2019-ųjų Joninių šventė tapo kruvinai paženklinta visai Varėnos rajone įsikūrusiai Matuizų gyvenvietei. Būtent čia lemtingą naktį, vietinėje parduotuvėje dirbęs Edgaras Kundrotas, buvo mirtinai sumuštas vietos stadione.
Vienintelį savo sūnų palaidojusi Aldona Kundrotienė (58) iki šiol be ašarų akyse negali prisiminti lemtingos nakties, vis dėlto moteris pačią skaudžiausią savo gyvenimo akimirką ryžosi širdį veriančiam poelgiui. Tą kartą, paskutinį sykį atsisveikindama su Edgaru, ji nusprendė paaukoti jo organus donorystei.
Sugrįžo padėti mamai darbe
Pati Aldona Kundrotienė šiuo metu prižiūri savo vietinę parduotuvę, kurią kartu su savo vyru ji atidarė dar 1996 metais.
„Jeigu kalbant atvirai, galiu pasakyti, kad mes su vyru tikrai jau buvome pavargę, tikrai labai pavargę... Visada galvojau, kad paliksiu visą šį verslą, natūraliai taip gavosi, kad grįžo sūnus ir tada aš pamačiau, kaip jam gerai tai sekasi. Kaip jis noriai dirba, aš taip džiaugiausi, kad jam sekasi, bet išėjo viskas kitaip...“, – sunkiai žodžius renka A. Kundrotienė.
Prieš sugrįždamas gyventi į gimtąją Matuizų miestelį, Edgaras kurį laiko gyveno Vilniuje, dirbo viename iš kazino barų. Edgaras turėjo kitokių darbo svajonių, tačiau sušlubavus jo mamos Aldonos sveikatai, vyras nusprendė kurį laiką sugrįžti gyventi į Matuizas ir padėti rūpintis parduotuvės reikalais.
Ir nors Edgaras parduotuvėje dirbo tik trumpą laiką, jo mama iš karto pastebėjo neeilinį vaikino talentą bendrauti su vietiniais žmonėmis, užsukančiais į parduotuvę apsipirkti:
„Jam nežmoniškai puikiai sekėsi, aš vis kartodavau jam, kad tu tikriausiai ir pats nesitikėjai, kad gali taip puikiai dirbti su žmonėmis. Jį labai pamilo klientai, aš galiu tikrai pasakyti – žinojau, kad jis yra nuostabus, bet, kad jį taip mylėti gali visi žmonės, tikrai netikėjau“, – savo sūnų prisimena gedinti mama.
Ne vietoje ir ne laiku
Be sūnaus Aldona turi dukrą, žentą bei du anūkus, tačiau sugrįžus mintimis į lemtingą birželio 23-osios vakarą, moteris apsipila ašaromis.
„Kaip aš sakau, tiesiog ne vietoje ir ne laiku turbūt likimas, ar kas lėmė, kad jis ten atsidūrė. Jis iš viso neturėjo ten būti, tiesiog beprasmiška mirtis“, – ašarodama pasakoja Edgaro mama ir priduria:
„Skaitau visus parodymus ir dar kartą skaitau, visiškai beprasmiška mirtis vien dėl dviejų žmonių, kurie užmušė mano sūnų. Vyras ir žmona, jie sistemingai ėjo į šį nusikaltimą, jie kenkė visiems, bet jų niekas negalėjo sustabdyti.
Tik Edgaras juos tikriausiai turėjo sustabdyti, kad jie pagalvotų, ką jie daro gyvenime ne taip“, – savo sūnų prisimena moteris.
Užmušė pažįstamas
Aldona pasakoja, kad jai iki šiol skaudžiausia yra tai, jog mirtinai jos sūnų sumušęs vyras buvo Edgaro pažįstamas nuo vaikystės. „Jis pažinojo Edgarą nuo vaikystės, jie buvo pažįstami ir iki šios dienos negaliu suprasti, kodėl jie jam kirto, už ką“, – sako sūnaus netekusi moteris.
Moteris iki šiol dvejoja, ar mušdami Edgarą, pora suprato, ką daro, mat jie buvo tikrai stipriai įkaušę. Kol visi galutiniai sprendimai bus priimti teisme, šiai dienai visa Matuizų gyvenvietė skaudžiai gedi iki mirties sumušto trisdešimtmečio.
Aldona savo širdyje iki šiol nešiojasi prisiminimą, kai Edgaras gulėjo komoje, o prie jos priėjo mažametis berniukas:
„Galite atvažiuoti į Matuizus ir pereiti per namus, nė vienas žmogus apie jį nepasakys nė vieno blogo žodžio. Kai Edgaras gulėjo komoje, prie manęs priėjo šešerių metų berniukas ir sako: „Teta, o ar Edgaras pasveiks? – Aš jam sakau: „Pasveiks, tikrai paveiks“. O jis man atsakė, kad jis už mano sūnų meldžiasi kiekvieną vakarą. Kaip sako gyvenvietės moterys, tokio mandagaus vaikino jau nebebus“, – prisimena pašnekovė.
Sūnaus organus paaukojo donorystei
Aldona sako, kad nuo kraupios nakties prabėgus tiek laiko, Matuizų gyventojams vis dar sunku užeiti į vietinę parduotuvę, mat jie visur vis dar mato Edgarą. Žmones žavėdavo paprastas vyro bendravimas, jis nuolatos atrasdavo kalbą su visais vietiniais gyventojais.
Padirbėti parduotuvėje Edgaras spėjo dvejus metus, tačiau pirkėjams užtekdavo išgirsti vos skaidrų jo balsą ir jie puikiai žinodavo, kas šiandien sukiojasi parduotuvėlėje.
„Jis buvo labai optimistiškas ir geranoriškas... Kai grįždavome namo, jis visuomet man kartodavo, kad Matuizų vaikai buvo labai nemandagūs, o jam pavyko vos per porą metų paversti juos mandagiais, išmokė bendrauti, sveikintis. Jis toks buvo ir visi žmonės tai matė, labai jį mylėjo“, – savo sūnų prisimena Aldona.
Po stipraus sumušimo Edgaras paniro į komą, ligoninėje jis prabuvo savaitę laiko, bet medikai iš karto patarė jo mamai nesitikėti gerų žinių. Lemtingą akimirką atsisveikindama su savo sūnumi, Aldona nusprendė priimti širdį veriantį sprendimą ir sutiko paaukoti Edgaro organus donorystei.
Brolis susapnavo sapną
Aldona prisipažįsta, kad pati su sūnumi apie donorystę anksčiau nebuvo kalbėjusi, tačiau priimti tokį sprendimą ją paskatino brolio susapnuotas sapnas:
„Vieną dieną apie donorystę man užsiminė sesuo, o paskui mano brolis susapnavo sapną. Jis susapnavo, kad ateinu į palatą, o manęs gydytojai paklausia, ar mirties atveju, galėčiau paaukoti sūnaus organus.
Man brolis paskambino ir pradėjau galvoti, nors vis dar negalėjau patikėti, kad mano sūnus miršta“, – apie lemtingą sprendimą pasakoja moteris.
Savo vienintelio sūnaus netekusi moteris iki šiol prisimeną paskutinę akimirką, kai medikai jai pranešė, kad Edgaro smegenys jau yra mirusios ir reikia atjungti jo gyvybę palaikančius aparatus. Tą kartą Aldoną tegalėjo apsikabinti savo sūnų ir verkti iš viso širdies:
„Verkiu, apsikabinusi savo mirštantį sūnų ir žinau, kad nieko negaliu padaryti. O aš vis girdžiu jo širdis plaka, vis plaka. Dar dabar girdžiu tą garsą, taip bijojau, kad ji nesustotų. Ir tą akimirką man atėjo tokia mintis, kad aš verkiu, jog netenku sūnaus, kad nieko negaliu padaryti, bet kažkur yra kita motina, kuri irgi verkia taip pat, kad kažkas padėtų jos sūnui ir dovanotų širdį.
Pagalvojau, kad jei aš būčiau jos vietoje, prašyčiau Dievo, kad kažkas sutiktų paaukoti širdį. Manęs neapleido mintis, kad aš turiu tai padaryti, nors patikėkite, tai yra labai sunku...“, – jautriai dėsto Aldona.
Lemtingas pokalbis su moterimi parduotuvėje
Aldona donorystei paaukojo Edgaro širdį, kepenis, inkstus, kurie išgelbėjo tikrai ne vieno žmogaus gyvybę. Moteris patikina, kad priimti tokį sprendimą yra be galo sudėtinga, tačiau ji dėl to tikrai nesigaili.
Lemtingas sutapimas ar ne, tačiau po laidotuvių prie Aldonos priėjo ir viena moteris, kuri lankosi šeimos parduotuvėje. Pasirodo, kad ji kažkada buvo išsikalbėjusi su Edgaru donorystės tema ir vyras dar tuomet patikino, kad savo mirties atveju jis norėtų prisidėti prie donorystės.
„Nežinau net kaip tai paaiškinti, jis jau pasąmonėje tai nujautė, kažkur nujautė, kas jo laukia“, – dabar apie sūnaus pokalbį su moterimi parduotuvėje svarsto Aldona.
Paklausus, kaip po sūnaus netekties moteris laikosi dabar, ji tik liūdnai patikina, kad nors ji turi be galo stiprų savo gyvenimo ramstį šeimoje, vis dėlto skausmas širdyje dėl sūnaus netekties niekur nedingsta:
„Stengiuosi su netektimi susitaikyti įvairiais būdais, turiu į ką atsiremti, turiu dukrą, nuostabų žentą, mylinčius anūkus ir savo vyrą. Einame per gyvenimą kartu, tačiau visi supranta, kad man yra sunkiausia.
Edgarą aš mylėjau nežmoniškai, mes kartu visur keliaudavome, lankydavome įvairias šalis. Jis man nuolatos kartodavo, koks jis yra laimingas ir kaip jam nieko netrūksta“, – patikina Edgaro mama.
„Noriu būti toks pats laimingas, kaip ir dabar“
Ir iš tiesų Edgaro laimės pojūčio galėtų pavydėti tikrai bene kiekvienas, o tai puikiai apipavidalina dvyliktoje klasėje rašytas jo išleistuvių laiškas. Tuomet mokytoja paprašė dvyliktokų užrašyti, kaip jie įsivaizduoja savo gyvenimą po penkerių metų.
Buvusi Edgaro auklėtoja per vyro laidotuves papasakojo apie jo tuomet rašytą laišką. Jame buvo parašytas vos vienas sakinys – „Noriu būti toks pats laimingas, kaip ir dabar“.
Nors Edgaras savo šeimos sukurti taip ir nespėjo, tačiau buvo nusipirkęs šalia tėvų namą, planavo jį įsirengti ir čia kurti gyvenimą. Dabar šis namas stovi tuščias ir kiekvieną kartą jo mama Aldona, praėjus pro jį, žino, kad čia jau niekas nebegyvens, o ir jauno vyro svajonės liko giliai praeityje.
„Niekada neliūdėjau, nes neleisdavo man tai daryti vaikai, jie man tikrai suteikė labai daug džiaugsmo. Tik kas jį man sugrąžins dabar? Nors visi man sako, kad reikia gyventi toliau, bet kaip?
Tik guodžia ir palaiko mane tai, kad aš žinau, jog jis išeidamas iš čia, kiekvieno žmogaus gyvenime paliko kažką gražaus. Galbūt jis jautė, kad šiame gyvenime ilgai nebus, galbūt ir buvo dėl to jis toks išskirtinis. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu ir džiuginti žmones, esančius šalia jo“, – jautriai žodžius renka Aldona.
Gyvybę atėmė savame krašte
Kartu su skaitytojais Aldona sutiko pasidalinti ir savo sūnaus nuotraukomis iš kelionių, mat jos Edgarui labai patiko. Jis nuolatos mėgdavo keliauti su savo mama ir svajojo aplankyti kuo daugiau pasaulio šalių.
Savo mamai jis vis kartodavo – „Mama, aš kada susituoksiu, gal ir neturėsiu galimybės tiek daug keliauti, bet dabar aš galiu ir noriu tai daryti kuo daugiau“.
„Jis užsidirbdavo pinigų pats ir už tai leisdavo sau pakeliauti, buvo išvykęs ir į Indoneziją visam mėnesiui vienas. Ir kaip dabar aš sakau, jis apkeliavo pusę pasaulio vienas ir namo grįžo sveikas, gyvas. O gyvybę jam atėmė savame krašte, kuriame gimė ir užaugo tarp savų žmonių...“, – skaudžiai istoriją užbaigia Edgaro mama.
