Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, poetas Antanas Gailius pastebi, kad šiandien lietuviai per daug didžiuojasi savo provincialumu ir nesijaučia atsakingi už savos valstybės kūrimą. Anot jo, prieš 19 metų ateities niekas negalėjo nuspėti, tačiau visi aiškiai žinojo, kokios jos nori.
2008 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano Gailiaus kalba, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio 100-osios gimimo metinės paminėti:
„Žmogus, prašomas kalbėti tokia metinių proga, kažkaip lyg savaime pradeda galvoti apie tai, kas nuo anos Kovo 11-osios įvyko ar neįvyko mūsų krašte. Man pirmiausiai atėjo į galvą dainelė, kurią norėčiau čia ir jums padainuoti. Manau, kad prisimenate.
Aikštę pernai išasfaltavo,
Provincija daros nebe provincija,
Tik svarbu, kad žmonės galvotų
Neperiferiškai.
Ta dainelė daugeliu atvejų galėtų būti mūsų gyvenimo leitmotyvas – juolab, kad ne vien jos tekstas, bet ir tango ritmas iki labai nesenos praeities tikrai tiko mūsų realybei perteikti.
Taigi, ką mes dabar turime ir ko tada neturėjome? Ko veikiausiai net neįsivaizdavome turėsią?
Turime Akropolį, Megapolį, Ermitažą ir Babiloną. Turime daugybę naujų statinių, geresnių ir blogesnių, turime naujai grįstą Gedimino prospektą. Pagaliau turime, ar bent greitai, turėsime ir betoninį muliažą, vadinamą Valdovų rūmais. Turime žiniasklaidą, kurios didžiąją dalį, kaip ir dera provincijoje, sudaro apkalbos, migloti gandai, skandaliukai ir skandalėliai, – žodžiu, visa, ką mano gimtajame kaime pranešdavo tas medijų instrumentas, kuris buvo vadinamas skuduriniu radiju.
Nuolatos turime savo rinktą valdžią, kuri gera tada, kai daug žada ir truputį duoda, o prasta tada, kai mažai žada, o duoti kartais ir nieko neduoda ar juolab kėsinasi ką nors iš mūsų atimti. Turime Bažnyčią, ir manome, kad ji privalo mums magiškais veiksmais, švęstu vandeniu ir žegnojimais šimtu procentų garantuoti tiesų kelią į dangų – maždaug kaip kokia komunalinių paslaugų įmonė. Dėl visa pikta, jei bažnyčios magiškųjų veiksmų kartais nebūtų gana, greta dar turime pulkus burtininkų, būrėjų, raganų ir raganių, kerėtojų, aiškiaregių, ekstrasensų ir žvaigždininkų. Turime kasdienių pramogėlių ir tikrų pramogų savaitgaliais, kurių būtina viršūnė, be abejo, yra kuo ryškesni fejerverkai. Gimtadienis be fejerverko tiesiog ne gimtadienis. Turime savito humoro, niekuo nenusileidžiančio viduramžiams, nes juokingiausi dalykai, be abejo, yra visos įmanomos žmogaus kūno ir proto negalios, leidžiančios mums pasijusti, kad patys esame amžinai sveiki, gražūs, stiprūs, gudrūs ir jaunučiai. Turime dar įvairiausių dalykėlių, į kuriuos žvelgiant prisimena Rilkės citata: „Ar gali būti, kad mes, nepaisant visų išradimų ir pažangos, nepaisant kultūros, religijos ir pasaulinės išminties, pasilikome gyvenimo paviršiuje? Ar gali būti, kad net ir tą paviršių, kuris, šiaip ar taip, dar būtų šio to vertas, aptraukėme neapsakomai nuobodžia medžiaga, ir jis dabar atrodo kaip svetainės baldai per vasaros atostogas?“ Rilke taip klausė prieš šimtmetį ir pats atsakė teigiamai. Juo labiau aš esu linkęs atsakyti į šį klausimą teigiamai, kai žvelgiu į mūsų nugyventus metus po anos atmintinos Kovo 11-osios.
Štai mes skelbiame, kad šiandien minime ne vien Kovo 11-ją, bet ir generolo J. Žemaičio šimtmetį. Bet ar nėra taip, kad, viena vertus, oficialiai ir teisiškai pripažinę partizanų valdžią vienintele teisėta ano meto Lietuvos valdžia, kita vertus, dar ir šiandien smarkiai abejojame, ar jie buvo didvyriai, ar gal vis dėlto nelabai, o kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ tebelaikome vos ne vienu didžiausių mūsų kultūros laimėjimų? Ir ar nėra taip, kad tą patį galime pasakyti ne vien partizanus, bet ir apie visą XX šimtmečio antrosios pusės mūsų istoriją? Kažkodėl bijome prie jos prisiliesti, o tuos, kurie vis dėlto mėgina liestis, neretai skubame nutildyti, argumentuodami, neva gana kuistis praeityje, neva dabar metas žvelgti tiktai į priekį. Tai ir vėlei tas pats provincialus paviršutiniškumas, tarytum kiekvienas iš mūsų skyrium nežinotume, kad nereflektuodami praeities, į priekį negalėsime žengti, nes mums nuolatos kaip koks svarstis prie kojų kliudys būtent toji pati praeitis. Ir kalbu čia ne apie kokius nors sąrašus, ne apie paskirų biografijų ar personalijų svarstymus, bet apie rimtą mūsų praeities analizę, kuri galbūt leistų mums pagaliau atsikratyti to, ką kartais vadiname sovietinės praeities nostalgija.
Tačiau labai dažnai tas, kuris, kaip kad ir aš pats čia, pradeda kalbėti apie sudėtingesnius dalykus, nei šios dienos aktualijos, tučtuojau raginamas nefilosofuoti ir nepolitikuoti. Ir vėl turiu pasakyti, kad man sunku patikėti, jog nesuprantame, kad kiekvienoje mūsų veikloje esama vienokios ar kitokios filosofijos ir kad visas mūsų viešasis gyvenimas yra politika. Juk, pavyzdžiui, ir siūlymas į viską žiūrėti pragmatiškai, yra tam tikros filosofijos produktas, o gėdingiausi tokios filosofijos ir ja grindžiamos XX šimtmečio politikos paminklai yra Miunchenas ir Jalta.
Kartais girdime svajonių apie tai, kad galėtume būti tokia jauki ir ramutė auksinė Europos sąjungos provincija. Čia galiu tik pasakyti, kad negirdėjau apie auksinę provinciją paribiuose su visai kitos mąstysenos kraštais. Tokiuose paribiuose provincijų būta, tačiau tai ir buvo ne auksinės, o pačios paprasčiausios, tamsios ir niūrios provincijos, prietarų ir visų įmanomų ydų kamuojamos kontrabandininkų teritorijos. Ar mes norėtume tokie būti?
Tikriausiai jau svarstote, kodėl, užuot gražiai ir skambiai save ir jus visus sveikinęs, apie tai kalbu tokia iškilminga proga. Kalbu taip todėl, kad aną Kovo 11-ją dar gerai prisimenu. Gana tiksliai jos nuotaiką savo knygoje nusako Virginijus Čepaitis: „Tą dieną, ir ypač sutemus, oras buvo klaikus, siautėjo vėjas, sniegas maišėsi su lietumi. Išėjus iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų mūsų laukė nedidelė minia, daugiausia jaunimo. Turbūt ne mane vieną, o daug ką Lietuvoje po trumpo pakilimo buvo apėmusios nenuspėjamos ateities nuojautos“. Toje minioje pats buvau, taigi tikrai galiu patvirtinti šį liudijimą, tačiau sykiu dar pridurčiau: ateities tada niekas negalėjome nuspėti, tačiau aiškiai žinojome, kokios jos norime. Kovo 11-sios Aktas nėra provincialus ir pragmatiškas dokumentas, jame pakankamai aiški ir tuometinė mūsų filosofija, ir politika. Ten kalbama apie valstybę, apie Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę. Ir valstybė, ir jos nepriklausomybė yra vertybiniai dalykai, o apie vertybes šiandien dažnai bijome prašnekti.
Žinau ir suprantu, kad tai nėra vien Lietuvos problema. Ne mano pramanas, kad krizė, apie kurią šiandien tiek kalbame, yra ne vien ir gal net ne pirmiausiai finansų, bet ir vertybių krizė. Kokie iš tos krizės išeisime, priklausys ne vien nuo mūsų – bet ir nuo mūsų. Esu literatas, galbūt todėl visados kreipiu dėmesį į mūsų vartojamus žodžius. Šiame kontekste man regisi, kad labai didelę nuodėmę padarėme ir tebedarome, žodį „valstybininkas“ pavertę plūstamuoju. Šį žodį privalome gelbėti. Kovo 11-ji ir jos atminimas mus visus ragina šiandien ir visas kitas dienas jaustis atsakingiems už tą valstybę, kurią patys kuriame. Todėl imkime ir pasakykime be jokios ironijos ir gal net truputį patetiškai, kad tikrai esame valstybininkai. Ačiū“.
