Etnologė Eglė Valentė pasakoja, kodėl kiaušinis yra laikomas šv. Velykų simboliu, kokios buvo senosios lietuvių šios dienos tradicijos bei ką padaryti per minėtąją šventę, kad laikas būtų palankus svajonių išsipildymui.
„Šv. Velykos yra ypatingos tuo, kad jos yra šv. Velykos“, – juokiasi etnologė.
E. Valentė teigia, kad šv. Velykų pavadinimas yra susijęs su vėlėmis – senovėje šis metas buvo vadintas Naujaisiais metais.
„Tai yra gamtos atgimimo laikas, nauja gamtos rato pradžia. Dėl to ir yra svarbios šv. Velykos, nes kaip tą pradžią sau užbursime, ką per šią šventę nuveiksime ir ką sau gero padarysime, tokius likusius metus ir turėsime.
Dėl to šv. Velykų papročiai yra susiję tiek su vidinio, tiek su išorinio pasaulio sukūrimu. Tai, ką mes darome šios šventės metu, viskas skirta naujo ciklo sukūrimui“, – apie šv. Velykų reikšmę pasakoja etnologė Eglė.
Svarbiausias šv. Velykų simbolis – margutis
E. Valentė primena, kad pats svarbiausias ir seniausias šv. Velykų simbolis – margutis. Paprastas kiaušinis, kurį verdame, marginame ir paverčiame ypatingu, svarbiu simboliu.
„Margutis simbolizuoja mūsų pasaulį, nes yra mitas apie pasaulio sutvėrimą: „Mėnulyje tupi antis, peri kiaušinį, o kai ji užsimano lesti, kiaušinis rieda ir skyla. Iš baltymo išsilieja vandenys, iš trynių atsiranda saulė ir žemė, o pats lukštas yra dangus.“
Tad, kai marginame margutį, t.y., kiaušinio lukštą nudažome ar išskutinėjame įvairiais raštais, marginame savo dangų. Kuo margutis harmoningesnis, gražesnis, spalvingesnis, tuo mūsų gyvenimas bus gražesnis šiame tarpsnyje“, – sako moteris.
Moteris sako, kad jeigu višta padėjusi kiaušinį išperės viščiuką, tai kas išskils iš mūsų margučio? Ne kas kitas kitas kaip deivė Paukštė.
„Prisiminkime Mariją Gimbutienę, senąją Europą ir visa tai, kuo galėjome tikėti senuoju laiku. Deivė Paukštė yra neišpasakytai svarbi – žmonės senovėje prieš pavasario lygiadienį neturėjo maisto, tad paukščių sugrįžimas, kiaušinio padėjimas buvo gyvybės ir tolimesnio gyvenimo simbolis.
Iš čia yra kilusi didžiulė pagarba paukščiams, jų padėtiems kiaušiniams ir nors dabar taip nebesielgiame ir nebelaukiame mus pasotinančio paukščio, mitologine prasme, paukščių laukimas lieka toks pat svarbus ir laukiame jų pirmųjų giesmių. Paukštis mūsų simbolikoje yra dvasia, tad savo dvasią siejame su Paukštės simboliu“, – sako ji.
Senosios šv. Velykų tradicijos
E. Valentė pasakoja, kad pirmąją šv. Velykų dieną, niekas iš namų neidavo ir tai buvo namų šventė su įvairiais žaidimais.
„Šeimos susėdimas prie stalo ir velykinių valgių ragavimas prasidėdavo nuo to, kad pats pirmas nuluptas margutis buvo padalinamas į tiek dalių, kiek prie stalo sėdi žmonių. Panašiai elgiamės ir per šv. Kūčias, kuomet pasidaliname plotkelę ar duonos riekelę.
Kiaušinio padalinimas yra svarbus, nes taip daroma visos šeimos apjungimo apeiga. O vėliau jau ragaujami visi kiti valgiai“, – apie tradicijas pasakoja Eglė.
Etnologė teigia, kad ši diena buvo svarbi ir dėl pirmąją šv. Velykų dieną šeimoje žaidžiamų žaidimų. Ypač svarbus – margučių ridenimas ir daužavimas.
„Žaidimai svarbūs todėl, nes kuo daugiau susirinksi ir turėsi stiprių margučių, tuo asmeninis pasaulis bus turtingesnis. Ne retai kyla klausimas dėl daužavimo: „Ar svarbiau, kad margutis būtų pradaužtas, ar liktų stiprus?“
Ir viena, ir kita – vienodai gerai, nes jei margutis yra pradaužiamas, galime įsivaizduoti, jog iš ten deivė Paukštė jau išskrido ir mus saugo išorėje, o jei turime stiprų margutį, tai deivės Paukštės margučio dvasia gali būti panaudota tada, kai mums to labiausiai reikia.
Margutis buvo ne tik gydymo, bet ir gyvulių maitinimo priemonė. Jei gyvuliai buvo pašeriami lukštais, jie tikrai bus vaisingi, riebūs, stambūs, sveiki. Tad mūsų sveikatingumo, derliaus, sėkmės, kūrybos, jausmų norai yra užkoduoti margutyje. <...> Jame galime atrasti palinkėjimą vienas kitam, žemei, gamtai ir tam, kas gyva.“
Šie veiksmai atneš išsvajotą sėkmę
E. Valentė atskleidžia, kad ne veltui margučio raštuose galime pamatyti žvaigždes, saules, paukščio pėdeles, ragučius, žalčius, spirales – šie simboliai neša mums visokiariopą sėkmę.
„Marginimas dėl to buvo ir yra svarbus, tam, kad šv. Velykos būtų puiki, šviesi, tauri ir gėriu užburianti šventė“, – sako ji.
Etnologė primena, kad yra svarbu ne tik margučių daužavimas, ridenimas ar marginimas, bet ir namų sūpynių įrengimas:
„Sūpynės svarbios, nes buvo manoma, kad kuo aukščiau per šv. Velykas įsisupsime, tuo platesnę gyvenimo amplitudę turėsime. Tai burtas, padedantis būti laisvo mąstymo ir plačių pažiūrų asmenybėms.“
Pasak E. Valentės, antrą šv. Velykų dieną einama į svečius, dalinamasi margučiais: „Svečiai linki namams, sodams, miškams visa ko geriausio. Ta žmonių grupė gali būti ir jaunimas, ir pagyvenę žmonės ar vaikai. Svarbiausia jų ketinimas palinkėti geriausios kloties, gausaus derliaus, sveikatos.“
Prieš šv. Velykas būtinai susitvarkydavo
Šiandieniniame pasaulyje jau eilę metų Velykos yra religinė šventė, mininti Kristaus prisikėlimą. Tačiau per amžių amžius tai buvo prisikėlimo šventė, tik ne religinio pobūdžio.
„Senovėje tai taip pat buvo prisikėlimo šventė, tik niekas nevadino religine, todėl, kad prisikelia gamta. Tai mūsų senojo tikėjimo ženklai, kurį ir dabar mes visi savyje išpažįstame – apeigos, visi mūsų veiksmai tą rodo. Mes esam gamtos vaikai, gamtos žmonės ir gyvendami su gamta jos pasikeitimus švenčiame“, – sakė E. Valentė.
Prieš šv. Velykas visuomet kruopščiai išvalomi visi namų kampeliai – švara be galo svarbi.
Tai daroma tam, kad viskas, kas nauja, švaru, su nauja gaiva ateitų į namus ir klestėtų ištisus metus. Išvalomos ir krosnys, nes vienas iš šventės simbolių yra ugnis, jos atnaujinimas.
„Namuose mes atnaujiname savo ugnį, vandenį. Ar iš bažnyčios žmogus parsineš šventintos ugnies ir švęsto vandens, arba atsineš vandens iš šaltinio.
Namuose nauja ugnis uždegama galvojant šviesiai ir tauriai apie ją, apie tai, kad ji švies, šildys ir bus mūsų jungtis namuose“, – apie šv. Velykų simbolius kalbėjo etnologė.
