Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Seimo narys „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas Kęstutis Bartkevičius viešai pasigyrė dirbąs ir žemiečių naudai. Siekdamas sukurti Mažeikių pramonės parką bei įgyvendinti rengiamą projektą „Mažeikių medienos ir baldų pramonės inovatyvių, ekologiškų technologijų įrangos gamybos klasteris“, jis toliau organizuoja susitikimus-konsultacijas su Vyriausybės ir Seimo atstovais.
Seimo nario iniciatyva buvo surengti susitikimai su aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku Algimantu Salamakinu, kuriuose UAB Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas pristatė naują investicinio projekto idėją – iki 2018 metų Mažeikiuose įkurti medienos pramonės klasterį, t. y. pastatyti medienos drožlių plokščių fabriką, o aplink jį sukurti erdvę daugybei įmonių, kurios galėtų plėtoti savo verslus. Susitikimuose taip pat dalyvavo Mažeikių rajono meras Antanas Tenys, Mažeikių rajono mero patarėjas Algimantas Čepys.
„Šiuo projektu ketinama pagaminti apie 450 000 kub. m medienos plaušo plokščių ir 6 500 000 kv. m baldų gaminių per metus, ketinama sukurti darbo vietų – 1 200 tiesioginių ir 600 netiesioginių. Skaičiuojamas Lietuvos eksporto padidėjimas – daugiau kaip 300 mln. eurų per metus. Tačiau Seimas, Vyriausybė turi atlikti namų darbus, kurie leistų garantuoti ilgalaikį medienos tiekimą iš valstybinių miškų“, – projekto reikalingumą aiškino K. Bartkevičius.
Beje, spalio viduryje jau buvo suorganizuotas šio investicinio projekto pristatymas ūkio ministrui Evaldui Gustui.
Iš tiesų šis klasterio projektas – viso labo gudrus masalas lengvatikiams. Mat verslo abėcėlėje niekur nenurodyta, kad kuriant naują verslą reikia ieškoti užnugario Seime ar Vyriausybėje. Juk medienos perdirbimo magnatas S. Paulauskas, kurio turtas vertinamas maždaug šimtu milijonų eurų, ir be politikų pagalbos galėtų įgyvendinti savo idėjas.
Yla išlindo
Praėjus mėnesiui nuo K. Bartkevičiaus viešo pasigyrimo, politikui atsiranda antra proga pagyroms. Mat Seimas po svarstymo pritarė jo pasiūlymui fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie Lietuvoje medieną apdirba ar perdirba, numatyti pirmenybės teisę įsigyti miškų urėdijų parduodamą valstybiniuose miškuose pagamintą medieną.
„Medienos perdirbimas ir baldų gamyba yra vienas svarbiausių šalies pramonės sektorių, sukuriantis bene didžiausią pridėtinę vertę Lietuvos ekonomikai. Sudarytos sąlygos Lietuvos medienos pramonei pirmumo teise įsigyti žaliavos vietinėje rinkoje užtikrins medienos pramonės, kurioje dirba per 60 tūkst. darbuotojų, vystymąsi ir racionalų medienos, kaip riboto gamtos ištekliaus, panaudojimą, taip pat padidins šalies biudžeto lėšų surinkimą. Siekiant užtikrinti tolesnį sektoriaus augimą bei planuojamas investicijas, reikalinga sudaryti galimybę Lietuvos medienos ir baldų gamybos pramonės įmonėms pirmumo teise įsigyti žaliavos iš valstybės nuosavybėje esančių miškų“, – pasiūlymo naudą aiškino K. Bartkevičius.
Beje, šios Miškų įstatymo pataisos ne vienus metus kirbėjo medienos perdirbimo verslininkų galvose – maždaug prieš dešimtmetį panašų klasterį buvo planuojama „nuleisti“ Alytuje. Tačiau paaiškėjo, kad vietos valstybiniuose miškuose gali pritrūkti medienos. Be to, tam prieštaravo ir patys miškininkai, būgštaudami, jog, sudarius išskirtines sąlygas vienam verslininkui įsigyti valstybinės medienos, miškų urėdijos patirs didelių finansinių nuostolių.
Šiandien miškų urėdijos medieną parduoda per elektroninę biržą – nuperka tas, kas moka brangiau. Priėmus K. Bartkevičiaus teikiamas įstatymo pataisas ir sudarius šiltnamio sąlygas grupelei verslininkų, kiltų pavojus, kad verslininkai sąmoningai mažins medienos kainas, – juk medienos negalės įsigyti kitas verslininkas, išskyrus tą, kuris turi pirmumo teisę. Taigi politikas išsidavė, kad pataisas bando „pramušti“ ne kam kitam, o būtent magnatui S. Paulauskui.
Praėjusių metų rugsėjį, minint Miškininkų dieną, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas A. Salamakinas miškininkams prisipažino jaučiantis verslininkų spaudimą ir ragino suglausti pečius, kad nebūtų išparduotas žaliasis valstybės turtas: „Medienos perdirbėjai reikalauja, kad būtinai jie pirktų pirmi ir nė žingsnio atgal, bet tai reiškia, kad jie pasiūlys ir savo kainą. Tačiau jei leisim perdirbėjams pirkti pirmumo teise, Lietuvos laisvosios rinkos institutas labai apsidžiaugs ir pareikš, kad štai valstybė nemoka tvarkyti savo kapitalo, todėl reikia viską privatizuoti.“
O prieš metus panašius nuogąstavimus buvo išreiškęs ir Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas Edmundas Bartkevičius. Jo teigimu, stambieji medienos perdirbėjai įvairiais būdais bando siekti sau naudos. Šioje srityje nuolat pasižymi Vakarų medienos grupė. Žiniasklaidoje buvo skelbta, kad šios grupės vadovas S. Paulauskas prieš keletą metų miškininkams girdint esą viešai svarstė, ar užtektų milijono litų, kad valstybiniuose miškuose būtų įvesta stambiesiems medienos perdirbėjams naudinga tvarka. „Matyt, tas milijonas dirba, gal dar nesibaigė...“ – tada svarstė E. Bartkevičius.
Prieštaravo Konstitucijai
Tačiau praėjusių metų gruodžio pabaigoje, paskutinę Seimo rudens sesijos dieną, K. Bartkevičiaus pataisos plenarinių posėdžių salės taip ir nepasiekė. Seniūnų sueiga vieną kartą svarstytą projektą atmetė remdamasi Seimo statutu. Mat Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos bei Seimo kanceliarijos Teisės departamentas projektą įvertino neigiamai ir pripažino, kad jame numatytos nuostatos – pirmenybės teisė įsigyti miškų urėdijų parduodamą valstybiniuose miškuose pagamintą medieną – prieštarauja bent trims šalies Konstitucijos straipsniams ir Europos Sąjungos Direktyvai dėl laisvos prekybos. Gavus tokias išvadas, Seimo statutas tokių projektų priimti neleidžia.
„Jei dėl kokių nors priežasčių projektas būtų buvęs pateiktas parlamentarams ir priimtas, jį dar galėjo vetuoti prezidentė. Antra vertus, įsigaliojus pataisoms, Lietuvai grėstų dideli finansiniai nemalonumai. Analogišką K. Bartkevičiaus pataisoms įsakymą buvo pasirašęs Lenkijos aplinkos ministras – smulkiesiems verslininkams pasiskundus Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, ministerijai buvo skirta pusantro milijono eurų bauda“, – „Balsas.lt savaitei“ pasakojo Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas A. Salamakinas.
Ryšių neslėpė
Paklaustas, ar kartais jam nesusidaro įspūdis, kad kolega K. Bartkevičius proteguoja medienos perdirbėjus, A. Salamakinas sakė situaciją vertinantis kiek kitaip: „Ne, neproteguoja. Tai, sakyčiau, panašu į švelnų lobizmą. Yra toks garsus medienos perdirbėjas ponas S. Paulauskas, asociacijos „Lietuvos mediena“ prezidentas, UAB Vakarų medienos grupės valdybos pirmininkas ir savininkas. Jis pateikė Mažeikių savivaldybei studiją ir rengiasi statyti didžiulį medienos perdirbimo kombinatą, įkurti 1 200 darbo vietų – gamins ir medienos plokštes, ir baldus. Būtent jis paprašė Seimo nario K. Bartkevičiaus pateikti projektą, kad jam atsirastų pirmumas įsigyjant medieną. Ir pas premjerą jie buvo, ir daug kur kitur.“
Bet juk ir arklys arklio už ačiū nekaso. „Na, žmogus nori būti išrinktas antrai kadencijai. Jis ir neslepia, kad verslininkai padėjo jam parengti tą projektą. Neturiu įtarimų, kad jis ką nors gavo už tą projektą, juo labiau kad projektas nepriimtas“, – A. Salamakinas prisipažino netikintis, kad kolega stengėsi už atlygį. Tačiau pripažino, kad pas jį buvo atėjęs K. Bartkevičius su S. Paulausku ir prašė „nekišti pagalių į ratus“ Seime priimant įstatymo pataisas.
Valstybei grėsė nuostolis
Jei nėra sveikos konkurencijos ir prekė kainuoja ne tiek, kiek nori pardavėjas – miškų urėdijos, o tiek, kiek panorės išskirtinę pirmumo pirkti teisę turintis verslininkas, ar negresia medienos kainų dempingas? „Čia ir yra viena iš esminių problemų. Aš turėjau dešimtis diskusijų su medienos perdirbėjais, kartais ir labai aštrių, ir visąlaik užduodavau klausimą: jei bus pirmumas, ar nebus taip, kad pirmumo teisę turintis verslininkas sako – aš neperku už 180, o perku už 130. Juk antroje vietoje stovintis verslininkas negalės nusipirkti, kol nenusipirks pirmasis. Tada miškų urėdijos patirs milijoninių nuostolių. Tai ką, mes privalėsime dotuoti miškų urėdijas, o iš tikro – leisti verslininkams pelnytis valstybės sąskaita? Tai būtų visiškas paradoksas. Aš verslininkų prašiau: jei esate tokie išminčiai, tai parodykite, kaip tas pirmumas atrodys realybėje. Bet taip ir neparodė, kaip tą „pirmumą“ įsivaizduoja“, – pasakojo A. Salamakinas.
Politikas prisipažino, kad jam kyla ir kitas klausimas. Kodėl lietuvišką baldinę medieną perka vokietis, parsiveža, išdžiovina, pagamina baldus, o juos atvežęs į Lietuvą parduoda net pigiau negu lietuvis? Ir darbininkui sumoka dviejų tūkstančių eurų atlyginimą, o ne keturiskart mažiau, kaip mokama Lietuvoje. „Baldininkams sakau: pirkite medieną tokia kaina kaip vokietis, jums transportas nekainuos. Jūs galite konkuruoti su vokiečiu. Kodėl neperka – atsakymo negavau“, – kalbėjo A. Salamakinas.
Pašnekovas sakė, kad prieš pusantrų metų atnaujintos idėjos keisti Miškų įstatymą didžiausias priešininkas buvo tuometis generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. „B. Sakalauskas buvo prieš, nes įžvelgė, kad urėdijos nukentės finansiškai, o pelną susižers verslininkai. Tai galėjo būti priežastis, kodėl tuometis aplinkos ministras, taip pat „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas Valentinas Mazuronis B. Sakalausko netvirtino kitai kadencijai. Pasakyčiau ir kitaip – patarčiau perskaityti buvusio Seimo pirmininko Arūno Valinsko interviu vienam iš leidinių, kur jis prisipažįsta sulaukęs siūlymo už B. Sakalausko galvą gauti atlygį su penkiais nuliais. Juk ir šiandien sakoma, kad buvęs generalinis urėdas dirbo labai gerai“, – teigė A. Salamakinas ir prisipažino nesvarstęs, ar ši suma buvo kam nors sumokėta.
Žinojo tapsiąs urėdu?
Naujasis generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis – miškininkas pagal specialybę, pastaruoju metu vadovavęs Kaune įsikūrusiai Valstybinei miškų tarnybai prie Aplinkos ministerijos. Praėjusią vasarą jo pavaldiniai šokiravo visuomenę – girdi, miškų urėdijose per metus dingsta 50 mln. litų vertės medienos. Suprask – pavagiama. Tačiau kai buvo prispaustas paaiškinti pavaldinių „atradimą“, tuometis tarnybos direktorius išsigynė – girdi, visuomenė neteisingai suprato tarnybos specialistų tyrimą.
Dar vienas keistas sutapimas: 2013 metų spalį jo žmona Vilma neuropatologė Vilniuje įregistruoja odontologijos kliniką – UAB „Austri medica“. Stebėtis gal ir nevertėtų, nes klinikoje ima dirbti odontologo specialybę įgijusi dukra Agnė su dar keliais neseniai tokią pat specialybę įgijusiais bendraamžiais. Tačiau netrukus V. Prūsaitienė atsisako vadovauti savo nuosavam verslui – 2003 metais įkurtai UAB Alytaus medicinos centrui, kuriame plušo veik 40 įvairių specialybių gydytojų ir kuris turėjo gerą vardą ne tik tarp alytiškių, bet ir tarp gretimų rajonų gyventojų. O šių metų viduryje verslas parduodamas. Paklaustas, ar kartais šie faktai negalėtų sukelti svarstymų, kad naujuoju generaliniu miškų urėdu jau iš anksto buvo numatytas R. Prūsaitis, A. Salamakinas siūlė atkreipti dėmesį ir į kitą faktą. „Mane labiausiai nustebino, kad kai Aplinkos apsaugos komitete paklausiau, ar jis pritaria įstatymo pataisoms, R. Prūsaitis pasakė „taip“, – prisiminė A. Salamakinas ir patarė geriau kamantinėti R. Prūsaitį. „Balsas.lt savaitė“ taip ir padarė.
– Pasak A. Salamakino, Miškų įstatymo pataisoms, kurios būtų sudariusios lengvatines sąlygas išskirtiniams verslininkams, jūs neprieštaravote?
– Taip, neprieštaravau. Neprieštaravo nei aplinkos ministras, nei viceministras, nei ministerijos kancleris. Kaip dabar medieną išvežti, jei galima medieną Lietuvoje perdirbti? Bet jeigu tai įmanoma teisiškai padaryti...
– Tačiau ES direktyva draudžia sudaryti asmeniui pirmumo sąlygas.
– Tai ir yra esmė. Bet jeigu tai įmanoma įstatymiškai, mes sutinkam. Kodėl negalima? Juk yra išimčių.
– Jei teigiame, kad dabar mediena išvežama į užsienį, užuot ją perdirbus Lietuvoje, tai gal tuščia medienos birža ir vietos verslininkai neturi žaliavos?
– Pirmame aukcione buvo nupirkta 68 proc. siūlytos medienos, dabar vyko antrasis aukcionas. Manau, apie 80 proc. medienos bus išpirkta.
– Jei pataisa būtų priimta, ar pramonininkai nedempinguotų kainų?
– Kas gali pasakyti, kad ne? Matote, pramonininkų yra devyni šimtai. Taigi klausimas, ar smulkieji pramonininkai bus išbraukti iš pirmumo sąrašo, kas tą sąrašą pateiks, kurios bendrovės jame bus, kas tą tvarką parengs. Čia labai daug niuansų.
– A. Salamakinas minėjo, kad ir su S. Paulausku bendravote?
– Taip, kai buvo susitikimas pas aplinkos ministrą. Buvo Mažeikių meras, jo patarėjas, aš, ministerijos kancleris, viceministras, Miškų departamento vadovas. Mes visi kalbėjom. Kas prieštaraus, kad medieną Lietuvoje perdirbtų, – tai ir pridėtinė vertė, ir darbo vietos. Bet jeigu tai įmanoma. S. Paulauskas inicijavo susitikimą. Ministras pažadėjo pateikti Seimui dokumentus.
– A. Salamakino teigimu, už naujo generalinio miškų urėdo kėdę buvo siūloma šešiaženklė suma. Ką galėtumėte pasakyti?
– Čia reikia jo klausti, aš tokių dalykų nežinau.
– O kaip galima paaiškinti faktą, kad jūs jau 2013 metais pradėjote kraustytis iš Alytaus į Vilnių?
– Aš nesikraustau. Aš ir dabar Alytuje gyvenu, kiekvieną dieną važinėju.
– Jūsų žmona Alytuje turėjo privatų medicinos centrą, jame dirbo veik keturiasdešimt įvairaus profilio medikų. Centrą pardavėte?
– A, tai čia reikia klausti žmonos. Mes centrą pardavėme, kadangi pasiūlė geras sąlygas. Juo reikia rūpintis, turėti laiko, būti Alytuje.
– Kiek teisybės kalbose, kad sumokėti 6 mln. litų?
– Noriu pasakyti, nesąmonė. O kainos neįvardysiu, kadangi tai yra mūsų susitarimo reikalas. Viskas deklaruota. Žiūrėkite deklaracijas, komentuokite, kaip norite. „Balsas.lt savaitė“ paklausė R. Prūsaičio patarimo ir žvilgtelėjo į jo privačiųjų interesų deklaraciją. O joje – 2012 metų pabaigos duomenys, kai jis – Valstybinės miškų tarnybos direktorius, o žmona – individualiosios įmonės savininkė. Beje, individualioji įmonė dar 2003 metų rugsėjį buvo reorganizuota į UAB Alytaus medicinos centrą.
