M.Ritvo mirė antradienio rytą savo namuose Brentvudo rajone Los Andžele, penktadienį pranešė jo motina Ariella Ritvo-Slifka (Ariela Ritvo-Slifka).
Kai Maxui buvo 16 metų, jam buvo diagnozuota Ewingo (Evingo) sarkoma – retos formos vėžys, pažeidžiantis vaikų ir jaunų suaugusiųjų kaulus bei minkštuosius audinius. Gydymas nuslopino piktybinių ląstelių formavimąsi, tad M. Ritvo sugebėjo baigti vidurinę mokyklą ir įstoti į Jeilio universitetą.
Deja, po kelerių metų liga atsinaujino, bet M. Ritvo sugebėjo baigti studijas Jeilyje ir dar šiemet įgyti Kolumbijos universiteto magistro laipsnį.
Kova su klastinga liga jaunajam poetui teikė įkvėpimo. Birželį žurnalo „The New Yorker“ paskelbtame eilėraštyje M.Ritvo kalba apie eksperimentą, kai iš jo organizmo paimtos navikų ląstelės buvo panaudotos tirti eksperimentinių vaistų nuo vėžio poveikį laboratorinėms pelėms.
„Noriu, kad mano pelės būtų visai kaip aš, – rašė M.Ritvo. – Neturiu jokių vaikų. Pavadinau jas visas Maxais. Pirmiausiai buvo Maxas 1-asis, Maxas 2-asis, bet dabar jos visos tėra tiesiog Maxai. Nebus jokių numylėtinių.“
Šį rudenį ketinama išleisti jo pirmąjį eilėraščių rinkinį „Keturios reinkarnacijos“.
Duodamas interviu M. Ritvo dažnai pasakodavo apie savo kančias, bet atmetė mintį, kad jis yra ligos auka, o juolab didvyriška.
Jo motina pasakojo, kad per pernai įvykusias savo vestuves Maxas uždraudė svečiams savo kalbose vartoti pakilius, bet tuščius žodžius.
„Jam buvo svarbi meilė ir supratimas, žmonių ir gyvūnų teisės, jo darbas ir galimybės dalintis savimi su pasauliu, – sakė ji. – Jis nenorėjo, kad žmonės jį laikytų neįgaliu.“
Artimieji sakė, kad Maxas rašė beveik iki pat savo mirtis ir tikino savo šeimą, kad pabaiga ateis, kai jis nebegalės rašyti.
Motina pridūrė, kad mirties išvakarėse sūnus jai ir savo žmonai pasakė: „Nebegaliu rašyti, nebegaliu kalbėti, nebegaliu kvėpuoti. Jau nebesu savimi. Jūs turit susitaikyti ir leisti man išeiti.“
