Ši priešprieša, jūsų nuostabai, galėjo prasidėti gerokai anksčiau. Laikais, kai naršymas internete atrodė kaip vizija iš filmo, o daugelį skirtingų įrankių pakeitęs išmanusis telefonas buvo tik eilinė fantazija.
Susipažinkite su „Nissan AD-1“ – dulkių kamuoliais padengtas koncepcinis automobilis, kuris būtų privertęs „Porsche“ specialistus sunerimti, mat „Nissan AD-1“ būtų įžengęs į „Porsche 914“ teritoriją.
Pasinaudojo krizė
Japoniškų automobilių gamintojai prieš keletą dešimtmečių buvo laikomi raupsuotaisiais. Iš tiesų, japoniškų automobilių gamintojai buvo tokioje pačioje padėtyje kaip ir korėjietiškų mašinų konstruktoriai prieš keletą metų – stereotipai ir nenoras pripažinti, jog „Kia“ ar „Hyundai“ produktai mažai kuo nusileidžia analogiškiems „Ford“ ar „Volkswagen“, anksčiau ar vėliau, paskatina iš naujo įvertinti nepelnytai nuvertintus varžovus.
Japoniškų automobilių gamintojai panašioje situacijoje buvo šeštame ir septintame dešimtmečiuose, kai Jungtinių Valstijų keliuose dominavo vietinių gamintojų produkcija. Gigantiški sedanai su dar didesniais varikliais, kurie šimtui kilometrų suvartodavo daugiau kuro negu japoniškas hečbekas per dvi savaites, bet tai amerikiečiams buvo nesvarbu. Iki pat niūriosios naftos krizės 1973-aisiais, kai netikėtai kuro kainos pakilo iki didžiųjų grįžulo ratų.
Staiga vietinių gamintojų produkcija labai greitai pateko į antrarūšių grupelę, o itin kompaktiški, pigūs ir svarbiausia – ekonomiški japoniški automobiliai atsirado visų dėmesio centre. Būtent tada išaušo ilgai laukta japoniškų automobilių triumfo akimirka.
Ir šio triumfo priešakyje stovėjo mums visiems puikiai pažįstamas gamintojas – „Nissan“. Būtent šios bendrovės vadovai sugebėjo pralaužti itin storą gynybinę sieną ir įtikinti statistinį amerikietį, jog japoniška mašina yra geresnė už amerikietišką. Kaip jiems pavyko tai padaryti? Mes turime tik vieną atsakymą – „Datsun 240Z“. Sportiškas, klasikinės komponuotės kupė.
Kuomet „Nissan“ pavaldi „Datsun“ pademonstravo „240Z“ kupė 1969-aisiais, netrukus į „Nissan“ salonus pradėjo plūsti ribotą biudžetą turintys amerikiečiai ir tai puikiai matyti pardavimų statistikoje.
1969 metais „Nissan“ Jungtinėse Valstijose pardavė 88 398 naujus automobilius. Sekančiais metais – jau 150 859 vienetus, o 1971 metais – 250 569 vienetus. Ir tai nebuvo trumpalaikis augimas, nes 1980 metais „Nissan“ demokratijos lopšiu vadinamoje šalyje pardavė 628 142 automobilius.
„240Z“ sėkmės įkvėptas projektas
Sėkmingai pajudėjęs „Nissan“ bendrovės garvežys, panašu, inžinieriams atvėrė galimybę suprojektuoti antrąjį sportišką modelį, kuris galėtų prisijungti prie „Datsun 240Z“ ir tuo pačiu sustiprinti „Nissan“ markės įvaizdį Jungtinėse Valstijose.
1975-aisiais metais įvykusioje Tokijo automobilių parodoje, „Nissan“ pademonstravo kompaktiško sportiško kupė koncepciją, kuri buvo pavadinta „AD-1“ vardu. Nors šio projekto vardas nekelia absoliučiai jokių emocijų, tačiau jus turėtų sudominti kitos įdomybės. Pradėkime nuo svarbiausios.
Tai buvo dvivietis kupė, superautomobiliams būdingos „Mid-Engine“ komponuotės, su skersai sumontuotu varikliu. Pažįstama formulė, ar ne? O taip, nes juk tai bene identiška formulė, pagal kurią „Toyota“ sukūrė visame pasaulyje gerai žinomą „MR2“. Skirtumas tik tas, jog „Nissan“ apie automobilį su šia konfigūracija pradėjo galvoti gerokai anksčiau.
„Nissan“ inžinieriai, akivaizdu, siekė sukurti sportišką automobilį, kurį galėtų įsigyti visi. Jis turėjo tapti „Porsche 914“ priešingybe, kuriam taip pat buvo patikėta itin sunki misija – į „Porsche“ salonus pritraukti gerokai mažiau pajamų uždirbančius entuziastus. Tik verta paminėti, jog „Porsche“ tai darė visiškai kitokiais būdais negu „Nissan“. „Nissan“ nuo pat pirmųjų šio sumanymo dienų norėjo, jog naujas modelis kainuotų kaip koks nors kompaktiškas hečbekas ar vidutinės klasės sedanas, o tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios „Nissan AD-1“ projektas neturėjo itin galingo ar įspūdingo variklio.
Galinius automobilio ratus suko vos 1,4 litro darbinio tūrio, keturių cilindrų variklis. Jeigu šią akimirką norite išreikšti nusivylimą – trumpam sustokite. Vos 1,4 litro darbinio tūrio variklis buvo pasirinktas ne tik dėl ekonominių sumetimų. „Nissan AD-1“ pasižymėjo vos 740 kilogramų siekiančiu svoriu, tad net ir didžiausias itin galingų variklių šalininkas sutiks, jog šiam automobiliukui nebuvo būtinas itin galingas motoras. Be to, projekto autoriai siekdami maksimaliai išnaudoti itin mažo svorio bei neypatingai galingo variklio išvystomą pajėgumą, daugelį naktų praleido vėjo tunelyje, kuriame buvo siekiama pasiekti maksimalų oro pasipriešinimo koeficientą. Ir ką manote jūs – jiems pavyko. „Nissan AD-1“ oro pasipriešinimo koeficientas (Cd) siekė vos 0,26. Palyginimui – „Tesla Model S“ oro pasipriešinimo koeficientas siekia 0,24, „Ford Focus“ hečbekas – 0,27.
Nesiryžo pradėti gamybą
Kuomet „Nissan“ šį žavų mažylį pademonstravo Tokijo automobilių parodoje, daugelis buvo įsitikinęs, jog serijinę „AD-1“ gamyba prasidės už kelių mėnesių.
Parodoje eksponuotas egzempliorius labiau priminė normalų, serijinei gamybai paruoštą mašiną, o ne inžinerinę fantaziją, kurioje trūkdavo elementarių, racionalių sprendimų. Pavyzdžiui, durų rankenėlių. Jas ir kitus veikiančio automobilio atributus „Nissan AD-1“ turėjo. Tad dabar kyla klausimas – kas nutiko?
Iki šiol tiksli priežastis nėra aiški. Galbūt gamintojas išsigando minties, jog tokio tipo automobilis nebus sutiktas palankiai? Galbūt jis pakenks gamintojo reputacijai? Galbūt.
Vis dėlto, pažvelgus į „Fiat X1/9“ sėkmę, sunku surasti priežasčių, dėl kurių „Nissan“ nepasiryžo pradėti „AD-1“ gamybos.
GALERIJA
