Prie sienos su Lenkija esančio Liubavo kaimo gyventoja Daiva domisi miestelio centre išdėliotais ginklais: šiandien čia priesaiką duoda savanoriai. Tačiau, tikisi, kad pačiai nereikės eiti kariauti:
„Nenoriu kariauti, jau ko ko, bet karo tai nenoriu.“
Vis tik moteris pripažįsta, kad geriau būti pasiruošus lemtingai dienai, jeigu tokia išauštų:
„Kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, tai buvo pas mus namuose sukrautos kuprinės, kažkaip dabar jos ištuštėjo ir dabar galvojam, gal per greit ištuštėjo.“
Šiandien paskelbus, kad Lietuva įsigys ir pasienio savivaldybėse kaups prieštankines kliūtis, moteris į tai žvelgia nors ir neramiai, bet pozityviai:
„Ko gero, panikuot nereikia, kai tu būni pasiruošęs, tos panikos tada nebūna ir tu saugesnis jautiesi.“
Būtent karas Ukrainoje parodė, kad įsiveržusio priešo stabdymui puikiai pasitarnauja dar pirmojo karo laikus menančios prieštankinės barikados – įvairūs gelžbetonio blokai, vadinamieji prieštankiniai ežiai.
„Kontrmobilumo priemonių planas, fortifikacinis planas, jis ne tik ant popieriaus, bet metų bėgyje, iki metų, tiek mums reikia laiko, kad kai kuriuos dalykus jau turėtume čia Lietuvoje ir galėtume atgrasyti priešą, ir modeliuoti pagal tas priemones mūsų gynybą“, – teigia Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Netrukus Lietuvoje atsiras 18 vadinamųjų parkų, tai bus vietos, į kurias Lietuvos kariuomenė suveš tai, ką atėjus dienai X, bus galima panaudoti, kaip kliūtis rusų tankams ir šarvuočiams.
„O jeigu įrengiami minų laukai, tiek iš kraštų, kad technika negalėtų pavažiuoti iš šios vietos, tai tokiu būdu tas priešas įstrigęs į spąstus ir tam tikras karinis vienetas pasalose jis jį naikina, tą koloną“, – aiškina konservatorius, buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius.
Betoninių įtvirtinimų pasienyje lieti neketinama, kaip ir nebus įrengtų stacionarių bunkerių kariams. Visos kliūtys, gavus pranešimų apie būsimą įsiveržimą, būtų iš minėtų parkų vežamos ir dedamos ten, kur suplanavę kariškiai. Tam kariuomenė pasitelktų ir gyventojų bei įmonių turimą techniką.
„Čia jau mes tada kalbame apie mobilizaciją. Kuomet mobilizacija apjungia civilinio sektoriaus panaudojimą kariuomenės tikslams, ir čia yra atskiri planai, kurie tokį sąveikumą įgalina“, – kalba Krizių valdymo centro vadovas Vilmantas Vitkauskas.
Fortifikacinių kliūčių pirkimas ir parkų steigimas kainuos apie 18 milijonų eurų. Bet į šią sumą neįeina minų pirkimas. Jos bus perkamos tiek sausumos, kad, pavyzdžiui, būtų galima minuoti kelius ir laukus, tiek ir jūrinės, kad būtų apsaugota pakrantė.
„Šitie dalykai yra elementarūs, tu turi tam ruoštis, turėdamas akivaizdžią grėsmę. Tuos dalykus turime jau dabar daryti, netempiant, juos galima sandėliuoti numatytose vietose, kad grėsmei kylant labai greitai galėtum juos panaudoti“, – sako atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis.
Kaimynai lenkai šiuo metu yra uždarę savo sieną su Baltarusija, todėl neseniai ant kelių taip pat sustatė tokias kliūtis.
O štai Salaperaugio kaime gyvenantys Valtimiras su Jūrate skirtingos nuomonės apie sienos apsaugą: vyras mano, kad tai pinigai į balą, o jo dama sako pritarianti viskam, kad tik karo nebūtų:
„Nu gal kažkiek ir ramiau būtų. Nu tai pristabdytų kažkiek, nu tai... tiktai to karo bijau, daugiau tai nieko.“
„Nereikia, nereikia visai. — Kodėl? — Tai kam ten žmones gąsdint? — Nu bet apsisaugom taip. — Bet kažkaip kitaip galim padaryti, būtinai tuos blokelius dėti? Ne. — Bet ar jie padės? — Vargiai, yra apėjimai, išėjimai visokie, tai nesąmonė.“
Tiesa, kai kur priešą stabdytų ir Lietuvos gamta – pelkės, miškai, vandens telkiniai, taip pat sudaro kliūtis technikos judėjimui ir priverčia rinktis kitus maršrutus.