Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną savaitgalį sužinoti šį tą netikėto. Šįkart – apie Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį, paskutinį Jogailaičių dinastijos atstovą Žygimantą Augustą, kurio 500-osios gimimo metinės minimos rugpjūčio 1 d.
Žygimantas Augustas, kitaip dar Zigmantas Augustas, gimė Krokuvoje, Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos šeimoje. Vos 2 metukų sulaukęs Žygimantas Augustas buvo paskelbtas LDK sosto įpėdiniu, o aštuonerių, ne be savo motinos pagalbos, tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1529 m. Vilniuje vykusi jo vainikavimo ceremonija buvo paskutinė, nes vėliau Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovai atskirai Lietuvoje nebebuvo inauguruojami.
Savarankiškai Lietuvą valdyti Žygimantas Augustas pradėjo 24 metų, tuomet ir apsigyveno Vilniuje, po ketverių metų jis tapo ir Lenkijos karaliumi. Po 1569 m. pasirašytos Liublino unijos Žygimantas Augustas tapo pirmuoju ATR valdovu.
Uždraustos meilės istorija
Žygimantas Augustas buvo vedęs tris kartus, nė vienoje santuokoje nesusilaukė vaikų. Jo ir antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija, matyt, yra žymiausia visoje Lietuvos istorijoje.
Įsimylėjėliai kurį laiką bendravo slapta, kol vieno jų pasimatymo metu pasirodė Barboros brolis Mikalojus Rudasis ir pusbrolis Mikalojus Juodasis. Radvilų vyrai pareikalavo, kad valdovas vestų Barborą, nes plinta kalbos, žeminančios Radvilų giminės garbę.
Žygimantas Augustas su tuo sutiko ir 1547 m. slapta įvyko jo ir Barboros Radvilaitės tuoktuvės. Įsimylėjėlių sąjungai priešinosi ir Žygimantas Senasis, ir Bona Sforca, ir Lenkijos aukštuomenė.
Po ceremonijos sutuoktiniai gana greitai išsiskyrė pusei metų – karalius išvyko į Krokuvą, tikėdamasis gauti šioms vedyboms sutikimą, o Barborą išsiuntė į Dubingius. Tuo metu jaunavedžiai palaikė ryšius rašydami laiškus, siuntė vienas kitam smulkias dovanas.
„Siunčiu J. K. M. (Jūsų Karališkajai Malonybei), savo geradariui Ponui, žiedą su laikrodėliu, kad J. K. M. teiktųsi pagal saulę elgtis ir į rytus, Lietuvon, duok Viešpatie Dieve, J. K. M. greitai skubėtų. Nuolankiai prašau, kad J. K. M. žiūrėdamas į tas dvylika valandų, bent vieną sau malonėtų pasilikti, kurioje aš, J. K. M. mažiausioji tarnaitė, galėčiau būti prisimenama“, – tokį laišką Barbora Radvilaitė pasiuntė savo vyrui.
Manoma, kad Žygimantas Senasis taip ir nesužinojo apie savo sūnaus vedybas, nes jam mirus ir Žygimantui Augustui tapus Lenkijos karaliumi, tik tada šis oficialiai paskelbė, kad Barbora Radvilaitė yra jo žmona. 1550 m. ji iškilmingai Vavelyje buvo karūnuota Lenkijos karaliene, tačiau po metų sunkiai pasiligojo ir mirė. Spėjama, kad Barborą Radvilaitę pakirto gimdos arba gimdos kaklelio vėžys.
Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto mitas – ne iš piršto laužtas
„Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilė tapo iššūkiu visai aplinkai. Kovodamas už vedybų pripažinimą, karalius parodė ypatingą ryžtą ir valios tvirtumą – to jam paprastai pritrūkdavo, sprendžiant politinius klausimus – o Barborai mirus gedėjo iki gyvenimo pabaigos.
Lietuvos istorijoje atsirado naujas personažas – moteris mylimoji. Naujas šis siužetas ir vyrų istorijai. Zigmantas Augustas buvo prastas valdovas, tačiau jam už tai atleidžiama. Gal dėl to, kad kad mylinčių vyrų Lietuvos istorijoje iki tol nebūta; Zigmantas Augustas – ne tik pirmas, bet ir pats spalvingiausias“, – knygoje „Senosios Lietuvos istorija“ rašė profesorius Alfredas Bublauskas.
Istorikas, Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas naujienų portalui tv3.lt teigė, kad prie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos mitologizavimo prisidėjo daugybė grožinių kūrinių, draminių pastatymų.
Visgi, anot istoriko, šios jungtuvės buvo tikrai išskirtinės, nes ne taip dažnai valdovas savo žmoną pasirinkdavo ne iš valdančiosios dinastijos.
„Čia viena iš tokių romantiškų išimčių. Kaip daugelis istorikų atkreipia dėmesį, Žygimantas Augustas pademonstravo, kad norėdamas, jis gali turėti tvirtą charakterį“, – pasakojo V. Dolinskas.
Žygimanto Augusto atsidavimą žmonai rodo ir tai, kad jis įvykdė paskutinį jos prašymą – būti palaidotai Lietuvoje. Karalius lydėjo žmonos karstą nuo Krokuvos iki Vilniaus.
Pasak V. Dolinsko, tai buvo nelengvas iššūkis, nes Barbora Radvilaitė mirė gegužės 8 d., tad jos kūnas Lietuvos sotinę pasiekė tik birželio pradžioje, tad kūno transportavimas tvyrant karščiui nebuvo paprastas.
„Žygimantas Augustas, labai karštai mylėdamas, įvykdė jos paskutinę valią, kuri buvo tikrai sudėtinga“, – sakė istorikas.
V. Dolinskas atkreipė dėmesį ir į įkapinę Barboros Radvilaitės karūną, rastą Vilniaus katedroje, kurios požemiuose karalienė ir atgulė amžinojo poilsio. Pasak pašnekovo, dažniausiai įkapinės karūnos būdavo gaminamos iš po ranka turimo sidabro. Barboros Radvilaitės karūna pagaminta iš gerokai aukštesnės prabos sidabro nei, pavyzdžiui, pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos Habsburgaitės.
Reformatorius, pavertęs Vilnių renesanso centru
Pats Žygimantas Augustas ir jo valdymas vertinami nevienareikšmiškai.
„Kaip pažymėjo rusų istorikas Matvejus Liubavskis, Zigmantas Augustas nebuvo toks didis vyras, kaip vėliau jį pakeitęs Steponas Batoras. Jis buvo silpnas politinis veikėjas, pirmas iš Jogailaičių stojęs lenkų pusėn (visi ligtoliniai laviravo tarp Lietuvos ir Lenkijos, stengdamiesi aiškiai nepalaikyti nė vienos pusės)“, – savo knygoje rašo profesorius A. Bumblauskas.
V. Dolinsko teigimu, turbūt reta istorinė asmenybė gali būti vertinama vienareikšmiškai. Pasak jo, įvairių nuomonių gali susilaukti ir žymiausi Lietuvos valdovai, kaip Mindaugas ar Vytautas, bei jų valdymo metodai.
„Ir Žygimantas Augustas ne vien tik tai juodomis ir ne vien tik tai baltomis spalvomis galėtų būti tapomas“, – įsitikinęs istorikas.
V. Dolinsko nuomone, Žygimanto Augusto darbų ir nuopelnų sąrašas – platus. Tai ir valakų reforma, ir administracinės bei teisinės didžiosios kunigaikštystės sistemų reformos, jo valdymo laikotarpiu priimtas Antrasis Lietuvos Statutas.
„Pamiršome, kad jis iš esmės įkūrė Vilniaus universitetą. Aišku, iš pradžių kaip jėzuitų kolegiją. Bet būtent kolegija ir yra Vilniaus universiteto pradžia. Jei ne Žygimanto Augusto įkurta kolegija, gal ir universiteto nebūtų arba jis būtų kitoks, būtų vėliau“, – pasakojo pašnekovas.
V. Dolinsko, Žygimantas Augustas taip pat yra itin nusipelnęs Vilniui. Pirmiausia, tai didžiųjų kunigaikščių rūmai, dažnam žinomi Valdovų rūmų vardu. Tokie, kokie buvo senovėje ir, pagal kokį vaizdinį atstatyti dabar, pasak V. Dolinsko, yra Žygimanto Augusto nuopelnas.
Visą aplinkinę teritoriją papuošė įspūdingas renesanso architektūros ansamblis, su patrankų liejykla, arsenalais, viršupio rezidencija, Šv. Onos ir Barboros vienatvės bažnyčia.
„Žygimantas Senasis su Bona Sforca pradėjo, bet Žygimantas Augustas užbaigė visa tai. Vilnius tapo renesansiniu kultūros, meno centru. Ir ne tik Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje, bet iš esmės visoje Europoje“, – pažymėjo istorikas.
Žygimantas Augustas dažnai kritiškai vertinamas dėl savo neryžtingumo, valios neturėjimo. Pasak V. Dolinsko, tai lėmė ir laikotarpis, kurio metu valdovas gyveno.
„Tai buvo renesanso žmogus, nuotaikų žmogus. Prisiminkime, kad jo motina Bona Sforca, tai pusė jo kraujo yra italų. <...> Jis buvo pusiau italas, emocionalus valdovas neabejotinai“, – pasakojo V. Dolinskas.
Liublino unija – Lietuvos (ne)išsigelbėjimas?
Kitas nevienareikšmiškai vertinamas Žygimanto Augusto valdymo epizodas – Liublino unija. Kritikai teigia, kad ši sutartis sumenkino Lietuvos savarankiškumą, paspartino krašto polonizaciją ir sustiprino ir taip nemenką Lenkijos įtaką.
V. Dolinskas tvirtino, kad reikia atsižvelgti į epochą ir teigė, kad Liublino unija netgi yra Lietuvos pergalė.
Žygimantas Augustas, matydamas, kad neturės palikuonių, sprendė dilemą – jei baigsis Jogailaičių-Gediminaičių dinastija, tai abi valstybės, Lietuva ir Lenkija, V. Dolinsko žodžiais, gali išsivaikščioti. Greta to, vyko Livonijos karas, kuriame Lietuva stengėsi atremti Maskvos didžiosios kunigaikštystės jėgą.
„Prisiminkime, Polocke, Livonijos karo metu, jau stovėjo Maskvos kariuomenė. Faktiškai, jei Maskvos caras būtų norėjęs, XVI a. viduryje, antroje pusėje, jis galėjo užimti Vilnių. Be lenkų pagalbos Lietuva sunkiai galėjo išsilaikyti“, – pasakojo V. Dolinskas.
Istorikas išskiria ir ne itin gražų Ž. Augusto gestą – Lenkijai jis atidavė LDK priklausiusias Ukrainos teritorijas, Palenkę.
„Bet jis, matyt, nematė kitos priežasties, kaip galima priversti Lietuvą kažkaip toliau išlaikyti santykius su Lenkija. Nes kitaip Maskvos kariuomenė galėjo Vilniuje būti ne XVII a. viduryje, bet jau XVI a., visu šimtu metų anksčiau. Klausimas, padalijimai ar nebūtų atėję dar anksčiau. Bent jau Lietuvos prijungimas ar didesnės dalies Lietuvos prijungimas prie kylančios Maskvos valstybės“, – kalbėjo istorikas.
Ar Lietuvai būtų buvę geriau atsidurti po Maskvos sparnu? V. Dolinskas siūlo pažvelgti į Ukrainos likimą.
„Pasižiūrėkime į dešiniakrantę ir kairiakrantę Ukrainą. Ta dalis Ukrainos, kuri ilgiau buvo ATR, šiuo atveju Lenkijoje, ji gyvena vienaip, joje paveldo gerokai daugiau išlikę. O štai kairiakrantė Ukraina, kuri buvo anksčiau prijungta prie Rusijos imperijos, yra kas? Dykvietė. Norime mes šito, mes šituo džiaugtumėmės?
Ką aš noriu pasakyti, kad tikrai negalima vertinti iš šiandieninių pozicijų valdovo, kuris gyveno prieš 500 metų ir vertinti tik tai teigiamai arba neigiamai. Visko buvo Žygimanto Augusto asmenyje ir jo veikloje. Bet valdovą ir jo pasirinkimus dažniausiai galima suprasti“, – samprotavo V. Dolinskas.
Istorikas pabrėžia, kad po Liublino unijos Lietuva išsikovojo savo statusą, kaip lygiavertė federacinės valstybės dalis, išlaikydama savo kariuomenę, iždą, sienas, teritoriją, valstybines institucijas.
„Galėjo būti blogiau ir santykiuose su Lenkija, ir santykiuose su Maskva. Ne taip blogai išėjo. Ar taip projektavo Žygimantas Augustas, šiandien, matyt, sunku būtų pasakyti“, – svarstė V. Dolinskas.
Nepamirštas, bet ne pirmaeilė istorinė figūra
Kad minėdami 500-ąsias Žygimanto Augusto metines nematysime ištaigingų minėjimų, V. Dolinsko nuomone, susiję su tuo, kad Lietuva turi sudėtingą santykį su savo istorija, LDK ir jos valdovais. Jei Mindaugas, Gediminas ar Vytautas dar prisimenami, tai, pasak istoriko, vėlesni valdovai mums yra tolimesni.
Visgi, Žygimantas Augustas daugelio lietuvių sąmonėje turi savo vietą, įsitikinęs V. Dolinskas. Daugiausiai, žinoma, dėl jo ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos. Žygimantui Augustui yra atidengtas paminklas Pasvalyje, jo gimimo metinių proga Valdovų rūmus papuošė valdovo biustas.
V. Dolinskas pasakojo, kad muziejus organizuoja tarptautinį edukacinį seminarą Žygimanto Augusto metinių proga, buvo planuota didžiulė paroda apie valdovo vaikystę, tačiau ją įgyvendinti sutrukdė koronaviruso pandemija. Vis tik, Valdovų rūmų direktorius vylėsi, kad šią idėją pavyks įamžinti kitąmet.
„Jis nėra užmirštas, bet jis vidutinėje visuomenės nuomonėje ir istorinėje atmintyje tikrai nėra pirmaeilė figūra. Visgi, jis yra tragiška, nelaiminga figūra, nes dinastijos paskutinis atstovas, bet kuriuo atveju, bet kurioje valstybėje, bet kuriuo laikotarpiu nėra vertinamas perdėm teigiamai“, – teigė V. Dolinskas.
