Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Prostitučių tremtys ir pabėgimas į Vakarus paskui vokiečių karius
Kaip naujienų portalui tv3.lt pasakoja Vilniaus universiteto istorikas dr. Valdemaras Klumbys, cariniais laikais prostitucija Rusijoje buvo legali, tarpukario Lietuvoje ilgą laiką – irgi (prostitutės turėjo registruotis policijoje, iš jų atimdavo pasą, tikrindavo sveikatą). Tuo metu bolševikai prostituciją laikė kapitalistinio pasaulio piktžaizde ir siekė su šiuo reiškiniu kovoti.
Istoriko žodžius patvirtina ir filosofas, sociologas, knygos „Prostitucijos fenomenas: gatvės prostitucija Lietuvoje“ autorius Valdas Pruskus. Anot jo, Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, prostitucija buvo griežtai uždrausta, o jai įveikti buvo naudojamos radikalios prievartos priemonės. Pavyzdžiui, prostitucija buvo laikyta partizaniniu gyvenimo būdu, už tai buvo baudžiama trėmimais ir kalėjimu iki 10 m.
„Nenuostabu, kad 1941 birželio 14-18 d. iš Lietuvos kartu su kitais „socialiai pavojingais elementais“ buvo ištremtos ir 449 prostitutės. Represuoti buvo ir viešnamių savininkai.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai, okupavę Lietuvą, prostituciją vertino tolerantiškiau. Restoranų ir kavinių savininkai rūpinosi, kad jų teritorijoje būtų laisvo elgesio moterų, kurios galėtų patenkinti karininkų seksualinius poreikius.
Daugiausia tokių taškų buvo didmiesčiuose (Vilniuje ir Kaune). Todėl prostitutės, išlikusios po pirmosios bolševikų okupacijos, daugiausia spietėsi vokiečių karininkų pasilinksminimo vietose. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, dalis jų taip pat pasitraukė kartu su savo klientais į Vakarus“, – pažymi filosofas.
Sovietams sugrįžus į Lietuvą, prostitucija buvo uždrausta. Dėl radikalios politikos ir griežtų kontrolės priemonių šios moterys buvo priverstos slėptis pogrindyje. Pasak V. Pruskaus, situacija ėmė keistis po Stalino mirties – atšilimo laikotarpiu ir 8-ajame dešimtmetyje. Valdžios požiūris taip pat kito silpnėjant represijoms – nuspręsta sušvelninti bausmes už prostituciją ir siekta jas perauklėti, padėti stoti į teisingą kelią.
Pasak V. Klumbio, perauklėjimui buvo sukurti profilaktoriumai, kur jos galėjo apsigyventi savanoriškai, buvo gydomos ir maitinamos, o po kiek laiko siunčiamos dirbti į fabrikus, tai yra, paverčiamos darbininkėmis. „Darbas ir kitų darbininkų agitacija turėjo jas perauklėti. Tačiau taip perauklėti pavykdavo nedaug prostitučių, jos nenorėdavo sunkiai dirbti ir mažai uždirbti)“, – tikina V. Klumbys.
„Tuo buvo siekiama paskatinti prostitutes išeiti iš gilaus pogrindžio, kad būtų galima jas geriau kontroliuoti ir panaudoti, siekiant išsiaiškinti įvairius nusikaltimus, nes jo dažnai buvo susijusios su nusikalstamu pasauliu. Šis sumanymas pasiteisino. Tai įgalino, viena vertus, gerokai veiksmingiau surinkti duomenis apie dirbančias prostitutes ir tokiu būdu jas suregistruoti, kita vertus, kryptingai rinkti operatyvią informaciją, kurią būtų galima reikalui esant panaudoti ( pvz. priverčiant jas bendradarbiauti ir pan.)“, – akcentuoja V. Pruskus.
Plaštakių luomai: nuo gatvinių iki elitinių prostitučių, kurioms pavydėjo doros merginos
Kaip teigia V. Pruskus, prostitutėms išėjus iš pogrindžio, šios pasidalijo į dvi kategorijas pogrindyje – gatvių ir „valiutines“ (rublines) prostitutes.
Apie skirtingas prostitučių klases pasakoja ir V. Klumbys. Pasak pašnekovo, žemiausiais klasei priklausiusios, taip vadinamos „gatvinės“, aptarnaudavo darbininkus ir eilinius žmones. Jų paslaugų įkainiai buvo nedideli. Tiek V. Klumbys, tiek V. Pruskus patikina, kad šiai kategorijai priklausiusios moterys daugiausia dirbo gatvėse ir stotyse, paslaugas teikdavo landynėse ar klientų namuose. V. Klumbys priduria, kad klientus jos priimdavo lauke, mašinose, arba vesdavosi į savo butus.
Anot V. Pruskaus, milicija pakankamai gerai kontroliavo tokias prostitutes, nuolat organizuodama reidus ir tikrindama žinomas landynes.
„Daugelį gatvės prostitučių milicija priversdavo bendradarbiauti, tapti informatorėmis. Tokiu būdu tapo lengviau nuspėti ir kontroliuoti nusikalstamo pasaulio atstovų veiksmus“, – paaiškina V. Pruskus.
Kita prostitucijos šaka buvo taip vadinamos valiutinės prostitutės. Jų paslaugų nevengdavo ir aukštus postus užimantys valdžios vyrai. Tiesa, tai buvo itin akylai slepiama.
„Aukštesnės klasės aptarnaudavo labiau pasiturinčius, jos dirbdavo jau nebe lindynėse, o slaptuose viešnamiuose arba turėdavo savo kambarius, klientų ieškodavo restoranuose, kavinėse. Turbūt nuo septinto dešimtmečio susiformavo elitinių prostitučių sluoksnis, kurios aptarnaudavo nomenklatūrą ir vadovaujančius postus užėmusius vyrus.
J. Baltušis dienoraštyje piktinasi, kad net Vilniaus centre įstaigos įsirengia pirtis „ir jų tarnautojai duodasi tenai, prisivedę mergų, nežėrinčių padorumu. Jos jau būdavo ir labiau išsilavinusios, ir išvaizda jų buvo išskirtinė, brangūs drabužiai. Yra tekę girdėti, kad paprastos merginos joms to net pavydėdavo“, – teigia istorikas.
Pasak V. Pruskaus, tos, kurios nesugebėdavo paslaptyje išlaikyti vietinės valdžios nuodėmių, sufalsifikavus bylas būdavo teisiamos ir išsiunčiamos iš Lietuvos bausmės atlikti Rusijos lageriuose ar kalėjimuose.
KGB bendrės: kaip valiutinės prostitutės atsidavė priešui vardan tėvynės
Savo tikslais prostitutes stengėsi panaudoti ir KGB. Anot V. Pruskaus, apie jas buvo renkama informacija, sudarinėjamos bylos. Prostitutės tapo įrankiu užsieniečiams verbuoti. Šios kategorijos moterys buvo vadinamos „valiutinėmis“, kadangi su jomis buvo atsiskaitoma užsienio valiuta. V. Klumbys priduria, kad šios, elitinei klasei priklausiusios moterys ir merginos, taip pat turėjo mokėti ir užsienio kalbas.
„Tokios elitinės prostitutės dirbdavo ir su užsieniečiais, už valiutą. Čia dar ir užsienio kalbą reikėjo žinoti. Jomis garsėjo „Lietuvos“ ir kiti viešbučiai, kur apgyvendinti iš užsienio atvykę turistai. Jos vadintos valiutinėmis, nes valiuta SSRS buvo labai brangi prekė, be to, valiutą buvo draudžiama turėti, už tai buvo baudžiama. Tai reiškė, kad valiutinės prostitutės priklausė tinklui, kuris apėmė pogrindinius valiutos supirkėjus, viešbučių darbuotojus, kurie jas įleisdavo, restoranų darbuotojus, kurie suteikdavo joms su klientais staliuką. O visa tai dengdavo milicija ir KGB“, – anuometines realias nupasakoja V. Klumbys.
V. Klumbys paaiškina, kad tyrinėtojų teigimu, KGB valiutines prostitutes užsieniečių šnipinėjimui pradėjo naudoti nuo 8 dešimtmečio. Beje, Klaipėdoje valiutinės prostitutės buvo vadinamos 16-ąja devizija, o valiuta su jomis atsiskaitydavo į uostą atplaukę jūreiviai.
„Jos sekdavo nurodytus užsieniečius, išgaudavo iš jų reikalingą informaciją, fotografuodavo dokumentus. Slaptosios tarnybos visais laikais labai mėgsta naudoti prostitutes siekiant sukompromituoti reikiamą žmogų: fotografija ar vaizdo juosta, kurioje užfiksuotas vyriškis kompromituojančioje padėtyje ir matosi jo veidas, gali padėti šį užverbuoti (jei nesutinka dirbti KGB, namuose gresia skandalas ir gero vardo praradimas). Valiuta ir leidimas dirbti tokiose pelningose vietose jau buvo pakankamas atlyginimas. Bet KGB galėjo papildomai mokėti ypač vertingoms agentėms, už kokio nors itin svarbaus uždavinio įvykdymą, tam pinigų ji tikrai turėjo“, – sako istorikas.
