Vėgėlių žūklė turi daug įvairiausių niuansų, kurie pakiša koją tam, kas jų nežino. Norint pagauti šią paslaptingą žuvį, reikia nekreipti dėmesio į kitas žuvis, susikoncentruoti tik ties vėgėlėmis ir turėti daug kantrybės. Dažniausiai mums to ir trūksta, nes juk taip smagu traukti ešerius.
Kaip minėta, vėgėlių yra beveik visuose ežeruose, bet tik nedaugelyje jų vėgėlės užauga tokios didelės kaip Indrajuose, Asvejoje, Vilkokšnyje, kai kuriuose Trakų rajono ežeruose ar Didžiulio ežere, kur žvejams pakliūna didelių vėgėlių.
Nėra geros vietos, nėra ir žuvies
Viename Dzūkijos ežere vietinis žvejys man parodė vietas, kur būna vėgėlių. Pasak jo, toje vietoje ant dugno yra status šlaitas, kur pilna nedidelio skersmens urvų, kuriuos jis aptiko nardydamas. Kas suformavo tuos urvus po vandeniu? Vietinių manymu – tik vėgėlės, tad ir jas gaudyti reikia netoli tokių slėptuvių.
Amerikiečiai, atlikę tyrimus ežeruose, nustatė, kad vėgėlės yra klajūnės, vienoje vietoje išbūna tik kelias dienas, paskui pradeda ieškoti naujų buveinių. Amerikiečių stebėtos vėgėlės per naktį įveikdavo gana didelius atstumus. Tos vėgėlių pasirinktos vietos turėjo vieną bendrą bruožą – jose buvo įvairių slėptuvių, kur žuvys galėtų jaustis saugiai. Vėgėlės mėgsta akmenuotas vietas ties įtekančiais šaltais upeliais, pavyzdžiui, šalia šaltiniuotos pelkės. Taip pat gyvena ten, kur dugne srūva povandeniniai šaltiniai. Tokias vietas žiemą išduoda vėliau užšąlantis ledas. Labai gerai, kai dugno akmenys yra stamboki – tokius vėgėlės mėgsta labiausiai.
Taigi, vieni tvirtina, kad vėgėles yra sėslios, nepasitraukia toli nuo savo urvų, kiti – kad jos klajūnės. Tačiau viskas priklauso ir nuo vandens telkinio – dideliame ežere gali būti vienaip, mažame – kitaip, – ir nuo to, apie kokias vėgėles vienas kalbame – gyvenančias mūsų platumose, ar gyvenančias šiaurėje, kur žiemos būna ilgos, ledas storas, tad žuvys yra priverstos migruoti, ieškoti vietų, kur deguonies režimas joms būtų palankiausias. Kuršių marių vėgėlės taip pat migruoja į Nemuną, Miniją, nukeliauja nemažus atstumus. Uždarame, nepratekančiame ežere gali būti vienaip, o ežere į kurį įteka upė – dar kitaip.
Aklai ieškoti neverta
Žvejai, bandantys žiemą ežere sugauti vėgėlę, dažnai teigia, kad vėgėlių žūklės vieta – nedideli, kelių šimtų kvadratinių metrų plotai, kurie prastai būna netoli vėgėlių slėptuvių. Tačiau, kai oro sąlygos yra palankios, šias žuvis galima aptikti ir didesniame plote, nes tuomet vėgėlės nuo savo slėptuvių nukeliauja kelis šimtus metrų. Taigi, pirmiausia reikia surasti vietas, kur vėgėlės laikosi. Paieškos taktika labai paprasta: kuo daugiau masalų bus ant dugno, tuo daugiau šansų, kad kažkiek jų bus ir ten, kur vėgėlė pagriebs. Bet vienas žvejys negali naudoti daug įrankių – žvejodamas ant ežero ledo jis gali pastatyti tik 4 skritulius. Be to, nuo sausio 1 d. iki balandžio 20 d. draudžiama masalui naudoti žuvelę. Tačiau niekas nedraudžia naudoti slieko ar žuvies gabalėlio. Tik statant keturis skritulius ieškoti vėgėlių yra beprasmiška, todėl tai – kolektyvinis darbas. Darniai ir tikslingai dirbančių keturių žvejų šansai gerokai išauga. Eketes reikia gręžti zigzagais apie 20 m atstumu viena nuo kitos lygiagrečiai kranto. Taip patikrinamas nemažas plotas. Tačiau, kur yra vėgėlių slėptuvės, reikia žinoti iš anksto, nes aklas ieškojimas yra tik laiko gaišimas.
Šveicarijoje, kur vėgėlės gaudomos šaltavandeniuose ir giliuose kalnų ežeruose, populiariausias vėgėlių masalas irgi yra sliekai. Šveicarų žvejai įsitikinę, kad vėgėles vilioja ne tik kvapas, bet ir masalo judesiai, todėl slieką mauna taip, kad jis vandenyje būtų kuo judresnis. Kartais masalui jie naudoja ir žuvies filė, dažnai renkasi stiprų aromatą turinčias jūrines žuvis. Be to, įvairiais būdais masalui bando suteikti bent nežymių judesių. Kai ant kabliuko kabinama filė, dažnai pritvirtinamas putplasčio gabaliukas, kad masalas šiek tiek pakiltų nuo dugno ir lengvai plazdentų vandenyje. Labai dažnai naudojamas ir kitas triukas: žvejai kas keletą minučių masalą sujudina ir teigia, kad vėgėlės po to iškart griebia kabliuką. Šia patirtimi galima pasinaudoti ir žvejojant skrituliais.
Gaudymo technika
Vėgėlių žvejyba ir žiemą, ir rudenį vyksta tuo metu, kai kitas žuvis gaudantys žvejai susirinkę „žaislus“ eina namo. Tai – vakaras, sutemos. Iš pradžių tai gali panėšėti į bergždžią užsiėmimą, kuris neduoda jokios apčiuopiamos naudos. Žvejai pastato skritulius ir laukia. Jei pirmą naktį visi skrituliai net nesujuda, kitą naktį jie statomi kitoje vietoje palei krantą. Jei vėl nieko nesugaunama, skrituliai vėl perkeliami į naują vietą. Toks skritulių su masalais kilnojimas trunka tol, kol ištraukiama pirma vėgėlė. Tada jau daugiau ar mažiau aišku, kur galima aptikti vėgėlę, tad galima keisti taktiką, žvejoti kitais būdais, pavyzdžiui, blizgėmis.
Spiningaujant ant blizgės kabliuko taip pat turi kabėti koks nors mėsiškas skanėstas, pavyzdžiui, slieko gabaliukas, ešerio ar pūgžlio galva, gabaliukas. Spiningaujant blizgėmis žaidžiama prie pat dugno, visi judesiai turi būti lėti, su ilgomis pauzėmis. Nuleidus blizgę nebūtina jos visos paguldyti ant grunto – tegul į dugną remiasi tik vienas galas. Tada blizgę reikia pavartyti, pasūpuoti į šonus, paskui pastuksenti į dugną, padaryti pauzę, pakelti lėtai, vėl padaryti pauzę ir t. t.
Vėgėlių gaudymo technika ir kitų plėšrių žuvų žvejyba skiriasi. Žvejojant vėgėles nuolat aktyviai netrūkčiojama, be to, nepatariama vėgėlių vilioti agresyviai žaidžiant blizgute. Žodžiu, viskas turi vykti ramiau ir lėčiau. Iš pradžių blizgę reikia nuleisti ant dugno ir kurį laiką leisti jai ramiai pagulėti. Tada keliskart stipriai pastuksenti į dugną. Jei masalas pritvirtintas virš blizgės (t. y. ant pavadėlio), leiskite blizgei nuskęsti ir vėl padarykite pauzę. Jei kibimo nebuvo, valą įtempkite taip, kad jaustumėte blizgės svorį, bet jos nepakelkite nuo dugno. Tada, stuksendami blizge į dugną, vėl padarykite kelis trūktelėjimus. Po 10–15 sekundžių pakartokite minėtus smūgius į dugną. Jei po 5–6 tokių ciklų kibimo nėra, galima eiti į kitą eketę.
Vėgėles taip pat galima gaudyti didele žiemine blizge, skirta lydekoms žvejoti. Tokią blizgę staigesniu judesiu reikia kilstelėti nuo dugno. Tada meškerė nuleidžiama, laisvai skęsdama blizgė vėl pasiekia dugną. Po 5 sekundžių mostas vėl kartojamas.
Netradicinės sistemėlės
Tradiciškai vėgėlės gaudomos blizge, ant kurios kabliuko užkabintas papildomas natūralus vilioklis. Pastarasis elementas yra būtinas. Vėgėlės naktį puikiai reaguoja į blizgės ir barškučio keliamus garsus, todėl žvejodami ežeruose ir norėdami, kad vėgėlė greičiau surastų masalą, patyrę žvejai dažnai pataria naudoti ir „triukšmaujančias“ blizges ar papildomus triukšmą keliančius elementus.
Poledinei vėgėlių žūklei naudojamos ir kelios nestandartinės sistemėlės. „Paternoster“: ● prie pagrindinio valo rišamas trišakis suktukas; ● prie suktuko rišami du pavadėliai: vienas (70 cm ilgio) – blizgei, kitas, trumpesnis (30 cm ilgio), – kabliukui, ant kurio bus maunamas natūralus masalas; ● ant abiejų pavadėlių užmaunami fosforiniai rutuliukai; ● 30 cm virš suktuko pritvirtinamas barškutis.
Sistemėlė ant valo: ● ant pagrindinio valo tvirtinamas barškutis; ● žemiau barškučio užmaunami du fosforiniai rutuliukai; ● valo gale rišama blizgė; ● prie apatinės blizgės auselės tvirtinama grandinėlė su kabliuku, ant kurio užmaunamas natūralus masalas.
Parengta pagal žurnalo „Žvejys ir žuvis“ publikaciją
