VL žurnalistas Valdas Kvedaras
Už nugaros užtrenktos Prezidentūros durys, nutylėta biografija... Pralaimėtas teismas dėl garbės ir orumo įžeidimo... Kreivi, įtarimų kupini kolegų „rotariečių“ žvilgsniai... Tokių faktų šleifas velkasi paskui Druskininkų savivaldybės tarybos narį, ketinantį dar kartą šokti į Savivaldybės politikos laivą, Juozą Šarkų.
Nuomonę keičia kaip kojines
Su Liberalų sąjūdžio vėliava į Savivaldybės tarybos rinkimus einantis J.Šarkus – vienas iš aktyvesnių opozicionierių. Tiesa, susidaro nuomonė, kad savivaldybės darbo kritika – tik įrankis, leidžiantis jam būti pastebimam politikos jūroje. Galima kritikuoti daug ką, bet nepateikti racionalių pasiūlymų, taip pat nepateikti argumentų, kad jo įsivaizduojamas blogis iš tikrųjų yra blogis.
Antai praėjusiųjų metų pabaigoje politikas Druskininkuose pasigedo... ekologiško maisto. Kokią išeitį jis siūlo? Ogi „Druskininkų savivaldybės taryba ir administracija turėtų skatinti savivaldybės teritorijoje vystyti ekologinę žemdirbystę. (...) Tai turėtų būti viena iš strateginių, prioritetinių Savivaldybės veiklos krypčių. Kartu būtų kuriamos naujos darbo vietos kaimiškose gyvenvietėse, mažėtų nedarbas, gerėtų socialinis ir psichologinis klimatas mūsų gražiame gamtos gėrybėmis apdovanotame regione“.
Taigi J.Šarkus siūlo Savivaldybei ir administracijai imtis joms nebūdingų funkcijų. O 2000-aisiais, kai taip pat balotiravosi į Savivaldybės tarybą, apie naujų darbo vietų kūrimą kalbėjo atvirkščiai: „Juk darbo vietas kuria ne savivaldybė, o darbdaviai, todėl reikia su jais taip dirbti, kad jie būtų suinteresuoti kurti kuo daugiau darbo vietų.“ Štai ir rebusas rinkėjams: kuris J.Šarkus teisus – dabartinis ar prieš 15 metų?
Protegavo bendrovę
Į Lietuvos „Rotary“ judėjimą įsitraukęs J.Šarkus 2012 m. buvo išrinktas Lietuvos ir Danijos „Rotary“ apygardos Nr. 1460 būsimuoju valdytoju, o nuo 2013 m. vidurio iki kitų metų vidurio ėjo valdytojo pareigas. Per šį laikotarpį jį lydėjo ne viena istorija, šiandien sulaukusi kritiškų kolegų vertinimų.
2013-aisiais Lietuvos „Rotary“ organizacijoje kilo mintis atnaujinti interneto svetainę. Vienas iš pagrindinių idėjos „stūmėjų“ buvo tuo metu tik būsimo valdytojo statusą turėjęs J.Šarkus. „Jis labai protegavo vienintelę galimą svetainės kūrėją – UAB „Gaumina“. Man nepatiko ir parengta darbų sąmata, didelės kainos. Vyko amžini nesutarimai. Kuo pasireiškė protegavimas? Kai vykdavo valdybos posėdžiai, jis teigė, kad tik „Gaumina“ gali tą svetainę geriausiai padaryti“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo „rotarietė“ Vilma Mažeikienė, 2012–2013 m. buvusi Lietuvos „Rotary“ organizacijos pirmininke. „Gaumina“ vėlavo atlikti darbus, numatytus sutartyje, jai buvo reiškiamos pretenzijos.
Interneto svetainės kūrimas „rotariečiams“ kainavo apie 116 tūkst. litų, nors faktiškai ją sukurti kainuoja dešimteriopai mažiau. Pasak V.Mažeikienės, jos kadencijai pasibaigus išrinktas naujas organizacijos pirmininkas buvo sudaręs audito, darbo grupes, kuriose dalyvavo informacinių technologijų specialistai, buvo sprendžiama daug teisinių dalykų. „Procesas dėl svetainės kūrimo nebuvo paliktas savieigai, ir šiandien „Gauminai“ reiškiamos pretenzijos, nes eksploatuojant svetainę atsiranda problemų, neišspręstų technologinių dalykų. Bendrovė reklamuojasi kaip gabi įmonė, tačiau turi problemų dėl įsipareigojimų“, – piktinosi V.Mažeikienė. Šiomis dienomis dalis „rotariečių“ iš „Gauminos“ yra gavę elektroninius laiškus, kuriuose atsiprašoma dėl nesklandumų ir žadama išspręsti atsiradusias problemas.
Keistas sutapimas: prieš kiek laiko „Gaumina“ „išdūrė“ J.Šarkaus partijos kolegą, šiandien svajojantį būti išrinktu Druskininkų meru Valdą Trinkūną. Jo bendrovė „Raminora“ sudarė sutartį interneto svetainei sukurti su „Gaumina“, sumokėjo avansu 60 proc. suderėtos sumos – 94,4 tūkst. litų. Darbai laiku nebuvo baigti, todėl „Raminora“, motyvuodama susitarime nustatyto užsakymo įvykdymo termino pažeidimu, nutraukė sutartį dėl termino įvykdyti užsakymą praleidimo. Su tokia V.Trinkūno pozicija „Gaumina“ nesutiko ir padavė civilinį ieškinį į teismą. Buvo prašoma sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, priteisti iš „Raminoros“ 218 253 Lt ir 6 proc. procesines palūkanas.
Vilniaus apygardos teismas sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 50 tūkst. litų skolos ir 6 proc. metines palūkanas už priteistus 50 000 Lt nuo 2010 m. kovo 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškinio dalį atmetė. 2013 m. pabaigoje pirmos instancijos teismo sprendimą patvirtino ir Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėtų kolegija.
Sutartis neteisėta?
2014-ųjų birželį Baltarusijos „rotariečiai“ šventė organizacijos įkūrimo 20-metį. Į Minską buvo nuvykęs ir tuometis Lietuvos ir Danijos apygardos Nr. 1460 valdytojas J.Šarkus. Su Minsko „Rotary“ klubu jis pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Kai kurie „rotariečiai“ įtaria, kad tokia dviem egzemplioriais pasirašyta sutartis yra neteisėta ir niekinė, mat J.Šarkus į Baltarusiją važiavo niekieno neįgaliotas.
„Susitarimo bendradarbiauti mes nesvarstėme, nes yra bendras sutarimas, su kuo pasirašomos sutartys. Lietuvos „Rotary“ organizacijai toks prašymas nebuvo pateiktas. Ar jis gali atstovauti Lietuvos organizacijai ir su kita šalimi pasirašyti susitarimą? Tuo metu dar veikė komitetas, ir sprendimas dėl sutarties turėjo būti jame svarstomas. Bet jis nebuvo svarstomas. Aišku, valdytojas (o juo J.Šarkus tuo metu buvo) turi įgaliojimų. Tačiau šiuo atveju faktas išskirtinis: „Rotary“ judėjime priimta, kad klubo prezidentas su apygardos valdytoju negali pasirašinėti jokių susitarimų: mat ne tas asmenų lygmuo. Taigi, regis, J.Šurkus sutartį pasirašė ne tik Lietuvos, bet ir Danijos „rotariečių“ vardu. Kartoju – neturėdamas jokių įgaliojimų. Kita vertus, Lietuvos „rotariečiams“ vadovavo organizacijos pirmininkas“, - „Valstiečių laikraščiui“ situaciją aiškino V.Mažeikienė. Dabartinis Lietuvos „Rotary“ valdytojas Vygintas Grinis prisipažino nesigilinęs į šį atvejį.
Bandė susireikšminti?
Šių metų rudenį Lietuvos „rotariečiai“ švęs veiklos 80-metį. Ta proga buvo nutarta parengti specialų leidinį – knygą, kurioje atsispindėtų ne tik istorija, bet ir dabartinė 49 klubų, vienijančių veik pusantro tūkstančio „rotariečių“, veikla. Atsakingu už leidinį buvo paskirtas J.Šarkus.
Būsimos knygos rankraštis pirmiausia pateko J.Šarkaus cenzūrai. „Jis rankraštį perredagavo taip, kad vos ne ketvirtadalis buvo skirta jo paties asmenybei. Galima buvo suprasti, kad jis – pagrindinis veikiantis asmuo, atkūręs „rotariečių“ judėjimą Lietuvoje, kad ir dabar jis – vienas svarbiausių“, – savo nuomone dalijosi nenorėjęs būti viešai įvardytas pašnekovas. Jis siūlė žvilgtelėti į interneto svetainėje esančias nuotraukas iš praėjusiais metais Valdovų rūmuose vykusios konferencijos. Maždaug 80 proc. visų nuotraukų tai stambiu, tai smulkesniu planu pozuoja J.Šarkus. Beje, dėl šio renginio jis nemažai kritikuotas, nes buvo gerokai viršyta sąmata. Beje, būdamas valdytoju, J.Šarkus nevengdavo paprašyti apmokėti jo komandiruotes bei gyvenimą prašmatniuose viešbučių kambariuose.
„Valstiečių laikraštis“ bandė pasiteirauti J.Šarkaus, kiek rimti yra šie „rotariečių“ priekaištai. Net neišklausęs, apie ką bus kalba, politikas pareiškė neturįs laiko „net penkių minučių pokalbiui“. Tiesa, pasiūlė perskambinti rytoj. Sutartu laiku jis telefono skambučius visą valandą atmetinėjo, o vėliau, įtariama, galėjo redakcijos telefonus ir užblokuoti. Kai iš kito telefono pagaliau pavyko prisiskambinti, pašnekovas vėl pareiškė „neturįs laiko nė penkių minučių nei šiandien, nei rytoj, nei užporyt“.
Prezidentūra užsitrenkė
Šių eilučių autoriui santykius su J.Šarkumi teko aiškintis teismuose. 2004 m. tuometis prezidentas Valdas Adamkus jį buvo paskyręs savo patarėju. Ėmus sklisti kalboms, kad J.Šarkus – būsimas Prezidentūros kancleris, teko pasidomėti jo biografija. Paaiškėjo ir keistų verslo vingių, ir nederamų, gėdingų poelgių, užslėptų biografijos detalių. Galima buvo daryti prielaidą, kad biografijos faktai galėjo būti nutylėti norint patekti į pačią aukščiausią politikos viršūnę: jis dukart nesėkmingai kandidatavo į Seimą, rinkėjai jam nepatikėjo ir mandato į Briuselį.
Po publikacijos apie J.Šarkų jam buvo užtrenktos Prezidentūros, kurioje jis spėjo pabūti vos keletą mėnesių, durys. Viena iš priežasčių – protokolą pažeidžiantis vizitas į Latvijos prezidentūrą „pasisemti patirties“, kita – publikacija spaudoje apie galbūt neskaidrų jo verslą. Įsižeidęs politikas puolė į teismą ginti neva rašinyje net trylika kartų įžeistą garbę ir pažemintą orumą. Tačiau pareiškėjui nepadėjo net platūs advokato, buvusio teisingumo ministro Gintaro Balčiūno pečiai: tiek pirmosios instancijos, tiek apeliaciniai teismai J.Šarkaus ieškinį atmetė.
Bandė išstumti viršininką
Nors J.Šarkus prisipažino, kad sovietiniais metais jam teko dirbti Plano komitete skyriaus vedėju, iš tikrųjų buvo ne visai taip: iš pradžių teko paragauti ir pavaldinio duonos. „Kaip iš jo išėjau, nepamenu. Buvo visokių reorganizacijų, naikinimų, perkėlimų...“ –yra sakęs J.Šarkus. Vėliau jis ėmė kalbėti kitaip. Girdi, jis ėmėsi šalies ekonominės reformos ir perėjo „dirbti į Lietuvos informacijos institutą direktoriaus pavaduotoju moksliniams tyrimams, tikėdamasis užbaigti habilituoto ekonomikos mokslų daktaro disertaciją“.
Iš tiesų istorija buvo kitokia. Panaikinus Plano komitetą, J.Šarkus kiek laiko buvo bedarbis. Informacijos instituto direktorius Julius Novickis buvo paprašytas jį priimti į darbą. Tam buvo įsteigtas direktoriaus pavaduotojo mokslo reikalams etatas. Tačiau 1991-aisiais etatas buvo panaikintas dėl greičiausia moralinį atspalvį turinčių aplinkybių. Mat viename iš Instituto vadovų susirinkimų J.Šarkus metė viešus kaltinimus J.Novickiui, įtardamas jį dėl varinės skardos, tuo metu turėjusios aukso kainą, dingimo iš Instituto sandėlio. Mestus įtarimus galėjo patvirtinti arba paneigti tik revizija. Kai vyrai sandėlio kampe rado tą nelemtą skardą, jos pasirodė esą kur kas daugiau, nei buvo užpajamuota buhalteriniuose Instituto dokumentuose.
Nors J.Šarkus šį faktą kategoriškai neigė, teismas patikėjo J.Novickio liudijimu.
Garsiosios „Luokės“ šleifas
Praradęs valstybinį darbą, J.Šarkus buvo susijęs su verslu. Šiandieninis politikas ilgai nenorėjo viešintis, kad jo veikla susijusi ir su bankrutavusia draudimo kompanija „Tukana“, kurios vienas iš įkūrėjų bei akcininkų buvo ir jis pats. Akcijų čia turėjo ir skandalingai pagarsėję bankrutavusio „Vakarų banko“ valdybos pirmininkas Petras Kraftas, verslininkas Arvydas Stašaitis. Anuomet steigimo sutartyje buvo tvirtinama, kad kiekvienas iš jų įsigijo po 20 akcijų už 200 tūkst. rublių.
Gedimino prospekte veikusi „Tukana“ tuo metu ekspertų buvo siejama „dukteriniais“ ryšiais su tose pačiose patalpose įsikūrusiu „Senamiesčio banku“, kurio vienas iš akcininkų buvo premjeras Adolfas Šleževičius. Tačiau naujo draudimo verslo pradininkams biznis nesisekė. Oficiali versija, kurią tuo metu minėjo vienas iš paskutiniųjų „Tukanos“ valdybos pirmininkų, buvęs Vilniaus meras Artūras Štaras, buvo apdrausti iš bankų kitų bendrovių paimti ir negrąžinti kreditai. Šios skolos paskutiniais draudimo bendrovės gyvavimo mėnesiais buvo skaičiuojamos šimtais tūkstančių litų. Tačiau neoficialiai buvo kalbama, kad, naudojantis „Tukanos“ garantijomis, buvo specialiai tuštinami bankai negrąžinant jiems paskolų. 1993 m., kai apie bankų finansinę griūtį Lietuvoje dar niekas ir negalėjo pagalvoti, o verslininku milijonieriumi prisistatinėjęs A.Stašaitis tikino, kad pinigų nepritrūksią, į „Tukanos“ sąskaitą už sutuoktinių Vinauskų akcijas iš „Aurabanko“ atkeliavo 300 tūkst. litų, tais laikais fantastiški pinigai. Algimantas Vinauskas tuo metu buvo „Aurabanko“ valdybos pirmininkas, o jo žmona ėjo aukštas pareigas „Tukanoje“.
Finansinė bankų krizė faktiškai prasidėjo nuo „Aurabanko“ griūties: sukčiai iš finansinės „Luokės“ grupuotės sugebėjo, imdami negrąžinamus kreditus, ne tik nustekenti šį banką, bet ir, tapę jo akcininkais, per tarpininkus įkelti kojas į kitus bankus. Keistas sutapimas: kai prasidėjo bankų griūtis ir tapo neišvengiamas „Tukanos“ bankrotas, J.Šarkus staiga atsistatydino iš Lietuvos verslininkų asociacijos prezidento pareigų. Visuomeninės organizacijos taryba savo vedlio apsisprendimą priėmė, tuomečių liudininkų teigimu, be didelių prieštaravimų.
