Šiaurės Atlanto aljansas koreguoja savo strategiją. Prieš dvejus metus peržengęs 60-mečio slenkstį, jis naujam dešimtmečiui parengė programines nuostatas, kaip plėtosis ir kokią misiją vykdys ateityje. Svarbiausia jų tokia: NATO turi būti pasirengusi vykdyti karines intervencijas už savo ribų. Apie tai pirmadienį, pristatydami savo siūlomą naują Aljanso strategijos koncepciją, pareiškė ekspertai iš vadinamosios 12-kos išminčių tarybos*, kuriai vadovauja buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright.
Jie siūlo, kad NATO karines pajėgas už savo ribų siųstų tuo atveju, kai reikia užkirsti kelią išpuoliui prieš Aljanso valstybių-narių teritoriją arba apsaugoti jų teises ir gyvybinius interesus. Be to, anot ekspertų, NATO turi siekti užtikrinti visų 28 savo narių nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, taip pat sukurti stabilesnę ir draugiškesnę tarptautinio saugumo aplinką.
Ekspertų siūlymai perduoti NATO šalių ambasadoriams, o naujoji strateginė Aljanso koncepcija turėtų būti tvirtinama per lapkričio 18 d. Lisabonoje vyksiantį NATO vadovų susitikimą. Šis pusmetis skiriamas diskusijoms ir projekto tobulinimui.
Kodėl keičiasi nuostatos?
Prieš 20 metų žlugus komunistiniam blokui, NATO strategija buvo pagrįsta dalyvavimu taikdariškose misijose tokiose šalyse kaip Kosovas ar Bosnija. Tačiau iki šiol veikė 1999 m. patvirtinta Aljanso programa, kurią iškart patikrino skandalinga NATO operacija prieš serbus. Nepraėjus nė dvejiems metams, 2001-ųjų rugsėjo 11-oji dar pakoregavo Aljanso tikslus bei uždavinius, ir tuomet atsirado pagrindinė jo operacija už organizacijos ribų – antiteroristinė misija Afganistane.
Dabar, kaip pažymi AP naujienų agentūra, čia dislokuota per 100 tūkstančių NATO kareivių, iš jų du trečdalius sudaro amerikiečiai. Beveik 1800 Aljanso kareivių žuvo per nesibaigiantį konfliktą. Naujos, jau ketvirtosios strategijos projekte pabrėžiama, kad Aljansas turi sutelkti dėmesį į abipusiai naudingą bendradarbiavimą su Rusija, kuri leido naudotis savo erdve ir neprieštaravo bazių įkūrimui Centrinės Azijos valstybėse, kad nesutriktų civilinių ir net karinių krovinių tranzitas į Afganistaną.
Dėl šių santykių aukojami net nesutarimai dėl priešraketinio skydo, antiteroristinės kovos metodų ir vidaus padėties Rusijoje. JAV prezidentas Barackas Obama, prieš 15 mėnesių paspaudęs santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtuką, davė impulsą ir koordinuotai NATO veiklai už organizacijos ribų.
Pastaruoju metu užčiuopiami nauji NATO sąlyčio su Maskva taškai pažabojant Irano branduolinius planus. Aljanso ekspertai tvirtina, kad reikia teigiamai vertinti galimą Vašingtono ir Maskvos aljansą bendrai priešraketinės gynybos sistemai, skirtai apsisaugoti nuo potencialaus raketinio antpuolio iš Irano, kurti. Net tai, kad Teheranas sutiko dėl urano sodrinimo Turkijoje, kuri yra NATO pietiniame sparne, yra svarbus taktinis Aljanso iškovojimas. Gali būti, pabrėžiama dokumente, kad NATO misijos šiame regione neprireiks, jei visos narės ir Rusija veiks išvien.
Šie planai tam tikra prasme susiję su kita Aljanso nuostata, fiksuojama minėtoje koncepcijoje: JAV strateginė ginkluotė (turima galvoje ir priešraketinio skydo elementai), kad ir laikoma šaltojo karo reliktu, turi likti Europoje, nors kai kurių šalių vyriausybės pareikalavo jas išgabenti iš žemyno. „Tol, kol branduolinis ginklas egzistuoja, – tvirtinama dokumente, – NATO turi išlaikyti grėsmės nekeliančias ir patikimas branduolines pajėgas minimaliu lygiu, kad būtų užtikrintas saugumas.“
Penki naujosios NATO strategijos postulatai
Kad šios strategijos projekto rengimas vyko įtemptoje atmosferoje, liudija ir JAV viceprezidento Josepho R. Bideno straipsnis laikraštyje „International Herald Tribune“. Jis atkreipia dėmesį į Rusijos pasiūlytą Europos saugumo idėją ir Vašingtono požiūrį į NATO misiją, kuris buvo išdėstytas per valstybės sekretorės Hillary Clinton vizitą Paryžiuje šį sausį. Politikas akcentuoja, kad laikas peržiūrėti Aljanso veiklos principus, iškilus naujoms grėsmėms ir gerbiant tokias pagrindines institucijas kaip NATO bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
Pirmiausia jis pabrėžia, kad būtina didinti gynybos aktyvų Europoje skaidrumą. Pasikeitimas informacija apie gynybinį NATO potencialą turi nuolat apimti Rusiją ir kitas Europos valstybes. Naujasis Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo susitarimas yra geriausias pasitikėjimo atkūrimo pavyzdys. JAV jau paskelbė duomenis apie savo branduolinius arsenalus, to laukiama ir iš Rusijos. Kita vertus, tai turi liesti ir įprastinę ginkluotę Europoje, todėl naujoji NATO doktrina turėtų įtraukti ir šių ginklų apribojimo scenarijus.
Trečia, pasak J. R. Bideno, reikia sutelkti dėmesį į „naujas ir mirtinas grėsmes“, sklindančias iš išorės, ypač iš teroristinių organizacijų kontroliuojamų rajonų Afganistane ir Pakistane, bei kibernetines atakas. Ketvirta, Aljansas turi užbėgti už akių konfliktams, kol jie dar neįsiliepsnojo. JAV viceprezidentas pateikia pavyzdį – Rusijos ir Gruzijos karą 2008-ųjų rugpjūtį. ESBO kaip politinė konfliktų prevencijos ir sureguliavimo organizacija yra nepajėgi susidoroti su tokiu uždaviniu be Aljanso pagalbos.
Pagaliau, penkta, Aljansas turi užtikrinti savo valstybes-nares dėl saugumo, sienų neliečiamumo ir dėl agresijos iš išorės. Jėgos naudojimas neturi tapti taisykle Europos valstybių santykiuose. Taip pat didžiosios šalys negali naudotis veto teise priimant mažųjų valstybių pateiktus sprendimus, o svarbiausia, baigia straipsnį JAV leidinys, mes negalime leisti atkurti įtakos zonų Europoje.
Kodėl nepaisoma Rytų Europos?
Tačiau Aljansas yra daugialypis organizmas, o ir grėsmės įvairioms jo valstybėms-narėms nėra vienodos. Laikraštis „The New York Times“ atkreipė dėmesį į naujas Aljanso šalis iš Rytų Europos, kurios ne visada pasitiki NATO senbuvėmis. Remdamasis Londone veikiančio nepriklausomo tyrimo instituto ataskaita laikraštis rašo, kad NATO turi skirti daugiau dėmesio savo šalių iš Vidurio ir Rytų Europos nuogąstavimams dėl saugumo.
Ta saugumo samprata istoriškai susijusi su buvusia SSRS. Kaip pažymi įtakingas JAV leidinys, ekspertai iš Europos reformų centro (Center for European Reform, CEF) mano, kad „jeigu Aljansas ir toliau skirs nepakankamai dėmesio nuogąstavimams dėl saugumo šiame regione, kai kurios jo šalys, kaip ir anksčiau, nenoriai dalyvaus NATO misijose už Europos ribų, nes nesijaus saugios savo namuose“. Štai kodėl jos siekia sudaryti su Jungtinėmis Valstijomis dvišalius susitarimus saugumo srityje.
Dienraštis nurodo, jog CEF ataskaitoje pažymima, kad Šiaurės Atlanto aljansas „buvo nepasirengęs Rusijos invazijai į Gruziją 2008 metais. NATO viduje nepakankamai keistasi žvalgybos duomenimis, nebuvo išplėtoto vadovavimo krizės įveikimui mechanizmo. Be to, ji nepaisė nekarinių įbauginimo formų, tokių kaip kibernetinės atakos, su viena tokių prieš dvejus metus susidūrė Estija.“
* Įvairios išminčių tarybos kaip konsultaciniai organai buvo kuriamos nuo senų laikų. Dabar yra žinoma Pasaulio išminčių taryba (WWC, World Wisdom Council), vienijanti tokius kaip ES IT tarptautinius konsultacinius organus, arba atskirais klausimais, pavyzdžiui, Kurilų salų priklausomybės, užsiimančius darinius. NATO išminčių taryba (dar vadinama 12-kos išminčių grupe) – tai ekspertų grupė, laikinai sukurta naujajai, ketvirtai Aljanso strategijos koncepcijai parengti. Ji vyko į derybas su NATO šalimis, o vasario pradžioje apsilankė ir Maskvoje. Be pirmininkės, buvusios JAV valstybės sekretorės M. Albright, į NATO IT įeina jos pavaduotojas, buvęs kompanijos „Royal Dutch Shell“ vadovas Jeroenas van der Veeras, diplomatinių tarnybų ir mokslo bendrijų atstovai iš Kanados, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Turkijos, Ispanijos, Lenkijos, Latvijos ir Graikijos. Lapkritį priėmus naują Aljanso strategiją, ši taryba iširs.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
