Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Įstoti vien tik gerų pažymių nepakako
Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakojo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas, prof. dr. Arūnas Streikus, sovietmečiu, norint įstoti į aukštąją mokyklą, tekdavo laikyti universitetų organizuojamus stojamuosius egzaminus. Istoriko teigimu, anuomet, planinės ekonomikos sistemoje, kiekvienai studijų programai buvo iš anksto nustatytas tam tikras skaičius studentų ir viršyti nubrėžtą ribą drausta.
„Į prestižiškesnes specialybes buvo sunku įstoti ir konkursai išties vykdavo gana dideli, nes vietų nebuvo daug, pavyzdžiui į vieną medicinos studijų vietą pretendavo po 10 kandidatų. Kitur, aišku, konkursai buvo mažesni – priklausė nuo aukštosios mokyklos ir laikotarpio“, – pasakoja istorikas.
Profesorius taip pat išskiria dar vieną sovietmečio priėmimo į studijas ypatumą – buvo atsižvelgiama ne tik į kandidato mokymosi rezultatus, stojamuosius egzaminus, bet taip pat stojantysis turėjo pateikti nemažai duomenų apie save, šeimos narius. Tokie anketiniai duomenys tikrinti ir vertinti bei buvo ypač svarbūs pokario metais, kuomet veikė mandatinės komisijos, nagrinėjusios informaciją apie studentus ir jų šeimas.
„Jeigu paaiškėdavo, kad stojantysis nuslėpė kažkokius duomenis, kurie trukdytų jam studijuoti, pavyzdžiui, jei jo brolis ar sesuo buvę partizanai, ar nuteisti už antisovietinę veiklą, tai tokiu atveju šis galėjo būti pašalintas iš studijų. Vėlyvuoju sovietmečiu anketiniai duomenys taip pat buvo analizuojami, į juos atsižvelgiama, ir tai galėjo tapti kliūtimi įstoti“, – priduria jis.
Būtina akcentuoti, kad sovietų okupacijos metais studentai, anaiptol nei šiomis dienomis, neturėjo plačių studijų pasirinkimo galimybių. Vienu metu pretenduoti į kelias studijų programas ar juo labiau į kelis universitetus buvo neįmanoma. Abiturientas privalėjo pildyti prašymą vienai konkrečiai profesijai viename universitete.
„Sovietmečiu išpopuliarėjo neakivaizdinių studijų forma, kai studentai studijuodavo ne dieninėse, o rinkosi trumpalaikėms sesijoms keletą kartų per metus. Kadangi didelė dalis taip studijuojančių dirbo, jiems reikėjo gauti atostogas ir taip per trumpą laiką įsisavinti paskaitų turinį. Tokios studijos tikrai nebuvo lygiavertės dieninėms, nes ir programa buvo išeinama glausčiau ir to kontakto su dėstytojais žymiai mažiau. Na, ir tas pats požiūris dirbančių studentų tuomet, lygiai kaip ir dabar, turbūt kitoks, nei studijuojančių dieninėse studijose. Sovietmečiu tam tikrais laikotarpiais netgi tie vadinami neakivaizdininkai sudarydavo pusę ir gal netgi daugiau studentų. Ypač populiari ši studijų forma buvo ekonomikos, teisės fakultetuose“, – pabrėžia A. Streikys.
Studijų programos: nuo prestižinių iki uždraustų
Prestižinių specialybių sąrašas, pasak A. Streikaus, sovietmečiu buvo gana trumpas. Pirmąjį trejetuką sudarė medicina, ekonomika (daugiausia stojančiųjų buvo į programas, susijusias su prekybos sektoriumi, tai suteikė daug galimybių turėti blato ryšių ir prekybininko specialybė laikyta pageidaujama) ir teisė.
Blatas, anot A. Streikaus, stojant į prestižines specialybes aukštosiose mokyklose, pasireiškė per asmeninius ryšius. Pavyzdžiui, studentų tėvai, turintys pažinčių universitetų administracijoje ar tarp dėstytojų, prašydavo mainais už nomenklatūrinius ryšius ar deficitinę paslaugą, priimti jų vaiką studijuoti.
„Sovietinėje deficito sistemoje, kur paslaugos ir prekės buvo sunkiai prieinamos, tas buvo labai vertingas mainymosi objektas. Daugiausia buvo duodami ne kyšiai, norint savo sūnų ar dukrą įtaisyti į prestižines specialybes, bet būtent atsilyginama paslaugomis arba palankių sprendimų priėmimu tam ar kitam asmeniui. Įtakingų tėvų vaikai stojamuosius egzaminus laikyti turėjo, tačiau tuo metu egzaminų skaidrumo kontrolė buvo žymiai blogesnė nei dabar, atsakymai falsifikuoti, pasakoma, kokie bus klausimai tiems, kurie turėjo užnugarį“, – pažymi A. Streikus.
Istorikas priduria, kad būta ir tokių studijų, kurių studentai vengdavo. Pasak jo, industrializacijos laikotarpiu, kuomet Lietuvoje sparčiai plėtėsi statybų sektorius, pramonės įmonės ir infrastruktūra, labai trūko vietinių techninių specialybių atstovų, ypatingai įvairių rūšių inžinierių.
„Norinčiųjų studijuoti techninio profilio aukštuosius mokslus niekada nebuvo daug, nors ir vietų skaičius nuolat didėjo. Todėl į šio profilio aukštąsias mokyklas buvo paplitusi tokia praktika, kai pramonės įmonės, organizacijos, ministerijos, kurioms reikėjo tokių specialistų, siųsdavo savo darbuotojus, neturinčius aukštojo išsilavinimo, studijuoti. Šie buvo priimami ne konkurso tvarka, o atskirai – jiems tereikėjo minimaliu balu išlaikyti egzaminus“, – paaiškina istorikas.
Pašnekovo žiniomis, sovietmečiu studijų mados keitėsi, nors ir ne tiek daug, kaip būtų galima manyti lyginant situaciją su dabartine, tačiau kai kurių studijų programų okupacijos metais Lietuvoje apskritai nebuvo.
„Sovietmečiu, be abejo, nebuvo teologijos studijų, kadangi oficialiai ateistinėje visuomenėje religijos propaganda ir mokslas, susijęs su religija, uždrausti. Taip pat nebuvo atskiro Filosofijos fakulteto bei filosofijos studijų programos, regis, tik nedaugelis psichologų galėjo specializuotis filosofijos srityje. Nebuvo ir dabar populiarių įvairių vadybos studijų, politikos mokslų (tiksliau, jie buvo, tik kitokio turinio – labai ideologizuoti). Tarptautinius santykius ir diplomatiją buvo galima studijuoti tik Maskvoje“, – akcentuoja profesorius.
Studentų kasdienybė – išnaudojo kaip nemokamą darbo jėgą ir informatorius
Sovietmečiu, kaip tikina istorikas, neatskiriama studentų kasdienybės dalimi buvo jų, kaip pigios ar visiškai nemokamos darbo jėgos, panaudojimas. Kiekvieną rudenį studentai mėnesiui mobilizuoti derliaus nuėmimo darbams, o vasaros laikotarpiu – statybų darbams vietoje, verbuojami į statybos būrius, kurie vykdavo tiesti geležinkelio į Sibirą, ar į vadinamuosius plėšinius Kazachstane. Tokių kampanijų, anot profesoriaus, buvo gana daug ir ypač Chruščiovo laikais, kai studento entuziazmas statant komunistinį rytojų buvo viešai skatinamas ir proteguojamas.
„Ideologinio indoktrinavimo forma aukštosiose mokyklose buvo ir komjaunimo organizacija, kuriai vėlyvuoju sovietmečiu priklausė gana didelė dalis studentų, o pirmaisiais pokario dešimtmečiais, sovietizacijos laikotarpiu, kai vyko ir partizaninis karas, represijos, deportacijos, iš tikrųjų stojimas į komjaunimą buvo gana toks dvejopo pobūdžio.
Viena vertus, tuo laikotarpiu priklausymas komjaunimui ar komunistų partijai visuomenėje buvo vertinamas labai negatyviai. Tai buvo aiškiai matomo kolaboravimo su sovietine sistema, valstybės išdavimo forma. Į tokius žmones žiūrėta su panieka. Kita vertus, tai galėjo būti ir būdas kai kam apsisaugoti nuo represijų, ypač tiems, kurių šeimose būta asmenų, jau anksčiau nukentėjusių nuo represijų ar dalyvavusių ginkluotame pasipriešinime.
Taigi jaunuoliai, atvykę į Vilnių iš provincijų ir tikėdamiesi išvengti savo giminaičių likimo, stodavo į komjaunimą, tik ta viltis ne visada pasiteisindavo. Vien įstoti dažniausiai neužtekdavo, reikalauta aktyvaus įsitraukimo. Komjaunuoliai dažnai naudoti kaip informatoriai, teikiantys žinias apie studentų, dėstytojų nuotaikas, paskaitų turinį. Taip pat, aišku, buvo naudojami ideologinėse kampanijose – sovietinių rinkimų, agitaciniuose projektuose“, – patikina A. Streikus.
Įstojus į aukštąją mokyklą, kaip pasakoja A. Streikus, buvo galima išvengti kariuomenės. Visgi, universitetuose veikė vadinamos karinės katedros ir visi studentai turėjo gauti karinio rengimo įskaitas.
„Tai buvo privalomas dalykas, kaip ir mokslinis komunizmas ar mokslinis ateizmas. Jaunuoliai, bandantys išvengti kariuomenės, stodavo ir į nenorimas specialybes, kad bent jau kuriam laikui galėtų atitolinti tarnybą. Stojimas į aukštąją mokyklą, kaip būdas, išvengti tarnybos, pasidarė populiaresnis perestroikos ir Sąjūdžio priešaušryje, kai ėmė stiprėti pilietinis sąmoningumas, daugėjo informacijos apie vadinamą dedavščiną sovietinėje armijoje“, – tuometinę situaciją apibūdina A. Streikus.
Bendrabučių era ir studentiškas gyvenimas
Bendrabučiai studentams sostinėje pradedami statyti 6-ajame dešimtmetyje, pirmieji – M. K. Čiurliono gatvėje. Tiesa, čia sąlygos buvo nepavydėtinos – viename kambaryje gyvendavo nuo 7 iki 10 studentų. Situacija iš esmės ėmė keistis įkūrus šiandien daugeliui miesto studentų pažįstamus Saulėtekio bendrabučius. Visgi, apsistoti šiame būste galėjo ne visi.
Kaip tv3.lt pasakojo Vilniaus universiteto istorikas, docentas Algirdas Jakubčionis, egzistavo tam tikros kategorijos įstojusiųjų arba tebestudijuojančių, kurie galėjo gauti arba negauti bendrabučius. Pirmumo teisę turėjo iš Lietuvos miestelių ir kaimų atvykę studentai. Antra nuostata – jeigu studentas kilęs iš didmiesčio, tai savaime reiškė aukštesnį pragyvenimo lygį ir galimybę apsirūpinti pačiam, todėl vietos bendrabutyje miestiečiams nesuteikdavo.
Na, o studijų metais formavosi dar viena nuostata, lemianti stogo virš galvos buvimą – tai aktyvaus visuomenininko, studentų profsąjungos nario ar draugovininko statusas. Tokie jaunuoliai buvo priskiriami neeiliniams studentams, kurie ne tik mokosi, bet dar ir užsiima prosovietine veikla.
Pasak A. Jakubčionio, kaina už gyvenimą Saulėtekio bendrabutyje buvo išties simbolinė: studentui visi mokslo metai (nuo rugsėjo iki birželio) tekainavo 7 rublius.
„Į šį mokestį įėjo ir išlaidos už vandenį, elektrą – atskirai mokėti nereikėjo. Gyventi bendrabučiuose buvo privilegija. Kambariuose, kuriame įrengta bendra virtuvėlė, tualetas ir praustuvė, apsistodavo po 2 ir 3. O Koridoriaus gale studentai galėjo naudotis dviem dušais, bendru tualetu ir virtuve“, – to laikmečio bendrabučių išplanavimą nupasakoja istorikas.
Studentai nebūtų studentais, jei apsieitų be vieno žalingo, bet jaunatviško pomėgio – išgertuvių. Anot istoriko, alkoholio vartojimas tarp studentų egzistavo ir nieko per daug nestebindavo. Tik gėrimų pasirinkimas anuomet buvo labiau ribotas nei šiomis dienomis.
„Vidutinis studentas gėrė Anykščių vyną. Jeigu šiek tiek norėdavo prakusti, jis eidavo į kavinukę ir gerdavo sausą vyną, kurio taurė tuo metu kainavo 30 kapeikų. Beje, palyginimui, Vilniuje parduotuvėje tokios pat rūšies vyno stiklinė kainavo 20 kapeikų. Stipresnių gėrimų vartojimo tradiciškai nebuvo. Tačiau gėrimo kultūra priklausė ir nuo universiteto. Pavyzdžiui, VGTU studentai dažniau rinkdavosi alų, o VU studentai – vyną“, – skirtumą įvardija A. Jakubčionis.
Rūkymas taip pat buvo labai populiarus įprotis. Draudžiama rūkyti buvo tik kambariuose, bet leidžiama vestibiuliuose.
Žinoma, jaunatviškas kraujas sovietmečiu kunkuliavo ne mažiau aistringai. Istoriko pacituotas 1959 m. Antano Venclovos dienoraščio įrašas šį faktą tik patvirtina: Palangos vaistinė spalį užsakė 15 tūkst, prezervatyvų, kurių netrukus pritrūko, tad papildė dar 10-čia tūkstančių.
„Studento gyvenimas bendrabutyje buvo įvairiapusis. Viskas priklausė nuo to, ką šis nori labiau veikti – vyną ir šnapsą gerti, mokytis ar užsiimti meile. Paskutinysis dalykas buvo kiek apribotas – kiekvienas bendrabutis turėjo prižiūrėtoją, kuris sėdėjo prie vienintelių pagrindinių durų ir tikrindavo studentiškus leidimus įeiti į bendrabutį. Svečiai lankytis galėjo, buvo užregistruojami, bet privalėjo išeiti iki 22. valandos. O būdų apeiti taisykles jaunimas rasdavo“, – neslepia pašnekovas.
Tiesa, operatyviniai būriai, sudaromi prie Centro komiteto, kurių didžiąją dalį sudarydavo teisės studentai, atlėkdavo daryti tvarkos: lakstydavo po bendrabučius, tikrindavo, kas su kuo miega, ar kas geria, ateidavo kontroliuoti pro langus pamatę priešais bendrabutyje tamsoje žybsinčias cigaretes. Už tai, pasak istoriko, studentai jų itin nekęsdavo.
Pašalinamas iš universiteto grėsė už eiseną po sporto varžybų
Profesorius A. Streikus mini, kad iš aukštųjų mokyklų buvo šalinama pagal tuo metu formalias priežastis – nepažangumą ar elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu.
„Toks elgesys galėjo apimti didelį spektrą įvairių veiklų. Politiškai netinkamas elgesys reiškė dalyvavimą tam tikrose disidentinėse veiklose, uždraustos literatūros skaitymą ir dalijimąsi ja, nederamus viešus pasisakymus. Taip pat tarybiniam studentui nederėjo išsiskirti sporto varžybų metu ar po jų – kaip pavyzdį galima paminėti, kai studentai buvo šalinami iš universitetų dėl to, kad dalyvavo spontaniškose eisenose po Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komandos rungtynių sostinėje“, – išvarymo iš universitetų priežastis įvardija A. Streikus.
Po studijų, kaip teigia istorikas, studentai buvo paskirstomi darbams po visą šalį, kadangi įdarbinimas buvo planuojamas ir reguliuojamas. Studentai, baigę aukštąsias mokyklas, privaloma tvarka mažiausiai bent 3 metus privalėjo išdirbti toje paskirtoje įstaigoje, tik po to galėjo keisti darbo vietą.
„Po studijų aukštosiose mokyklose buvo sudaromos specialios komisijos, kurios, atsižvelgdamos į gautus iš ministerijų, organizacijų, žinybų reikiamų specialistų pageidavimus, skirstydavo juos po darbovietes. Tai buvo vienas iš tokių etapų, kur pasireikšdavo sisteminis žmonių valios, noro nepaisymas. Kadangi jaunuoliams natūraliai kildavo noras išvengti skirstymo, tremties į provinciją, rajono centrus ar mažesnius miestelius, susikurdavo palankios sąlygos blato ryšiams ir korupcijai“, – sovietmečio studentų gyvenimo realijas nupasakoja profesorius.
