Ligos progresas buvo stulbinamai greitas, tačiau lygiai taip pat ryžtingai Daiva ėmėsi gydymo. Ji suprato, kad delsti negalima, todėl iškart pradėjo vizitus pas gydytojus, tyrimus ir ruošėsi kovai, kuri tapo didžiausiu jos gyvenimo išbandymu.
Išorėje pamatė guzą
Daiva pasakoja, kad 2023 metų rugsėjo pradžioje apsilankė pas ginekologę, kuri profilaktiškai nusiuntė ją pasitikrinti krūtis. Tuo metu moteriai buvo 42-eji, tačiau gydytojai nieko nerado ir rekomendavo atvykti po metų.
„Toliau gyvenau įprastą gyvenimą – esu pakankamai sportuojanti, judri, vėliau įstojau mokytis. Tačiau 2024 metų kovo mėnesį, eidama į dušą, užčiuopiau labai didelį guzą.
Jis atsirado per naktį – į dušą einame kone kasdien, tačiau išvakarėse jo tikrai nebuvo. Jį netgi mačiau iš šono“, – prisimena Daiva. Ji iš karto suprato, kad tai ne cista, o vėžys.
Moteris atskleidžia, kad anksčiau niekada netikrindavo savo krūtų. „Nejaučiau jokio skausmo, kraujo tyrimai buvo idealūs, tačiau prie spenelio pusės aiškiai jutau guzelį“, – pasakoja ji.
Supratusi situacijos rimtumą, Daiva nieko nelaukė ir iškart kreipėsi į šeimos gydytoją. Balandžio mėnesį jai buvo diagnozuotas antros stadijos krūties vėžys su pablogėjimu – liga progresavo vos per šešis mėnesius.
„Kai kreipiausi į šeimos gydytoją, ji operatyviai davė siuntimą į vėžio institutą. Pas onkologą gavau taloną pas radiologus, buvo atlikta biopsija. Po septynių dienų gavau atsakymą – piktybinis navikas“, – pasakoja ji.
Išgirdusi diagnozę, Daiva reagavo ryžtingai. „Aš nepuoliau verkti ar užsidaryti. Anaiptol – visiems pranešiau, kad turiu ligą ir man reikia nematerialios pagalbos“, – dalijasi ji.
Tačiau prasidėjus chemoterapijai, jos kūnas ir psichika ėmė silpti.
„Kai pradėjo taikyti chemoterapiją, kai pavargo kūnas, pavargo ir psichika. Tada pradėjau verkti, išsigandau, kad numirsiu“, – atvirauja ji.
Depresinė nuotaika užklupo praėjus keturiems mėnesiams po diagnozės. Vis dėlto Daiva save laiko kovotoja – ji nesiskundė, nesidomėjo, kodėl taip nutiko būtent jai.
„Aš niekada neklausiau savęs: „Kodėl man?“. Visą laiką stebiuosi, kaip kiti taip sako. Įvyko taip, kaip įvyko. Vienintelis dalykas, aš nenorėjau mirti. Tai kartojau sau nuolat“, – sako moteris.
Atskleidė gydymo eigą
Gydytojas nustatė, kad Daivos gydymas bus efektyvesnis taikant „raudonąją“ chemoterapiją – pačią stipriausią ir sunkiausią. Ji turėjo šešis chemoterapijos seansus kas tris savaites.
Be to, ji pasinaudojo šaldomuoju šalmu, kuris chemoterapijos metu užšaldo galvos plaukų folikulus ir padeda išsaugoti plaukus.
„Aš nenorėjau nuplikti. Suprantu, kad, kaip visi sako: „Tai tik plaukai“, bet man tai buvo labai svarbu. Aš kategoriškai nenorėjau nuplikti, todėl man pritaikė šaldomąjį šalmą. Tai suteikė man viltį, kad pasveiksiu ir galiu sukontroliuoti ligą“, – sako ji.
Po chemoterapijos ir atlikto MRT tyrimo gydytojai rekomendavo Daivai atlikti visos dešinės krūties šalinimo operaciją – mastektomiją, tačiau ji nenorėjo su tuo susitaikyti.
„Kaip moteris nenorėjau likti be krūties. Aš pati ieškojau kitų galimybių, o gydytojai sutiko – atliko mastektomiją su vienmomente rekonstrukcija, kai iš mano kūno audinių buvo suformuota nauja krūtis“, – pasakoja ji.
Šiuo metu Daiva yra po operacijos ir sveiksta. Chemoterapija pasiteisino – vėžinės ląstelės buvo sunaikintos, o operacija taip pat buvo sėkminga.
Dabar jos laukia hormoninis gydymas. Po jo moteris tikisi išgirsti ilgai lauktą sakinį – kad liga yra remisijoje, tačiau kol kas Daiva dar tebėra vėžio gydymo kelyje.
„Man pasisekė, kad chemoterapija sunaikino visas vėžio ląsteles ir nereikės radioterapijos. Aš jos išvengiau, todėl mano kūnas nebus veikiamas dar labiau, nei jau buvo“, – džiaugiasi Daiva.
Siunčia patarimą
Daiva sako, kad svarbiausias patarimas žmonėms, susidūrusiems su onkologinėmis ligomis, yra klausyti gydytojų ir nepasiduoti pašalinių žmonių patarimams.
„Klausytis medicinos gydytojų ir dirbti pačiam. Reikia dirbti fiziškai, psichiškai, nepasiduoti, neverkti, žinoti, kad išlipsi. Tik reikia įdėti pastangų ir netikėti, kad už tave kas nors tai padarys“, – sako ji.
Moteris pasakoja, kad ypač kentėjo dėl kojų skausmų, todėl keldavosi kiekvieną naktį ir sportuodavo, kad palengvintų skausmą.
„Jeigu būčiau pati iš savęs nereikalavusi, būtų buvę sunku. Mano draugė sako: „Aš būčiau tingėjusi“, bet jeigu tu tingėsi, tu sugriūsi anksčiau laiko.
Vėlgi, grūdinimasis, sportas – nesvarbu, kad turi vėžį, reikia sportuoti, daug grūdintis, gerti vandenį. To daugelis nedaro net ir būdami sveiki, o tai padeda pasveikti“, – dalijasi ji.
Pasak pašnekovės, fizinė veikla padeda kūnui geriau atlaikyti chemoterapiją ar operaciją, tačiau svarbiausia – klausytis gydytojų, o ne kitų žmonių patarimų.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
