Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir sužinoti šį tą netikėto.
Pirmosios krepšinį žaidė moterys
Lietuvoje krepšinis pradėtas žaisti praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Nors vėliau geresniais pasiekimais pasižymėjo vyrai, mūsų šalyje į krepšinį pirmiausia įsitraukė moterys. Tačiau jos žaidė ne mums įprastą žaidimo variantą, o vadinamąjį vokiškąjį arba olandiškąjį krepšinį, kuriame nebuvo lentos, tik krepšys.
Viena iš pirmųjų krepšinio Lietuvoje puoselėtojų buvo sporto žurnalistė, legvaatletė ir viena moterų sporto pradininkių Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė. Savo atsiminimuose ji rašė, kad 1920 m. į Kauną atvyko Latvijos futbolo komanda. Kaimyninės šalies sportininkai lietuviams papasakojo apie naują populiarėjantį žaidimą – basketbolą.
Lietuvos sporto muziejaus direktorius Pranas Majauskas portalui tv3.lt pasakojo, kad E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė paprašė latvių, kad jie atsiųstų basketbolo taisykles, tuomet, pagal jas, įrengė krepšinio aikštelę Kaune įsikūrusiame Vytauto parke ir su mergaitėmis pradėjo žaisti krepšinį.
Pasak P. Majausko, krepšinis kurį laiką buvo moteriškas sportas, nes vyrai buvo įsitraukę į futbolą. E. Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės vyras Steponas Garbačiauskas, anot P. Majausko, iš pradžių skeptiškai vertino naująjį žaidimą.
„Garbačiauskas sakydavo, kad krepšinis yra „bobiškas“ žaidimas“, – pasakojo P. Majauskas.
Rekomendavo nerūkyti
Tačiau, nors vyrai pirmiausia pro pirštus žiūrėjo į krepšinį, pirmąsias oficialias varžybas sužaidė jie, o ne moterys. Oficialia Lietuvos krepšinio gimimo diena laikoma 1922 m. balandžio 23 d., kai Kaune susitiko Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga ir Kauno rinktinė. Rungtynes rezultatu 8:6 laimėjo sąjungos komanda. Pirmąsias oficialias krepšinio varžybas aprašė ir to meto spauda.
„Rungtynės buvo labai įdomios ir suteikė malonaus įspūdžio žiūrovams. Žiūrovai buvo tiek susižavėję tomis rungtynėmis, kad žiūrėdami į mūsų vikrius, linksmus žaidėjus, jautėsi esą visai kultūringoje valstybėje“, – taip apie varžybas rašė tarpukario žurnalistai.
Vienas iš pirmųjų krepšinio varžybų dalyvių buvo ir sporto puoselėtojas bei lakūnas Steponas Darius. Prie daugybės sporto šakų populiarinimo prisidėjęs S. Darius 1926 m. išleido krepšinio taisyklių knygelę „Basketbolo žaidimas“.
Ketveriais metais anksčiau savo taisykles pateikė ir Karolis Dineika, kuris žaidimą vadino krepšiasvydžiu. Kai kurios K. Dineikos aprašytos krepšinio taisyklės šiais laikais skamba komiškai. Knygoje rašoma, kad krepšiasvydį galima žaisti prieš valgant arba pavalgius, žaidimo metu nevalia nei rūkyti, nei gerti.
S. Darius „Basketbolo žaidime“ rašė, kad 1923 m. Lietuvoje buvo 18 vyrų ir 24 moterų krepšinio komandos. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė savo atsiminimuose svarstė, kad gausų komandų skaičių lėmė tai, kad, norint žaisti krepšinį, tam nereikėjo skirti didelių finansinių resursų.
Ir nors krepšinis po truputėlį brovėsi į lietuvių kasdienybę, iki didžių pergalių dar buvo toli. 1925 m. lietuvių komanda sužaidė pirmas tarptautines varžybas su latviais. Tuomet „braliukams“ nusileidome rezultatu 41:20. Skaudesnis antausis laukė po dešimtmečio, kai 1935 m. vykusiose rungtynėse latviai lietuvius sutriuškino net 113 taškų skirtumu. Varžybos baigėsi rezultatu 123:10.
Buvo laikomi atsauderiais
Krepšinio lygis Lietuvoje pradėjo kilti tais pačiais metais, kai Lietuva patyrė bene didžiausią pažeminimą šalies krepšinio istorijoje. 1935 m. į Lietuvą atvyko Jungtinėse Valstijose gyvenantys lietuviai, tarp jų – Konstantinas Savickas ir Feliksas Kriaučiūnas. Amerikos lietuviai tėvų gimtojoje žemėje pradėjo vystyti sportinį gyvenimą ir didelį dėmesį skyrė krepšiniui. Po 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių į Lietuvą atvyko ir Pranas Lubinas, kuris olimpiadoje su JAV rinktine laimėjo aukso medalius.
1936 m. Lietuva tapo Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) nare ir buvo pakviesta dalyvauti antrajame Europos krepšinio čempionate, kuris turėjo vykti Rygoje. To meto ekspertai nuvertino Lietuvą ir spėjo, kad lietuviai užims paskutinę, aštuntąją, vietą.
1937 m. Europos čempionate komandos buvo paskirstytos į dvi grupes. Lietuviai A grupėje užėmė pirmą vietą, nugalėję italus, estus ir egiptiečius. Pusfinalyje laukė Lenkija, su kuria tarpukariu Lietuvos santykiai buvo įtempti. Kova dėl patekimo į finalą prasidėjo nuo kurioziškos situacijos.
„Mūsų ir lenkų rinktinių vieno apdariai (baltos megztinės), todėl traukiami burtai, nes nė vieni nenori sutikti pakeisti. Laimėję mūsiškiai lieka savomis, lenkai išeina juodomis“, – rašė to meto spauda.
Lietuviai šventė pergalę rezultatu 31:25, o gimtinėje prasidėjo šventė. Kaip rašo to meto spauda, kauniečiai, švęsdami rinktinės patekimą į finalą, užsuko į restoranus „atžymėti pergalės „burnele“ ar bokalu „vėsesnios“.
Pirmąjį savo Europos čempiono titulą Lietuva šventė po itin atkaklios kovos. Finale lietuviai italus nugalėjo rezultatu 24:23.
„Lietuva – Europos krepšinio meisteris“, – skelbė kitos dienos dienraščio „XX amžius“ pirmasis puslapis.
Į gimtinę traukiniu grįžę Europos čempionai kiekviename miestelyje buvo pasitinkami gausaus būrio tautiečių, o Kaune juos pasitiko tūkstantinė minia. Dviguba šventė buvo vienam iš rinktinės narių Zenonui Puzinauskui. Septyniolikmetį krepšininką švietimo ministras atleido nuo brandos egzaminų ir už pergalę Europos pirmenybėse Z. Puzinauskui brandos atestatą įteikė kaip dovaną.
„1937 metų vieną dieną Lietuva netikėtai tapo krepšinio šalimi“, – staigų krepšinio populiarumą po pergalės Europos čempionate apibūdino akademikas Algirdas Žukauskas.
Krepšinis tapo mėgstamiausia lietuvių sporto šaka, ypač tarp moksleivių. O šalies valdžia pradėjo sukti galvą, ką daryti 1939 m., nes pagal to meto FIBA taisyklę, kitas Europos čempionatas turėjo vykti pirmenybes laimėjusioje šalyje.
Garsus aktorius dažė halės suoliukus
P. Majauskas pasakojo, kad pirmiausia buvo svarstoma Europos čempionatą organizuoti po atviru dangumi, tačiau vėliau šios idėjos atsisakyta ir nutarta statyti specialią krepšiniui skirtą salę. 1938 m. gruodį, likus pusei metų iki Europos čempionato, buvo pradėta statyti Anatolijaus Rozenbliumo suprojektuota Kauno sporto halė.
„Sunku šiais laikais įsivaizduoti, kad galėjo taip greitai padaryti“, – kalbėjo P. Majauskas.
Halės statyboms valdžia skyrė tuo metu įspūdingą sumą – 400 tūkst. litų. Statybininkai dirbo dieną-naktį, o į pagalbą kvietėsi ir Kauno moksleivius. Tarp jų – ir šviesaus atminimo aktorius Donatas Banionis.
„Čempionato išvakarėse per draugus sužinojau, jog reikia pagalbininkų suolus sunumeruoti. Esą už darbą nemokamai leis rungtynes žiūrėti. Tai mums, berniukams buvo stulbinamas dalykas – juk pigiausias bilietas į visas rungtynes kainavo 10 litų. Tad sąžiningai dažais numeravau sporto halės suolus“, – atsiminimuose rašė D. Banionis.
Lipo ant halės stogo
Europos čempionatas sulaukė milžiniško populiarumo ir sėdimi bilietai buvo greitai išpirkti. Tačiau vėliau buvo pardavinėjami ir stovimi bilietai, tai leido halėje rungtynes stebėti vidutiniškai 10 tūkst. žiūrovų. Čempionato atidarymo ir uždarymo dieną rungtynes stebėjo 20 tūkst. žiūrovų, o iš viso čempionato rungtynėse apsilankė 100 tūkst. sirgalių.
Kaip rašo to meto spauda, krepšinio gerbėjus galima buvo skirstyti į tris kategorijas: esančius arenoje, esančius prie sporto halės ir klausančius rungtynių transliacijos per radiją.
Tarpukario žurnalistai rašė, kad labiausiai gaila stovinčių prie halės, nes jie girdi šūksnius, tačiau nežino kas laimi. Kaip rašoma viename straipsnyje, rezultatą jie sužino, jei kuris nors žiūrovas „iškiša galvą“. Tačiau bilietų negavę aistruoliai buvo įsigudrinę rungtynes stebėti ant halės stogo, pro stiklines lubas. Jų nelaimei, valdžios pareigūnai greitai sužinojo apie gudruolius ir nuvijo juos nuo stogo.
Nuo plojimo skaudėjo delnus
Žurnalistai apskaičiavo, kad matę visas čempionato rungtynes, halėje praleido iš viso 48 val., o gal net ir ilgiau. Lietuviai traukė palaikyti ne tik savo rinktinės, bet pažiūrėti ir į kitų šalių komandos.
Spaudoje buvo rašoma, kad visos tos dienos rungtynės trukdavo 5 val., o didžioji dalis žiūrovų ateidavo bent keliomis valandomis anksčiau, tad halėje praleisdavo apie 8 val. per dieną.
Varžybų metu sirgaliai garsiai plodavo ir trypdavo kojomis, tad ne vienas vėliau skundėsi, kad skauda delnus, strėnas ar kelius. Tačiau žiūrovai skundėsi ne tik skaudančiomis kūno vietomis. Spaudoje rašoma, kad krepšinio čempionatu ypač džiaugėsi Kauno laikrodininkai, nes, nuo intensyvaus plojimo, gesdavo daugelio žiūrovų rankiniai laikrodžiai.
Vienas iš čempionato žiūrovų žurnalistams išsakė pasipiktinimą, kad turnyro organizatoriai halėje nepakabino užrašo, kad prieš rungtynes reikėtų laikrodį įsidėti į kišenę.
Abejonės dėl aukštaūgių
Į Kauną atvyko 8 komandos ir, kitaip nei 1937 m., Lietuva buvo laikoma turnyro favorite. Lietuvių šansus gerino ir tai, kad prie komandos prisijungė olimpinis čempionas Pranas Lubinas. Tačiau Lietuvos krepšinio krikštatėviu kartais tituluojamas krepšininkas galėjo ir neišbėgti į aikštelę. FIBA buvo įvedusi taisyklę krepšininkus skirstyti į dvi grupes: riboto ūgio (iki 190 cm) ir neriboto ūgio (nuo 190 cm).
Nors FIBA neriboto ūgio krepšininkams niekada nebuvo uždraudusi žaisti čempionatuose, iki pat turnyro Kaune pradžios nebuvo aišku, ar aukštaūgiai, tarp jų ir dvimetrinis Pranas Lubinas, galės žaisti. Vis tik, FIBA leido žaisti aukštiems krepšininkams.
Lietuvos rinktinė, laimėjusi visas septynerias rungtynes, antrąkart istorijoje tapo Europos čempione, o sidabrą laimėjusi Latvija buvo paskelbta riboto ūgio krepšininkų žemyno čempionate. Lietuviai gavo šalies prezidento Antano Smetonos įsteigtą prizą – gintarais dekoruotą sidabrinę skrynią.
Po dvejų metų Europos čempionatas vėl turėjo sugrįžti į Kauno sporto halę, tačiau Antrasis pasaulinis karas, o vėliau Lietuvos okupacija, neleido šiems planams virsti realybe. Į pasaulio krepšinio žemėlapį Lietuva grįžo 1993 m., Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojusi bronzą, o 2003 m., praėjus 64 metams po paskutinio triumfo žemyno pirmenybėse, tapo Europos čempionais.
