20 metų laukusi kūdikio, Tammy Ireson (39) atjungė sūnaus Wilbero gyvybės palaikymo aparatus, kai dėl sustojusios širdies jo smegenys buvo stipriai pažeistos.
Šia skausminga nuotrauka ji pasidalino tam, kad kiti netektį išgyvenantys tėvai matytų, kad net ir patyrus tokį siaubingą skausmą ir gedulą galima išgyventi ir rasti būdą stoti į akistatą su kiekviena nauja diena. Wilbero tėčio padarytoje nuotraukoje matoma, kaip verkianti mama nešasi savo kūdikį į privatų ligoninės kambarį, paskirtą jų atsisveikinimui.
Tammy iš Norfolko, JK, sako: „Pirmą kartą po Wilbero gimimo aš galėjau jį išsivesti pasivaikščioti. Bet eidama koridoriumi ir rankose laikydama sūnų supratau, kad tai mūsų pirmas ir paskutinis pasivaikščiojimas – tada ir pratrūkau.“
Dabar Tammy turi pliušinį drambliuką, kurio viduje įrašytas Wilbero širdies plakimas, bei sūnaus pelenus, kurias vežasi kartu atostogauti, į šeimos išvykas ir ypatingomis progomis namie net padengia jam stalą, kad Wilberas ir toliau liktų jų šeimos kasdienio gyvenimo dalimi.
Ilgai lauktas sūnus gimė su reta genų mutacija, kuri sukėlė raumenų, reikalingų judėjimui, ligą. Dėl genų mutacijos Wilberas taip pat sirgo sunkia artrogripozės forma – jo sąnariai buvo sustingę. Be pagalbos jis negalėjo nei judėti, nei kvėpuoti – priežiūros 24 valandas per parą jam reikėjo nuo pat jo gimimo 2018 metų gegužės mėnesį.
Tammy sako: „Po 20–osios savaitės ultragarso gydytojai vis manęs klausinėjo, ar noriu nutraukti nėštumą, nes matė, kad kažkas ne taip, bet aš kaskart atsakydavau ne. Aš jau labai jį mylėjau ir tikėjau, kad jis nusipelno pabandyti gyventi. Prognozės buvo nekokios ir nenorėjau, kad jis kentėtų, bet taip pat turėjau ir vilties, kad vieną dieną galėsiu parsivežti jį namo.“
Tačiau tam nutikti buvo nelemta – 11 gyvenimo savaitę Wilberui sustojo širdis ir jis ilgą laiką prabuvo be deguonies, todėl buvo stipriai pažeistos jo smegenys. Iki šios tragedijos Tammy laiminga bendravo su savo mažuoju.
Ji sako: „Per tas savaites po Wilbero gimimo mes sukūrėme nuostabų ryšį ir aš spėjau pažinti stiprų jo charakterį. Labai jį mylėjau ir jaučiau, kaip ir jis mane myli.“
Tammy netikėtai pastojo 2017 metų spalio mėnesį, praėjus mėnesiui nuo tada, kai užsiregistravo histerektomijos procedūrai, kuri turėjo palengvinti jai endometriozę. Ši lėtinė liga vargina vieną moterį iš dešimties ir yra pagrindinė nevaisingumo priežastis. Ją sukelia gimdos ląstelės, randamos ne tik pačioje gimdoje – dėl to pažeidžiami vidaus organai ir formuojasi randai. Kai 2017 metų spalį Tammy suprato, kad laukiasi savo draugo Marko kūdikio, ji tai vadino stebuklu.
Ji sako: „Tuo metu draugavome tik tris mėnesius ir aš bijojau, ką pasakys Markas. Žinojau, kad bet kuriuo atveju noriu šito kūdikio, nes mano pastojimas jau savaime yra stebuklas. Laimei, Markas labai mane palaikė.“
Pora džiugiai ruošėsi šeimos pagausėjimui, kai 20–ąją nėštumo savaitę gydytojai pastebėjo, kad vaikelis neišskečia rankų. Tammy buvo atlikta daugiau tyrimų, bet ji atsisakė amniocentezės, žinodama, kad nepaisant diagnozės ji kūdikį vis tiek norės gimdyti.
Ji sako: „Tuomet kiekvieno pasitikrinimo metu manęs klausdavo, ar noriu nutraukti nėštumą, bet aš laukiau jau daugelį metų, kol mano dukra Zilanne galės turėti sesutę ar broliuką, todėl manyje auganti gyvybė man turėjo neįkainojamą vertę. Wilberas daug nejudėjo, bet jaučiau, kaip jis vartosi, glostydama ar tapšnodama pilvą. Mūsų ryšys iškart buvo labai stiprus.“
Kol gydytojai aiškinosi Wilbero diagnozę, Tammy tikėjosi, kad galės sūnų parsivežti namo ir juo rūpintis. Tačiau Tammy nėštumas buvo labai sunkus ir po skubios Cezario pjūvio operacijos Wilberas gimė jau 32 nėštumo savaitę, kai Tammy prasidėjo preeklampsija – pavojingai aukštas kraujospūdis. Wilberas net nebandė kvėpuoti, todėl gydytojai skubiai prijungė jį prie gyvybės palaikymo aparatų.
Tammy sakė: „Nežinojome, ar jis išgyvens pirmą naktį, bet jis ištvėrė. Slaugytojos man patarė jo netrukdyti per gausiais fiziniais kontaktais, bet aš žinojau, kad mano prisilietimai jį ramina. Wilberui labai patiko, kai glostydavau ar masažuodavau jam užpakaliuką.
Bėgo dienos, jis vis stiprėjo, ir kaip ir bet kuri kita mama, aš vis geriau pažinojau savo sūnų. Aš jam dainuodavau, jį glostydavau ir myluodavau.
Jis negalėjo judinti rankų ar kojų, bet po keleto fizioterapijos procedūrų jau galėjo truputį judėti – jam labai patiko pėdučių ir nugaros glostymas. Mūsų ryšys buvo labai gilus, aš labai didžiavausi ryškia Wilbero asmenybe. Jis buvo labai žvalus, šmaikštus ir net niurgzlus, kai taip panorėdavo – net gydytojai turėdavo eiti ratais atgal pas jį, kai jis bus nusiraminęs. Slaugytojos juokavo, kad visi žino, jei Wilberas ko nors užsimanė, nes jis įdėmiai spoksodavo į jas, jos per visą kambarį jausdavo, koks stiprus jo žvilgsnis.“
Galiausiai iš genetinių testų paaiškėjo, kad Wilberas turi RYR1 geno mutaciją, dėl kurios serga centrinės šerdies liga ir artrogripoze – sąnariu sąstingiu. Liga buvo labai reta, todėl Tammy sukūrė Instagramo profilį, norėdama susipažinti su kitomis ta pačia liga sergančių vaikų šeimomis.
Ji taip pat norėjo žinoti, kaip gali atrodyti Wilbero ateitis, nes nors jo judėjimas buvo ribotas, smegenų veikla nebuvo sutrikusi. Po 12 savaičių naujagimių intensyvios terapijos skyriuje Tammy buvo pasiryžusi vežtis sūnų namo, bet jį staiga ištiko stiprus širdies smūgis – širdis sustojo ir buvo stipriai pažeistos jo smegenys.
Laikinai ligoninėje greta sūnaus gyvenusi Tammy prie jo lovelės buvo jau po kelių minučių ir žiūrėjo, kaip medikai desperatiškai bando kūdikį gaivinti.
„Galiausiai jis sugrįžo, bet tą akimirką, kai pamačiau atmerktas jo akis, supratau, kad mano berniuko nebėra. Jo žvilgsnis buvo tuščias ir atrodė, kad jis manęs nebeatpažįsta. Wilberas nebereagavo į mano prisilietimus ir ryšys tarp mūsų buvo dingęs. Buvau tiesiog sugniuždyta.“
Gydytojai Tammy patarė duoti Wilberui laiko atsigauti po smegenų pažeidimo, bet po dviejų savaičių paaiškėjo, kad pažeidimai neatstatomi. Supratusi, kaip Wilbero kūnas ir protas kenčia dėl sunkių ligų, Tammy priėmė sunkų sprendimą atjungti gyvybės palaikymo aparatus. Lemtingąją dieną medikų komanda mamai su sūnumi padėjo persikelti į atskirą palatą atsisveikinimui.
Tammy sako: „Pirmą kartą po Wilbero gimimo aš galėjau jį išsivesti pasivaikščioti. Bet eidama koridoriumi ir rankose laikydama sūnų supratau, kad tai mūsų pirmas ir paskutinis pasivaikščiojimas – tada ir pratrūkau.
Būtent tą akimirką ir įamžino Markas. Mes iš anksto buvome sutarę daryti kiek įmanoma daugiau nuotraukų, nes nors šias akimirkas prisiminti ir bus skausminga, neturėti kiekvienos brangios minutės su juo nuotraukų būtų buvę daug daug blogiau.“
Tammy Wilberą laikė ant rankų, kai buvo atjungti jo gyvybės palaikymo aparatai, fotografavo paskutines glamones, jam dainavo ir sakė, kad nebijotų.
