„Spragos čia yra tokios pačios, kokias mes matome visame Aljanse, jos nėra būdingos tik Lietuvai. Mes turime pakankamai gerus ir stiprius orlaivių pajėgumus, tačiau visame Aljanse mums trūksta antžeminių oro gynybos sistemų“, - interviu BNS sakė antradienį Vilniuje viešėjęs P.M.Breedlove'as.
Jo teigimu, oro gynybai Baltijos šalyse užtikrinti gali tekti atsiųsti ir daugiau naikintuvų, kurių šiuo metu Lietuvoje ir Estijoje dislokuota po keturis. Tačiau prieš priimant tokius sprendimus reikia, kad NATO politinė vadovybė apsispręstų dėl mechanizmo, pagal kurį Baltijos šalių oro policijos misijos naikintuvai krizės atveju galėtų dalyvauti kovos veiksmuose.
- Generole, pradėkime nuo regioninės oro gynybos stiprinimo, kurį aptarėte su Lietuvos prezidente ir kariuomenės vadu. Kalbant apie aktualijas, žinoma, kad Baltijos šalys kuria bendrą vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos architektūrą. Be to, JAV ambasadorius NATO Douglas Lute (Daglas Liutė) neseniai sakė, kad Aljansas turi spręsti dėl mechanizmo, pagal kurį Baltijos šalių oro policijos naikintuvai krizės metu pereitų į oro gynybą. Jūs pritariate tokiam siūlymui. O kokių papildomų regioninės oro gynybos stiprinimo priemonių susilauks Lietuva?
- Pirmiausia, aptarkime, kas yra oro gynyba. Tai yra daugiau nei tik naikintuvai. Kaip jums žinoma, Baltijos šalių oro policijos misija yra sukoncentruota ties parengtyje esančiais naikintuvais, kurie vykdo taikos meto misiją.
Tačiau vieni naikintuvai negali apsaugoti oro erdvės. Oro gynyba yra sluoksniuota operacija, kurioje naudojami ne tik naikintuvai, bet ir radarai (…), sąveikaujantys su antžeminėmis oro gynybos sistemomis.
Taigi, pirmiausia ši puiki šalis turi peržvelgti savo pačios vidinius oro gynybos pajėgumus ir nuspręsti, kur ji gali padėti, žemėje ar ore, o tada NATO ir kitos šalys turės persvarstyti, kaip užpildyti spragas, jeigu mes pasirinksime pereiti nuo oro policijos prie oro gynybos misijos.
- Kokios yra Baltijos šalių oro gynybos spragos, apie kurias kalbate?
- Spragos čia yra tokios pačios, kokias mes matome visame Aljanse, jos nėra būdingos tik Lietuvai. Mes turime pakankamai gerus ir stiprius orlaivių pajėgumus, tačiau visame Aljanse mums trūksta antžeminių oro gynybos sistemų.
- Tačiau kalbant apie naikintuvų Baltijos šalyse skaičių, ar aštuonių jų pakanka?
- Manau, kad taikos meto misijai jų skaičius yra visiškai adekvatus, tačiau jeigu bus nuspręsta, kad naikintuvų skaičius turi atitikti oro gynybos reikalavimus, tada mums teks peržiūrėti jų kiekį.
- Ar tai reiškia, kad po Varšuvos viršūnių susitikimo į Baltijos šalis bus atsiųsta daugiau naikintuvų?
- Politinė vadovybė Šiaurės Atlanto Taryboje nuspręs, ar oro policijos misija galės tapti oro gynybos misija. Jūs girdėjote ambasadorių Lute, kalbantį apie tai prieš kelias dienas. Jeigu toks sprendimas bus priimtas, tada taip, mes, kaip kariniai planuotojai, turėsime iš naujo nuspręsti dėl pajėgų pobūdžio, į kurias įeina ir antžeminės oro gynybos sistemų, apie kurias kalbėjau.
- Lietuva siekia nustatyti aiškią tvarką, kada NATO oro policijos misijos naikintuvai galėtų kovos veiksmais drausminti šalies oro erdvės pažeidėjus taikos metu. Ar jūs palaikote tokį prašymą ir kaip įsivaizduojate tas bendras taisykles?
- Kiekviena šalis atvyksta čia dvišaliu pagrindu, (…) todėl mums reikėtų skėtinio mūsų politinės vadovybės sprendimo sukurti bendresnes veikimo taisykles. Kai šios taisyklės bus įvestos, jos bus skirtos oro policijos misijai, kol nebus pasirinkta jų taikyti kaip oro gynybos taisyklių. Šie du dalykai yra tokie skirtingi, kad mes negalime kalbėti apie juos vieno pokalbio metu.
- Tačiau, kaip karinis vadovas, ar jūs matote joms būtinybę tokioms taisyklėms?
- Anksčiau esu pataręs Šiaurės Atlanto Tarybai, kad mums reikėtų spręsti dėl oro policijos perėjimo į oro gynybą. Jeigu tokį siūlymą Šiaurės Atlanto Taryba palaikys, tada mes kursime bendras veikimo taisykles ateityje.
- Kokių papildomų NATO pajėgumų Baltijos šalys gali sulaukti po viršūnių susitikimo Varšuvoje?
- Nenorėčiau kalbėti apie būsimus politinės vadovybės sprendimus, tačiau aš manau, kad Varšuvoje mes turime tęsti mūsų Aljanso adaptaciją, kurią pradėjome Velse. Tada mes padarėme didžiausius pakeitimus NATO per visą Aljanso istoriją. Taip pat mes nuveikėme puikų darbą įgyvendinant šiuos sprendimus.
- Kaip vertinate Lietuvos kariuomenės pajėgumus?
- Galiu apie ją kalbėti tik apimdamas pastaruosius kelerius metus, kai esu šiose pareigose. Didžiuojuosi, ką ši kariuomenė nuveikė (...) prisidėdama prie misijos Kosove, prisidėdama prie misijos Afganistane. Lietuvos kariai dabar geriau sąveikauja su Jungtinių Valstijų kariais dvišaliame kontekste ir NATO pajėgomis viso Aljanso kontekste. Pratybų metu po Krymo aneksijos daug mūsų valstybių treniravosi čia, įskaitant Jungtinių Valstijų pajėgas. Tie kariai gavo puikios patirties, kaip ir Lietuvos kariai.
- Ar galite įvertinti saugumo situaciją Lietuvoje? Su kokio pobūdžio grėsmėmis šalis susiduria?
- Pakalbėkime apie visą Aljansą. Mes matome dvi grėsmes, dėl kurių esame labai susirūpinę ir su kuriomis kovojame. Rytuose ta grėsmė yra maištinga, revanšistinė Rusija. (...) Pietuose mes matome problemą dėl nevaldomų teritorijų, neveiksnių valstybių, kurios neatitinka savo žmonių poreikių, pilietinį karą ir viso to sukeliamus imigrantų, teroristų ir nusikaltėlių srautus. Tai dvi didelės problemos. Dabar Pietuose mes taip pat matome aiškų Rusijos įsitraukimą. Mūsų ambasadoriai ir aukščiausi lyderiai įsipareigojo kovoti tiek su problema iš Rytų, tiek su problema iš Pietų ir taip mes žengiame pirmyn kaip Aljansas.
- Konflikto Baltijos jūros regione atveju, kokios yra NATO viltys, kad prie kolektyvinės gynybos prisijungtų ir Aljansui nepriklausančios Švedija ir Suomija?
- Suomija ir Švedija, visų pirma, yra suverenios valstybės ir jos pačios nuspręs, kaip su mumis dirbs. Mes esame patenkinti tomis veiklomis, kurias jau vykdome su šiomis šalimis. Išplėtėme pratybas jūroje ir ore – jos yra puikūs mūsų Aljanso partnerės. Jeigu aplinkybėms susiklosčius šios šalys nuspręs, kad jos norėtų veikti išvien su NATO, mes visuomet priimsime valstybes, kurios yra kompetentingos, turi stiprią karinę galią ir yra demokratijos pavyzdys bei vadovaujasi visomis vertybėmis, kuriomis mes Aljanse vadovaujamės.
- Jūsų kadencija NATO Sąjungininkų pajėgų ir Jungtinių Valstijų pajėgų Europoje vyriausiojo vado pareigose baigiasi vėliau šį pavasarį. Kokie, jūsų manymu, yra svarbiausi jūsų ir Aljanso pasiekimai jūsų vadovavimo pajėgoms Europoje metu ir kokį tolesnį NATO vystymąsi matote?
- Mano kadencija prasidėjo gerokai kitaip nei baigiasi. Mes kalbėjome apie tai, kiek užtruks sumažinti operaciją Afganistane, ieškojome, kas galėtų būti tie „klijai“, laikantys Aljansą drauge ir kokių pratybų reikėtų, kad Aljansas tobulėtų po to, kai operacija Afganistane bus sumažinta. Manau, kad mąstėme teisingai, nes nusprendėme, kad mums reikia susitelkti ties (Vašingtono sutarties) penktuoju straipsniu ir kolektyvine gynyba, nes pastaruosius 13 metų mes buvome susitelkę tik ties (...) operacijomis Afganistane.
Tuomet prasidėjo problemos Kryme, Donbase, Gruzijoje ir kitose vietose, todėl mums reikėjo susitelkti kitur. Kaip ir sakiau, norėdami atremti šį naują iššūkį, naują rūpestį, Velse mes padarėme didžiausius pokyčius NATO visoje Aljanso istorijoje. (...) Mes pasiekėme to, ko buvo tikimasi Velse. Mes įgyvendinome daugumą pokyčių, kurie buvo numatyti ir esame pasirengę pabaigti, kas liko.
Dar vienas dalykas, kurį matau mūsų Aljanse – būdami atvirais ir supratingais mes galime pasiekti dar didesnių pokyčių. Manau, kad tai turi būti sprendžiama Varšuvoje ir po jos.
- Ačiū už pokalbį.
