Praėjusiais metais birželį ji išgirdo 2 stadijos krūties vėžio diagnozę. Tačiau labiausiai pribloškė tai, kad liga jos organizme tūnojo net 13 metų, nepastebimai vystydamasi, kol galiausiai pasireiškė pirmieji simptomai.
Ligos požymius juto daugelį metų
Prieš 13 metų Rasa pradėjo jausti skausmą krūtinėje, o virš jos atsirado mažas guzelis, kurį taip pat ėmė skaudėti. Po metų ji nusprendė pasitikrinti ir gydytojai nustatė, kad jos krūtyje yra daug cistų bei rekomendavo atlikti biopsiją.
Vis dėlto, tuo metu ji emigravo, o mintis apie papildomus tyrimus liko užmiršta.
„Požymius jutau daug metų – nuolat skaudėdavo kairę ranką, ji tirpdavo, skausmas plito į kaklą. [...] Vėliau prasidėjo išskyros iš krūties spenelio, o galiausiai jis pradėjo netgi kraujuoti“, – prisimena Rasa.
Situacija staiga pablogėjo prasidėjus ankstyvai menopauzei – tada liga „šovė lyg bomba“. Pajutusi nerimą, ji kreipėsi į šeimos gydytoją, tačiau buvo raminama, kad tai greičiausiai tik užsikimšusios pieno liaukos.
Tačiau per mėnesį krūtinėje susiformavo daugybė pokyčių, tad ji buvo išsiųsta mamogramai ir echoskopijai.
„Ten irgi ramino: „Nesibaiminkite, nieko baisaus, laukite skambučio, atvyksite biopsijai“. Laukiau keturias savaites, bet man jau darėsi neramu“, – pasakoja ji.
Rasa dar kartą kreipėsi į gydytoją ir paprašė paspartinti procesą. Jos nerimas buvo pagrįstas – jau kitą dieną ji buvo iškviesta biopsijai.
„Kai mane paguldė ant biopsijos stalo, supratau, kad nieko gero nebus. Iš pradžių turėjo imti keturis mėginius, tačiau paėmė net 18“, – prisimena ji. Gydytojai pastebėjo, kad visa krūtinė buvo pilna išplitusių mažų auglių.
Diagnozės reikėjo laukti dvi savaites, tačiau jau po trijų dienų Rasa sulaukė skambučio – ji buvo pakviesta į onkologijos skyrių.
„Nuvykau ir ten man pasakė diagnozę – piktybinis vėžys, antra stadija, augliai išsimėtę po visą krūtinę. Gydytojams labai nepatiko limfmazgiai pažastyje“, – sako ji.
Po diagnozės sekė išsamūs tyrimai – echoskopija, MRT, tomografija. Buvo įtariama, kad vėžys išplitęs į plaučius, tačiau po operacijos ši baimė nepasitvirtino.
Gydymo procesas
Susisiekus su chemoterapeutu, Rasai buvo skirtos sunkiausios chemoterapijos – raudonosios. Iš pradžių moteris labai bijojo ir prisipažino, kad pradžia buvo košmariška, o po žinios apie diagnozę atrodė, jog „savaitę negyveno“.
Tačiau vieną rytą, pabudusi, ji suprato, kad taip negali tęstis ir privalo kovoti už savo sveikatą.
„Supratau, kad turiu mažus vaikus, kurie dar yra neužauginti, todėl savo galvoje turiu viską susidėlioti į stalčiukus. Turiu nustoti verkti ir į viską žiūrėti pozityviai – taip ir padariau“, – sako ji.
Rasa atskleidžia, kad ypatingai bijojo chemoterapijos kursų, be to, apie jas daug skaitė įvairiose grupėse. Ji nežinojo, kaip sureaguos jos kūnas, tačiau viską perėjo be didelių sunkumų:
„Buvo skausmų, bet chemoterapijų metu ypatingai stengiausi gauti pakankamą vandens ir baltymų kiekį. Nebuvo dienos, kad gulėčiau lovoje.“
Vėliau prasidėjo baltoji chemoterapija, lengvesnė, nuo kurios, kaip pasakoja moteris, neslenka plaukai, blakstienos ir nekrenta nagai.
„Man buvo skirta 10 baltųjų chemoterapijų, šiaip ne taip atlaikiau septynias, nes prasidėjo neuropatija – rankų tirpimai, dideli skausmai, ėmė naikintis periferinė nervų sistema“, – priduria Rasa.
Po šių sunkumų gydytojai nusprendė nutraukti chemoterapijas ir paskyrė papildomus tyrimus. Po atliktos krūties echoskopijos jie nudžiugo, nes, pasak Rasos, su chemoterapijos pagalba visi išsimėtę augliai suėjo į vieną didelį.
„Buvo nuspręsta mane operuoti. Operacija turėjo komplikacijų, tačiau greitai atsigavau ir išėjau iš ligoninės po penkių dienų, nes nebebuvo grėsmės“, – sako ji.
Rasai operacijos metu buvo pašalinta visa kairė krūtis ir limfmazgiai iš pažasties. Moteris džiaugiasi, kad operacija buvo sėkminga ir dabar yra pasveikimo pusiaukelėje. Šiuo metu ji laukia skambučio, kada reikės pradėti radioterapiją. Iš viso jau yra gavusi 15 radioterapijos kursų.
Moteris sako, kad nereikia bijoti kreiptis į gydytojus dėl to, kas neramina. Pasak jos, sužinojus diagnozę, svarbiausia stengtis į ją žiūrėti pozityviai.
„Svarbiausia nusiteikti galvoje. Kai sužinote diagnozę, reikia žiūrėti į priekį. Aš dabar gyvenu įprastą gyvenimą, džiaugiuosi juo. Nereikia ignoruoti ženklų, kuriuos siunčia jūsų kūnas“, – pataria ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
