodžiau, kad klientė gali savo vaiką duoti man atsisėsti ant kelių.
Pasiėmiau jį, o jam prie kasos įdomu, tad kol vaikas užimtas, mama susidėjo ir susimokėjo ramiai už prekes, o vėliau atidaviau ir vaikutį. Kiekvieną kartą atėjęs jis vis sėdėdavo man ant kelių, tačiau dabar jau ūgtelėjo, šiek tiek gėdijasi“, – nusišypso Donata.
Pasisiūlo moteris padėti ir senjorams, kuriems neretai būna sunku iš savo prekių krepšelio perkelti prekes ant prekystalio. Būtent dėl tokių malonių gestų kasininkę be galo mėgsta maži vaikai ir senjorai.
Už šaunų moters darbą klientai yra linkę atsidėkoti ne tik saldumynais, tačiau ir maloniais gestais. Moteris pasakoja, kad ją visuomet maloniai nustebina, kuomet klientas su ja pasisveikina gestų kalba, pasako „labas“, „ačiū“, „viso gero“:
„Kuomet suėjo 10 metų kaip dirbu „Rimi“ parduotuvėje, pagalvojau, kad noriu pristatyti kurčiųjų bendruomenę ir tuo pačiu parodyti, kad jau jubiliejiniai metai, kaip aš čia dirbu. Informaciniame stende paruošiau vaizdo įrašą, kuriame parašyta, jog čia dirbu jau dešimt metų ir gestų kalba parodyta, kaip reikia pasakyti „ačiū“, „viso gero“, „labas“, „ar viskas gerai“. Jau mėnuo kaip šis filmukas sukasi dėka Vilniaus centro, kuris palaikė tokią idėją.“
Ilgą laiką dirbusi kasoje, Donata vieną dieną nusprendė save išbandyti ir informaciniame stende. Nors iš pradžių į tokį norą parduotuvės vadovė žiūrėjo nedrąsiai, tačiau D. Vilkaitės noras buvo didesnis už visus galimus sunkumus.
Šiandien pasakodama apie darbą informacijos stende, klaipėdietė juokiasi, kad jai visuomet yra smagu matyti žmones, kurie atėję apsipirkti ir susidūrę su kurčiąją pasimeta:
„Tada visada galvoju, na, kaip išsisuksite? Tačiau, kai žmogus labai nori – jis viską sugeba. Džiaugiuosi tais, kurie tokiose situacijose moka išsisukti: per „Google“ surenka ir parodo, ko nori, įjungia vaizdą ar parašo tekstą žinute. Labai išradingi žmonės!“
Skatina pradėti „matyti“
Donata taip pat pasakoja, kad prekybos centre yra ir daugiau dirbančių kurčiųjų, tačiau ji svarsto, kad dėl savo drąsos yra labiau pastebima. Pašnekovė teigia sulaukianti ir replikų, kad yra sužvaigždėjusi, tačiau tokias apkalbas moteris veja kuo toliau nuo savęs.
„Mano tikslas yra visai kitas. Noriu, kad kuo daugiau kurčiųjų pamatytų ir nebijotų pabandyti integruotis. Yra daug kurčiųjų, kurie nori dirbti baruose, tačiau kol kas tai yra neįmanoma. Tokios darbo vietos jiems yra nepasiekiamos. Paprastos darbovietės nenori priimti jų į savo gretas, nes teisinasi, kad bus sunku komunikuoti, bijo šių sunkumų“, – teigia D. Vilkaitė.
Pašnekovę piktina ir tai, kad darbovietės nesuteikia net trijų dienų galimybės kurtiesiems save parodyti, išmėginti.
„Kai kurčiasis nori dirbti – jis gali visus įrankius panaudoti. Kaip ir dabar – kalbamės su vertėja per „Skype“. Yra ir gestų kalbos vertėjų centrai. Aš per juos bendrauju su savo vadovais darbe. Jeigu tik yra kokia situacija – susiskambiname su vertėja ir viską išsprendžiame. Per penkias minutes nelieka jokios problemos“, – priduria klaipėdietė.
Be to, anot moters, jeigu nebūtų vertėjų, ji šiuo metu nebūtų gavusi pasiūlymo būti vyriausia kasininke: „Labai džiaugiuosi, kad vertėjai yra labiau prieinami ne tik dėl komunikacijos ir informacijos srauto suvaldymo, tačiau ir dėl to, kad dėka jų jaučiuosi drąsesnė.“
Norėdami išvengti nemalonių situacijų, pačioje Donatos darbo pradžioje, vadovai norėjo moteriai duoti marškinėlius, ant kurių būtų parašyta „kurčioji“, tačiau tokia mintis Donatą tuo metu tik papiktino:
„Sakiau: „Gerai, tačiau ir jūs tuomet užsirašykite ant savo nugarų, kad girdite.“ Man nepatinka tokie stereotipai, nes galiu dirbti, turiu kojas, rankas, matau. Mano negalia yra tik vizualiai nepastebima.“
Po darbo valandų prekybos centre ir kontakto su klientais, klaipėdietė neskuba iškart į namus ilsėtis ir gulėti sau ramiai ištiesusi kojas. Anaiptol, ji aktyviai leidžia savo laisvą laiką – lekia prie jūros, važinėja dviračiu, eina į kiną.
„Arba paprasčiausiai su draugais susitinkame paplepėti prie kavos puodelio (nusišypso). Stengiuosi nepraleisti švenčių, renginių. Taip pat nepamirštu ir savo tėvelių Telšiuose, padedu jiems prie ūkio darbų.
Be to, esu Klaipėdos kurčiųjų jaunimo organizacijos narė. Anksčiau buvau jos taryboje, o šiuo metu esu tik narė. Organizacijos nariai išklauso daugybę paskaitų, kuriose dalyvauja gestų kalbos vertėjai, daug sužinome, todėl stengiuosi jose sudalyvauti, kiek tik galiu. Esant poreikiui – savanoriauju“, – baigdama pokalbį priduria nusišypsodama Donata.
