Farmacininkė ir mitybos specialistė Iveta Vysocka naujienų portalui tv3.lt nurodo, dėl kokių priežasčių atsiranda emocinis valgymas, ir kaip su tuo būtų galima kovoti.
Ne paslaptis, kad daugelis žmonių mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti, leisti laiką restoranuose ir kavinėse, o maistas ne vienam dovanoja ir daug teigiamų emocijų. Tačiau iš tiesų, anot pašnekovės, maisto mums reikia labai nedaug, todėl pirmiausia būtina atskirti fiziologinį ir emocinį alkį.
„Fiziologinis alkis kyla palaipsniui, mes netampame alkani staiga. Tarkim, artėja pietų valanda ir mes po truputį pradedame jausti alkį, tai priklauso nuo mitybos ritmo. Jis gimsta fiziologiniame lygyje – išsiskiria skrandžio sultys, pilvas pradeda gurgti, galime jausti net galvos skausmą, jei ilgai nepavalgome.
Kai esame alkani fiziologiškai, mes pakankamai greitai pasisotiname, nesame labai išrankūs maistui ir jaučiame sotumą“, – vardija I. Vysocka ir nurodo, kad emocinis valgymas yra visiškai kitoks:
„Jis gali atsirasti staiga, tarsi iš niekur, nors dažniausiai atsiranda iš emocijų – patirto streso, liūdesio arba atvirkščiai – nesutramdomos euforijos. Psichologinis valgymas gimsta galvoje, nepriklausomai nuo to, ar esame alkani. Jį sunku numalšinti, jam būdingos specifinės užgaidos ir konkretūs skoniai.
Dažnai klientai sako – jaučiuosi pilnas, jau atrodo ir vemti norisi, bet vis dar valgau, negaliu sustoti. Aišku, po tokių priepuolių ateina kaltės ir gėdos jausmai, kuriems numarinti griežtiname dietą, kas priveda prie dar didesnių emocijų svyravimų. Pakliūvame į užburtą ratą.
Dar vienas požymis yra toks, kad mes norime labai konkretaus skonio, turime užgaidų – rūgštaus, sūraus ar saldaus maisto. Pavyzdžiui, reikalaujame ledų, ar mėsainio, nes šio alkio negali numalšinti morka ar kiaušinis.“
Emocinis valgymas dažnai formuojasi vaikystėje
Jau kaip ir rodo pats terminas „emocinis valgymas“ – jis atsiranda situacijose, kada žmogus nebesugeba susitvarkyti su patiriamomis emocijomis, ir todėl griebiasi maisto. Tačiau to užuomazgos dažnai prasideda dar vaikystėje.
„Pirmas maistas, kurį ragaujame yra saldus. Todėl neretai saldėsiai mums primena saugią, ramią vaikystę, kupiną besąlygiškos mamos meilės. Vėliau, vaikui augant, suaugę ramina jo ašaras, isterijas, užkeltas parduotuvėje, baimę, sukeltą apsilankymo pas gydytoją, – skanėstais.
Todėl suaugęs žmogus, susidūręs su stresine situacija, griebiasi vienintelio jam žinomo nerimo malšinimo būdo – valgymo“, – sako mitybos specialistė.
Dar vienas šablonas, trukdantis džiaugtis saikingu apetitu, – „suvalgyk viską iki galo“. Toks paliepimas slopina vaiko gebėjimą suprasti savo ribas, išmokti identifikuoti savo pojūčius ir poreikius. „Iveta Fitness“ įkūrėja nurodo, kad net tapę savarankiški ir suaugę, žmonės kartais nesugeba išsilaisvinti nuo tėvų įtakos.
„Tikrais spąstais tampa ir tam tikro maisto sureikšminimas: kuriama sistema, kuomet esant ypatingoms aplinkybėms, vaikas bus apdovanotas maistu. Arba atvirkščiai – tėvai ypač daug dėmesio skiria maisto slėpimui, draudimams.
Tada kyla grėsmė, kad toks uždraustas vaisius gundys dar labiau, taps savotiško maišto simboliu ir bandymu tapti nepriklausomam nuo tėvų, ypač jei kitaip pasiekti separacijos nepavyksta.
Todėl reikia nustoti maistą demonizuoti ir sykiu nuimti maistą nuo pjedestalo. Maistas – tai tik maistas. Kuo mažiau jis kelia emocijų, tuo geriau“, – pabrėžia specialistė.
Kada emocinis valgymas tampa problema?
I. Vysocka sako, kad daugeliui maistas yra malonumas, todėl ir su emociniu valgymu susiduria tikrai nemaža žmonių grupė.
„Tikrai kiekvienas žmogus bent kartą buvo patyręs emocinį valgymą. Jei tai nekenkia sveikatai, gyvenimo kokybei ir bendrai savijautai – nerimauti nereikėtų. Problema iškyla tada, kai žmogus valgo labai nesąmoningai ir net negali suvokti tokio chaotiško valgymo pasekmių.
Arba tuomet, kai maistas tampa vieninteliu malonumų šaltiniu. Tuomet Iveta tampa priešu numeris vienas, nes tiesiog atima iš savo klientų gyvenimo džiaugsmą“, – juokiasi pašnekovė.
Vieno magiško būdo nėra
Kalbėdama apie tai, kaip būtų galima kovoti su emociniu valgymu, mitybos specialistė akcentuoja svarbų dalyką – negalima pasikliauti tik vienu įrankiu.
„Kai mes kalbame apie sveiką gyvenimo būdą, turime įsivaizduoti kėdę, kuri stovi ant keturių kojų, ji negali stovėti ant vienos. Taip ir lieknėjime, turime žiūrėti plačiau ir veikti kombinuotai.
Jei žmogus blogai miega, yra pervargęs, nejudrus, nemoka skirstyti laiko poilsiui ir darbui, sutrikęs visas jo gyvenimo tempas, dienos eigoje valgo chaotiškai, tai, aišku, kad jis turi daugiau tikimybės vakare kompulsyviai suvalgyti pusę šaldytuvo.
Todėl itin svarbu girdėti savo kūno poreikius ir laiku juos tenkinti. Svarbu kokybiškas miegas, subalansuota mityba, judėjimas gryname lauke“, – nurodo I. Vysocka.
Taip pat ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad labai svarbu išmokti susitvarkyti su stresu, jo neignoruoti:
„Reikia mokytis susigyventi su stresu, nes tai neišvengiama gyvenimo dalis. Tam padėti gali įvairios meditacijos, nauji hobiai, buvimas lauke bent vieną valandą per dieną, mokėjimas atsipalaiduoti.“
Svarbu neignoruoti emocijų
Mitybos specialistė dalijasi ir vienu pratimu, kurį galima išmėginti staiga užklupus alkiui. Tokiais momentais svarbu sekundėlę pagalvoti, ar aš tikrai esu alkanas fiziologiškai.
„Kai užklumpa staigus alkis, būtinai reikia prisiminti, ką jau šiandien suvalgėte, detaliai viską išvardyti. Tai suteiks laiko nusiraminti, priminti sau, kad jums negresia mirtis nuo bado. Galima net nupiešti visą tai, ką jau suvalgei per dieną“, – sako pašnekovė ir priduria, kad taip pat galima paruošti aplinką, jei žmogus žino, kad jį gali užklupti emocinis valgymas:
„Reikėtų, kad po ranka būtų sveiki užkandžiai. Pavyzdžiui, vietoje vazos su saldainiais reikėtų padėti morkyčių. Surasti maistą, kurį galite pakramtyti, kai to norisi, bet kuris neturi tiek kalorijų.
Jei prieš pasiduodami emocijomis ir ką nors suvalgydami, lėtai išgersite stiklinę vandens, spėsite pagalvoti, kad gal jums ir nereikia maisto. Taip pat galima sukramtyti gumos, kol nurimsite. Bet dar geriau atpažinti tas emocijas ir jas išreikšti per veiksmus, o ne per valgymą.“
Pašnekovė pabrėžia, kad nereikėtų ignoruoti savo užgaidų ir slopinti emocijų. Net ir tam tikro skonio maisto norėjimas gali parodyti, ko žmogui šiuo metu trūksta, o tai padeda atkreipti dėmesį į poreikius, kuriuos ligi šiolei slopinome maistu.
„Jei žmogus nori saldaus maisto – trūksta meilės, pasitikėjimo savimi, kamuoja liūdesys. Jei norisi rūgštaus – labai neįdomi kasdienybė, daug rutinos, trūksta naujų potyrių. Sūraus maisto norėjimas gali būti ilgą laiką patiriamo chroniško streso požymis, kai norisi ką nors daryti, bet trūksta jėgų.
Kartaus maisto noras rodo nusivylimą, nuoskaudas, apie kurias galvojame, o riebaus – nuovargį, miego trūkumą, baimes.
Reikia suprasti tokį dalyką – kad ir kiek jūs suvalgytumėte šokolado, tai jums neatstos apkabinimo, kad ir kiek suvalgytumėte ledų – tai neatstos miego. Jei ir įvyko tas emocinis valgymas, reikia pagalvoti, dėl kokios priežasties aš suvalgiau visas savo atsargas.
Gal man, pavyzdžiui, reikėjo tiesiog paskambinti žmogui, ant kurio pykstu, ir išsakyti savo nuoskaudas, pastovėti už save? O gal man tiesiog nuobodu ir laikas užimti save, sukurti sau įdomesnį gyvenimą? Neverta ignoruoti kūno siunčiamų signalų“, – nurodo specialistė.
Yra ir emocinis nevalgymas
Taip pat pašnekovė išskiria ir dar vieną dalyką – emocinį nevalgymą. Ji sako, kad žmones būtų galima padalinti į dvi grupes – tuos, kurie patirdami stresą, griebiasi maisto, ir tuos, kuriems visiškai dingsta apetitas.
„Streso hormonas – kortizolis – gali veikti dvejopai. Jei stresas stiprus, intensyvus, žmogus net negali galvoti apie maistą.
Dabar dažniau žmonės patiria kitokį stresą – nuolatinę įtampą, ilgalaikį spaudimą. Todėl norėdamas minimizuoti kortizolio poveikį, kūnas tarsi perjungia visą mūsų dėmesį į maistą. Po sotaus valgymo kūnas, užimtas virškinimu, atsipalaiduoja.
Būtent todėl, reikia išmokti išgyventi stresą kitaip – tam padėti gali sportas, pokalbiai, meditacijos. Jei tai nepadeda, galima kreiptis ir į psichologą“, – sako I. Vysocka.
