Prieš keletą metų žiniasklaidoje viešai buvo nuskambėjusi skaudi merginos istorija, kuomet per plauką dėl meningokokinės sukeltos infekcijos tuomet buvusiai 18-metei Aurelijai Ivanauskaitei pavyko pasprukti nuo mirties.
Už suteiktą antrą šansą gyventi Aurelijai teko paaukoti iš viso 15 pirštų – merginai buvo amputuoti visi pėdų ir dešinės plaštakos pirštai. Dabar Aurelija neslepia, kad anksčiau su amputacijos ir ligos pasekmėmis teko sunkiai susitaikyti, tačiau dabar, praėjus daugiau nei šešeriems metams, tokias emocijas mergina sugebėjo palikti praeityje.
Nauji impulsai gyvenime
Šį kartą su A. Ivanauskaite susiskambinome praėjus porai metų nuo jos paskutiniųjų duotų interviu žiniasklaidai, kuomet ji aktyviai pasakodavo tik apie savo ligą. Pasiteiravus pašnekovės, kaip jaučiasi bendraudama dabar, Aurelija skambiai nusijuokia ir šypsodamasi atsako:
„Geras klausimas. Iš tiesų, labai sunku prisiminti, nes stengiuosi neužsilaikyti už praėjusių emocijų, jausmų. Iš visų jėgų stengiuosi visą tai stipriai paleisti. Anksčiau atsakydama į užduodamus klausimus daugiau jaudinausi, o šį kartą tą darau labai ramiai, drąsiai, smalsiai ir turėdama norą skleisti žinutę.
Negaliu pasakyti, ar buvo ir yra sunku apie tai šnekėti, kai matau, kiek daug žmonių gali su viskuo susitapatinti, kiek jiems tai padeda ir kokia yra teikiama nauda tiek kitiems, tiek man pačiai griauti visus tuos stereotipus.“
Užsiminusi apie norą skleisti žinutę, A. Ivanauskaitė omenyje turi stereotipų laužymą bei nukreiptų žvilgsnių grąžinimą atgal, kuomet dažnas taip elgiasi kelyje sutikęs asmenį su negalia. Drąsų kalbėjimą apie negalios stigmą Lietuvoje Aurelija vadina rūgščia citrina, kurią būtina išspausti.
„Susidūrusi su liga ilgai savęs klausiau klausimų, ko esu nepadariusi gyvenime, kad įvyko toks stebuklas ir likau gyva. Supratau, kad dabar turiu ieškoti ir daryti tai, kas kitiems skleistų žinią, pozityvą, motyvaciją įveikti baimes. Visą skausmą pamažu konvertavau į savo pačios vidinį perversmą, judėjimą“, – teigia neseniai Kaune studijas baigusi pašnekovė.
Aurelija tikina, kad šiuo metu dalindama interviu apie save stengiasi nesusikoncentruoti į savo išgyventos ligos pasekmes.
„Apie tai galima daug kur pasidomėti, kadangi naujos informacijos nėra, daug kam žinoma, kad susirgau, gulėjau komoje ir patyriau amputacijas. Dabar toliau judu į priekį, o šis judėjimas yra kupinas visko ir jame sau leidžiu eksperimentuoti su įvairiausiomis veiklomis“, – priduria ji.
Pagalba kitiems ir kuriamas ryšys
O įvairiausių veiklų šiuo metu merginos kasdienybėje tikrai netrūksta. Didžiąją savo laiko dalį Aurelija praleidžia dirbdama socialiniame verslo projekte „Unikalus gyvenimas“. Čia ji užima tarpininkavimo veiklų koordinatorės pareigas, kurios didžiausia atsakomybė – pagalba neįgaliesiems randant darbo vietą.
„Dirbdama susiduriu su neįgaliųjų mąstymu, kuris jiems patiems trukdo įsidarbinti norimoje veikloje. Dažniausios priežastys būna baimė suklysti, būti atstumtam ir kiti savivertės klausimai.
Tai labai sunkus darbas, kurį dirbdama stengiuosi parodyti savo pavyzdį, jog nesvarbu, ką tu darai, nes jeigu to labai nori, turėsi motyvacijos, turėsi geriausias intencijas, išmoksi priimti save – galėsi viską pasiekti ir kiti tau padės“, – tvirtai sako A. Ivanauskaitė.
Kaip ir daugumai kitų, su negalią susidūrusių žmonių, merginai teko su ja susitaikyti, prie jos pritapti. Prisimindama pirmuosius kartus, kuomet teko viešumoje pasirodyti su amputuota ranka, pašnekovė saldžiai juokiasi:
„Po amputacijų, kuomet buvo stipriai apibintuota ranka, atvykome į vieną iš Kauno prekybos centrų. Pamenu kaip sakau, jog davai apriškime ranką skarele, kad niekas iš aplinkinių nespoksotų. Ranką apsirišau ryškiai žydros spalvos skarele, kuri tik dar labiau pritraukė dėmesį nei prieš tai, kai buvau su įprastu tvarsčiu.
Tai prisimindama reakcijas, suvokiu, kad žmonės žiūrės, nes jiems vis tiek yra smalsu. Aš ir pati žiūrėčiau, nes noras pamatyti, sužinoti – laimi. Bėgant laikui viską priimti man padėjo juokas, kuris buvo tas mechanizmas, kuris leido su viskuo susitvarkyti ir nuimdavo kylančią įtampą suvokiant tai, kas įvyko.“
Dabar Aurelija tvirtina, kad pažindama nepažįstamą naują asmenį, jį visada bando valdyti ir kontroliuoti situaciją perimant viską į savo rankas. Pasisveikindama ji visuomet paduoda dešinę ranką, kuri leidžia suprasti, jog mergina yra atvira pokalbiui, nesidangsto ir nesigėdina.
„Nesinori, kad viduryje pokalbio būtų į ją spoksoma, tad pasisveikinus su ja, žmonės supranta, kad ranka niekuo nesiskiria, jog ją galima suspausti, ji lygiai taip pat funkcionuoja, tačiau šiek tiek kitaip atrodo. Taip pat į kilusius klausimus atvirai atsakysiu“, – šypsosi dalindamasi savo mintimis jonavietė.
Pamokos meilės sau link
Be darbo su neįgaliaisiais, Aurelija taip pat aktyviai save išreiškia ir dirbdama modeliu, kuriuo svajojo būti nuo pat vaikystės, kuomet prieš fotokamerų ar telefonų objektyvus mergina noriai pozuodavo savo draugams.
„Tai buvo mano didelis hobis ir veikla, kuri man labai patiko. Labai norėčiau dabar atrasti tuos senus nuotraukų albumus (juokiasi). Anksčiau vis galvodavau, kad tam, kad tuo galėčiau užsiimti turiu sulieknėti, pakeisti savo kūną, neturėti strijų.
Tačiau, po amputacijų supratau, kad pirštų nebeatgausiu ir mano kūnas šiuo metu yra toks, koks ir yra. Tada suvokiau, kad turiu galimybę rinktis – siekti svajonės ir nebijoti leisti sau pasireikšti arba toliau siekti neįmanomos tobulybės“, – sako Aurelija Ivanauskaitė.
Dabar, apie dvejus metus modelio karjeros profesionaliai siekianti 25-metė pasakodama šypsosi, kad nusprendusi siekti svajonės nieko nelaukė ir socialinio tinklo „Facebook“ grupėje, kurioje fotografai siūlo fotografuotis, pasiūlė save. Galiausiai, mergina neliko pastebėta ir marketingo specialistų, kurie jai pradėjo siūlyti būti vienos arba kitos prekės ženklo veidu“
„Kuomet jie su manimi susisiekė ir pasakė, jog nori, kad reprezentuočiau jų produktus, negalėjau patikėti. Blioviau krokodilo ašaromis ir nesupratau, kas vyksta.
Kiek vėliau sužinojau ir apie modelių agentūrą „Hero talents“, kuri man paliko didelį įspūdį. Jos įkūrėja Ema man pasiūlė prisijungti, o kadangi ji man be galo patiko, nieko nelaukiau ir sutikau. Jaučiu didelį palaikymą agentūros, kuriai priklausau.“
Pradėjus vykdyti modelio veiklą, pašnekovė tikina, kad teko susidurti su įvairiausiais tiek anonimiškais, tiek ne, komentatorių komentarais. Vieni jų būdavo itin bjaurūs, pavyzdžiui, kritikuodami Aurelijos išvaizdą leisdavo sau parašyti, kad „jeigu nebūtų stora, tai ir pirštai geriau atrodytų“.
„Yra dideli stereotipai, kaip turėtų atrodyti patrauklus žmogus, tačiau aš juos pati stengiuosi griauti, nes tokie dalykai kaip normalus arba nenormalus žmogus man neegzistuoja. Tai yra nesąmonė.
Visi galime būti tokie, kokie esame. Turime mylėti save ir tuo tikėti, nes niekas neturi teisės reikšti savo neapykantos ir kompleksų ant kitų žmonių. Man tai nesuvokiama – šunys loja, karavanas eina.
Aktyvų ir kitų pastebimą gyvenimą galima gyventi ir turint antsvorį. Dabar toks jausmas, kad žmogus negali išeiti iš salės, kol nesudegins paskutinio lašiako. Svoris nenusako sveikatos, nes kai buvau liekniausia – labiausiai sirgau. O ir liekni žmonės suserga…
Leiskime sau ir kitiems gyventi aktyvius ir laimės kupinus gyvenimus net jei jų svoris netelpa į kvailas ir neadekvačias lenteles. Keista, kad tai net reikia siūlyti. Šiuo metu esu laiminga, kai judu, sportuoju, šoku. O kai esu sugėdinta, žeminama, kaip ir dauguma užsidarau. Tai rašydami piktus komentarus jus uždarote žmogų, o ne jį įgalinate“, – su tvirta gaida balse teigia A. Ivanauskaitė.
Aurelija atvirauja, kad tokie skaudūs komentarai labiausiai užgrūdino ir neleido kitiems užsilipti ant galvos.
„Tokie komentarai man padėjo išsigryninti ir suprasti, kas aš esu, kur aš esu ir kur noriu būti, todėl dabar jie manęs nebeveikia. Aš ir taip suprantu, kad nebūsiu sveikas žmogus, kuomet numesiu svorio, nes aš jau turiu negalią visam gyvenimui.
Tik ir norisi kartais į tokius komentarus atsakyti pasiūlant pažiūrėti į veidrodį ir palinkėti susitvarkyti savo mintis, nes aš nesu atsakinga už tai, kad kitas žmogus geriau jausis žiūrėdamas į mane liekną“, – priduria ji.
Tiktokerių klausimai
Savo įvairiausiomis veiklomis bei kasdienybės kadrais Aurelija Ivanauskaitė mielai dalinasi savo socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje, kurioje ją seka daugiau nei 3 tūkstančiai vartotojų.
Visai neseniai pateisindama smalsuolių norą žinoti, kaip mergina neteko 15-os pirštų, Aurelija pradėjo kurti ir vaizdo įrašus „Tik Tok“ tinkle“
„Tie filmukai gimė iš žinojimo, kad šiame tinkle renkasi daugiausiai jaunoji karta, kuri auga su daugybe kompleksų. Pamaniau, kad aš galiu būti pavyzdys, kurio man pačiai trūko vaikystėje, nes nebuvo tokio prieinamumo ir demonstracijos, kaip randai atrodo po amputacijų, kad žmogus turintis negalią gali ir toliau šypsotis.
Supratau, kad toks turinys gali užimti erdvę, kurioje labai skaniai tuos vaizdo įrašus „suvalgo“ moksleiviai ir jaunimas bei kiti, įvairaus amžiaus žmonės. Jie gali susipažinti su tuo visai netikėtai užklydę, net ir tada, kai skrolina veltui. Galbūt tai leis jiems nusišypsoti, atsistoti, mokytis apie negalią, kad tai nėra kažkoks monstras mūsų visuomenėje.“
Mergina sako, kad šiame tinkle taip pat tenka sulaukti keistų reakcijų ar komentarų, tačiau jie nebūtinai būna kupini pykčio ar neapykantos. Paprasčiausiai – stokojantys supratimo, pažinimo.
„Kai tai yra mažai matoma, sunku ir suvokti, kadangi filmuose neįgalieji yra pateikiami kaip vargšai, kuriems trūksta pozityvo. Dažniausiai „Tik Tok“ tenka sulaukti paprasčiausių klausimų, pavyzdžiui, kas nutiko, ar skauda, kaip jaučiuosi, ką sako kiti.
Taip žmonės bando suprasti, kaip jie turėtų ir kaip jiems patiems galima jaustis – ar reikia liūdėti, ar galima iš to pasijuokti ir kur yra ta riba, nubrėžianti liniją, kad tai jau yra įžeidimas. Pagrindiniai klausimai susiję būna su tuo, kaip man sekasi funkcionuoti gyvenime, kaip laikau šaukštą ar apsirengiu.
Kartais atrodo, kad tokie klausimai bando išsiaiškinti, kiek sugriuvo tas mano gyvenimas, kas jame pasikeitė. Tačiau, tai vėlgi yra proga parodyti, kad įmanoma prie visko prisitaikyti, tereikia tik nebijoti.
Na, o jeigu nepasiseka – suksi savo autobusą važiuoti kita kryptimi“, – juokiasi Aurelija pasakodama apie kontaktą su kitais socialinio tinklo „Tik Tok“ vartotojais.
Pasimatymų drovumas
Neretai pasitaiko ir pikantiškesnių klausimų, pavyzdžiui, kaip A. Ivanauskaitei sekasi romantiniame pasaulyje bei kaip pasimatymų metu elgiasi vaikinai. Iš šios srities mergina istorijų turi nemažai, tačiau giliai įstrigusi pašnekovei yra viena labiausiai gluminančių:
„Dažniausiai pasimatymų metu nebūna keistų reakcijų, pasišlykštėjimo ar keistų žvilgsniu. Tačiau, buvo vienas atvejis, kurio iki dabar neišsiaiškinau, kas pasirodė tam vaikinui. Tam, kad galėtų paimti man už rankos, jis iš dešinės pusės perėjo į kairę.
Galbūt jam buvo nejauku paimti už rankos, kurios pirštai amputuoti, galbūt nenorėjo sužeisti, nes galvojo, kad man skauda, norėjo apsaugoti, o galbūt tiesiog iš baimės nežinojo, ką daryti. Tačiau, buvau tuo metu šiek tiek šoke, tad taip ir nepaklausiau, kas dėjosi jo galvoje (šypsosi).“
Pasiteiravus, ką galėtų pasakyti kitiems asmenims, kuriems yra sunku susitaikyti su savo negalia, savo išvaizda ar vis dar bando prisijaukinti meilę sau, Aurelija baigdama pokalbį pirmiausiai primena, kad be galo svarbi yra terapija, kuri ir jai pačiai leido psichologiškai pagyti.
„Mėgstamos veiklos ir terapija leidžia užsiauginti stuburą ir neleidžia pasiduoti pagundoms kristi į aukos vaidmenį. Kitas dalykas, kuris gali padėti – reikia susirasti į save panašius žmones.
Jie turėtų įkvėpti, leisti juose pamatyti save. Tai nebūtinai turi būti autoritetas, į kurio pėdas norėtumėte įšokti. Ne, tai turi būti žmonės, kurie paskatins ieškoti savo unikalaus kelio, kuriame nebijosite nei klysti, nei ieškoti, nes vis tiek kažkada suklysti teks“, – šypsodamasi pataria jonavietė Aurelija Ivanauskaitė.
