Paprastai pasaulyje migruoti – legaliai ir nelegaliai – linkę ne patys skurdžiausi gyventojai, o tie, kurie gali bent susimokėti už kelionę. Tačiau paskaičiuota, kad jeigu žmogus, gyvendamas savoje šalyje, per metus vidutiniškai uždirba nuo 8 iki 10 tūkst. dolerių, jo pasiryžimas vykti svetur dramatiškai sumažėja.
Masinę migraciją dažniausiai skatina kariniai konfliktai, politiniai neramumai, suirutės, maisto ir vandens trūkumas, nusikalstamumo ir terorizmo išvešėjimas valstybėje ar tam tikroje jos teritorijoje. Tačiau paprastai į diktatūrines valstybes ir iš jų žmonių srautai būna nedideli. Daugiausia žmonių nori patekti į demokratines valstybes arba žmonės migruoja tarp jų.
Tokias teisėtos ir neteisėtos migracijos tendencijas išskyrė Tarptautinės migracijos organizacijos ir Europos migracijos tinklo Lietuvoje tyrimų koordinatorius Vytautas Ežerskis.
Žmonės pasaulyje migruoja dėl įvairių priežasčių, taip pat įvairiais būdais – tiek legaliai, tiek nelegaliai. Dažniausiai manoma, kad migrantų srautus paskatina kariniai konfliktai ir prasta ekonominė padėtis, nes vargingesnių kraštų gyventojai linkę ieškoti geresnės ateities sau ir savo šeimoms. Kokie dar gali būti veiksniai, kurie skatina žmones kraustytis iš savo šalies ir vykti svetur?
Dažniausiai žmonės migruoja iš tų šalių, kur yra daug darbo jėgos, bet maži atlyginimai ar mažai darbo, į tas šalis, kur galima gauti darbo, jis yra gerai apmokamas, bet ten yra mažai darbo jėgos.
Prie viso to prisideda socialiniai santykiai visuomenėje. Dažnai žmonės migruoja patyrę savo šeimos arba aplinkinių įtaką. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje daro mokinių apklausas, kiek jų planuoja išvykti į užsienį, tai dažnas jų patvirtina planuojantis, bet susidaro įspūdis, kad vaikai atsižvelgia į kitų klasės draugų bei šeimos nuomonę. Susidaro tarsi toks socialinis spaudimas, kad išvažiuoti tarsi reikėtų.
Egzistuoja ir aiškūs atstūmimo veiksniai: tai politinė ir ekonominė situacija šalyje. Klimato kaita irgi dabar dažnai minima tarp veiksnių. Dabar klimato kaita nelemia didelių migracijos srautų, bet ateityje tai turės didesnę įtaką, ypatingai tose šalyse, kur yra daug gyventojų. Pavyzdžiui, vandens trūkumas gali labai greitai atsiliepti ir paskatinti migraciją.
Žmonės migruoja ir dėl paprastesnių dalykų. Pavyzdžiui, ne dėl blogo klimato savo šalyje, bet tiesiog dėl geresnio klimato kitur. Tarkime, labai daug vyresnio amžiaus anglų migruoja į Ispaniją.
Prie ekonominių, politinių ir socialinių veiksnių kartais prisideda demografija, nes dažnai pasitaiko, kad tos šalys, kurios yra mažiau išsivysčiusios, turi jaunesnę populiaciją. O jaunesni žmonės yra labiau linkę migruoti. Tyrimai rodo, kad jie drąsesni ir nori keisti gyvenimo sąlygas. Šalys, kurių gyventojai vidutiniškai yra jaunesni, dažniau susiduria su perversmų grėsme, bandymais sukurti geresnes sąlygas namie, o tam nepavykus – gyventojai emigruoja.
Taigi apibendrinant labiausiai migraciją skatina ekonomika (tiek šalyje, iš kurios išvyksta, tiek toje, į kurią atvyksta), politinė situacija, socialiniai ryšiai, visuomenės spaudimas bei tie demografiniai rodikliai.
Kokią įtaką migracijos procesams turi diktatūriniai režimai? Ar jie išterorizuoja žmones tiek, kad tai paskatina išvykti, ar kaip tik stabdo žmonių judėjimą, nes užtikrina stabilumą be didelių laisvių?
Įdomu yra tai, kad autokratinėse šalyje migracija kaip tik yra žemesnė, nes dažniausiai tos šalys labai griežtai kontroliuoja savo populiaciją. Tai tinka apibūdinant migraciją iš tokių valstybių ir į jas. Ir paprastai į jas daugiau atvyksta nei iš jų išvyksta.
Pavyzdžiu gali būti Libija prieš ir po Muammaro Gaddfi nuvertimo. M. Gaddafio režimo laikais Libijoje buvo apie 2,5 mln. darbo imigrantų, po režimo nuvertimo per metus iš šalies išvyko apie 800 tūkst. migrantų, palikdami daugybę neužpildytų darbo vietų sveikatos ir statybų sektoriuose.
Keičiantis santvarkoms paprastai įvyksta suirutė, žlunga valdžios institucijos, todėl žmonės gana greitai priima sprendimus išvykti. Tai puikiausiai galime stebėti Afganistane. Galima spėti, kad įsitvirtinus Talibanui, sutvirtėjus talibų valdžios institucijoms, bus grįžta prie tvirtesnio šalies populiacijos valdymo. Bent jau taip rodo kitų šalių pavyzdžiai.
Autokratiniai režimai dažniausiai savo populiaciją laiko viduje, nelabai leidžia išvykti. Tai įvyksta dėl stipraus valdžios aparato, dėl žmones kaustančios baimės. Įvairių mokslinių darbų išvados leidžia manyti, kad demokratijose migracija vyksta lengviau, tai yra demokratinės šalys leidžia lengviau savo piliečiams išvykti, o kitiems atvykti, tuo tarpu autokratinės leidžia labiau atvykti, bet išvykti iš ten sudėtingiau.
Tai čia puikus pavyzdys – Lietuva. Sovietų Sąjungos metais iš Lietuvos beveik niekas negalėjo išvykti, suirutės laikotarpiu buvo tam tikra migracija, o įstojus į Europos Sąjungą judėti galėjo visi, kurie norėjo. Emigracija iš Lietuvos tęsėsi ilgą laikotarpį iki pastarųjų metų, kai jau turime teigiamą migracijos balansą.
Ar galima manyti, kad migrantų srautus produkuoja ir vadinamosios žlugusios valstybės, kuriose tinkamai neveikia valstybės institucijos, veši nusikalstamumas, korupcija, vykdomi teroristiniai išpuoliai ir panašiai? Tokiose valstybėse konflikto tarsi nėra, bet apie kokybišką gyvenimą kalbėti irgi neįmanoma. Tuo, beje, dažnai skundžiasi į Lietuvą atvykę irakiečiai, kurie prisistato esantys iš Bagdado.
Žinoma, šie visi veiksniai nulemia emigraciją. Pavyzdžiui, korupcija yra vienas iš svarbesnių išstūmimo faktorių. Žmonės mato, kad jų ateitis savoje šalyje labai miglota, neaišku, kaip seksis jų vaikams. Vaikai iš viso yra labai svarbus veiksnys žmonėms emigruoti, nes vaikams tėvai nori geresnio gyvenimo nei turėjo jie patys. O jeigu tėvai jauni, tai jie būtinai nori keliauti su vaikais.
Apskritai turėti būstą, maistą, saugumą yra pamatiniai žmonių poreikiai. Jeigu to nėra, žmonės linksta vykti kitur. Pavyzdžiui, šiuo metu labai daug žmonių išsikėlė iš savo namų Pietų Sudane dėl sausros, ekonominio ir politinio nestabilumo. Ten nėra nuolatinio ginkluoto konflikto, bet tiesiog nėra maisto, labai daug žmonių badauja.
Jeigu žmonėms tenka nuolat rūpintis dėl sveikatos, dėl gyvybės, teroristinių organizacijų išpuolių, tai turbūt paprasčiausia išvykti iš tokios vietos.
O kaip geografija veikia migraciją?
Taip, tai turi įtakos. Pavyzdžiui, jeigu žiūrėtume Vidurio Europos šalis, tai jas patogu pasiekti automobiliu ar pėsčiomis, o kitur keliavimą riboja milžiniškos dykumos, kalnai. Šiuo metu Afganistaną, matyt, norėtų palikti labai daug žmonių, bet šalis šiaurėje yra apribota kalnais, tai jiems tiesiog fiziškai sudėtinga, skrydžiai iš esmės nevykdomi, kelių daug nėra. Tai irgi vienas tokių stabdančių dalykų. Todėl dauguma Afganistano pabėgėlių yra išvykę į Pakistaną ir Iraną.
Gal galėtume atskirai aptarti žemynus, kokie migracijos iššūkiai kyla kiekvienam iš jų, nes stūmimo ir traukos veiksniai gali būti skirtingi.
Tikriausiai niekam nebus siurprizas, bet didžiausia migracija yra Europoje. Šiame žemyne labai migruoja patys europiečiai. Taip yra dėl įteisinto laisvo žmonių judėjimo Šengeno zonai priklausančiose šalyse, čia labai paprasta keliauti geografiškai, šalys panašios kultūrine prasme ir visos yra saugios. Beveik 70 proc. iš visų migrantų sudaro europiečiai, apie pusė iš jų yra Europos Sąjungos piliečiai ir tik nedidelė dalis yra iš kitų žemynų.
Antroje vietoje pagal tarptautinės migracijos mastus yra Šiaurės Amerika, į kurią daugiausia vyksta Lotynų Amerikos šalių gyventojai.
Šioje vietoje negalime nepaminėti Venesuelos, kuri šiuo metu produkuoja labai daug migrantų. Tam tikra dalis venesueliečių atvyksta į Ispaniją. Man regis, Ispanijoje dabar gyvena apie 0,5 mln. venesueliečių. Bet didžioji dalis Venesuelos piliečių vyksta į kaimynines šalis, ypač Kolumbiją. Lietuvoje Venesuelos krizė labiau girdima iš tos pusės, kad pas mus persikelia lietuvių kilmės Venesuelos piliečiai, bet ten iš tiesų krizė yra milžiniška.
Iš Šiaurės Amerikos migracija labai maža. Trečioje-ketvirtoje vietoje pagal migracijos mastus yra Šiaurės Afrika ir Vakarų Afrikos šalys.
Kalbant apie potencialą, kurių regionų gyventojai gali padidinti migraciją, tai reikia žiūrėti į pagal gyventojų skaičių didžiausias šalis. Tai siejasi ir su klimato kaita. Jungtinių Tautų tyrimai rodo, kad klimato kaita turi didelės reikšmės Bangladešo gyventojams. Šioje šalyje gyvena apie 160 mln. gyventojų, ją nuolat siaubia sausros ir potvyniai, plinta įvairios ligos. Toje šalyje yra susidariusios ištisos vietovės, kuriose žmonėms tampa sunku gyventi, trūksta švaraus vandens.
Pietų ir Pietryčių Azijos regionas politiškai ir ekonomiškai yra gana stabilus, bet dėl klimato kaitos gali siųsti daugiau migrantų. Be to, šalims vystantis, plėtojantis ekonominiams ryšiams randasi tų šalių piliečių noras bandyti savo jėgas užsienyje. Net ir Lietuvoje yra nemažai studentų iš Indijos. Aišku, jie atvyksta teisėtais būdais, bet tiesiog noriu pasakyti, kad ateityje tikrai iš šio regiono matysime kur kas didesnę migraciją.
Centrinėje ir Pietinėje Afrikoje irgi yra valstybių su didelėmis gyventojų populiacijomis, kurios šiuo metu yra gana stabilios, bet susidarius sudėtingai situacijai gali plūstelti migrantų srautai. Minėjau Pietų Sudano pavyzdį. Europoje dar neturime itin didelės migracijos iš Afrikos, bet nutikus sausroms, išplitus ligoms tai gali nutikti. Jei pamenate, Vakarų Afrikoje turėjome išplitusį Ebolos virusą. Tokie dalykai gali turėti įtakos ateityje.
Kuo galite paaiškinti, kad neturime itin didelės migracijos iš Afrikos šalių, nors geografiškai keliauti į Europą iš Šiaurės Afrikos gana patogu, nors ir pavojinga, nes tai jūros kelias.
Didesnes imigrantų populiacijas iš Afrikos turi tos Europos valstybės, kurios turi kolonialistinę praeitį, pavyzdžiui, Prancūzija, Belgija, Jungtinė Karalystė, Portugalija.
Apie kiekvieną šalį atskirai negalėčiau pakomentuoti, bet kai kuriais atvejais leidžiama atvykti šeimų nariams šeimos susijungimo pagrindu, suteikiama galimybė studijuoti, egzistuoja susiformavusi diaspora, kuri toliau skatina žmonių atvykimą.
Bet, pavyzdžiui, mūsų regionas nėra tiek populiarus migrantams iš Afrikos.
Kurios šalys pasaulyje išsiunčia daugiausia migrantų?
Daugiausia migrantų dėl įvairių krizių, konfliktų išstumia Sirija, Venesuela, Afganistanas, Pietų Sudanas.
Ar Lotynų Amerikoje tik Venesuela siunčia daug migrantų? Galbūt esama kitų šalių, kurios nepatyrė tokio lygio krizės, bet žmonės vis tiek juda?
Jungtinėse Amerikos Valstijose yra nemažai atvykėlių iš Lotynų Amerikos. Kaip tik dėl to Donaldas Trumpas ir siekė pastatyti sieną ties Meksika. Bet Venesuelos krizė dabar yra pati aktualiausia, iš jos gyventojai išvyksta masiškai.
Tačiau, kaip ir kalbėjome anksčiau, gyventojai linkę palikti nesaugias šalis, kuriose klesti organizuotas nusikalstamumas, narkotikų prekyba, prekyba žmonėmis. Tai, pavyzdžiui, Salvadoras, Hondūras, Nikaragva, Kolumbija. Tos šalys yra nesaugios žmonėms gyventi, todėl jie mėgina judėti į Šiaurę. Panašus procesas vyksta Meksikoje, kurioje tam tikri regionai yra nesaugūs ir valdomi organizuotų nusikaltėlių.
Grįžtant į Afriką, ar yra kokios nors prognozės šiam žemynui dėl klimato kaitos ir su tuo susijusių migrantų srautų?
Šiuo aspektu išsiskiria Vakarų Afrika, ten ta zona pavojinga žmonėms sveikatos atžvilgiu. Kadangi tai pusiaujo zona, tai klimatas yra karštas ir drėgnas, todėl palankus plisti ligoms.
Visame Afrikos žemyne gyvena daugiau nei 1 mlrd. gyventojų. O šalims vystantis visuomet atsiranda interesas bei galimybė migruoti. Ką galime pastebėti, kad patys skurdžiausi žmonės neišvyksta. Išvyksta tie, kurie turi santaupų ir taip įgyja daugiau galimybių.
Tarptautinės migracijos organizacijos apklausa migrantų stovyklose Lietuvoje irgi atskleidė, kad tie žmonės yra baigę bent vidurinę mokyklą ar turi net universitetinį išsilavinimą, turėjo anksčiau darbą arba santaupų ir todėl galėjo atvykti į Europą. Tai jeigu mes kalbame apie Afrikos potencialą siųsti migrantus, ten dar labai didelė dalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir jiems migracija nėra prieinama. Svarstyti apie išvykimą jie galėtų tik peržengę tam tikrą ekonominę ribą.
Kokia ta riba yra?
Pasakyti tos mažiausios ribos, kurią peržengus jau svarstoma apie migraciją, negalėčiau pasakyti, bet paskaičiuota, kad išvykti iš savo šalies žmogus jau nebenori, jeigu vidutiniškai per metus uždirba nuo 8 iki 10 tūkst. dolerių. Ties šia vidutine pajamų riba žmonės jaučiasi jau gana komfortabiliai ir nebenori patirti migracijos rizikų.
Skandinavijos valstybės išsiskiria aktyvumu plėtojant vystomojo bendradarbiavimo projektus įvairiose šalyse Vidurio Rytuose, Afrikoje ir panašiai. Esama nuomonių, kad finansuodamos ir padėdamos kurti stabiliai veikiančias institucijas, gerinti gyventojų sąlygas Skandinavijos šalys siekia užkirsti kelią potencialiems migracijos srautams.
Šis klausimas išties sudėtingas. Europos Sąjungos šalys, Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Norvegija skiria tam tikrai daug lėšų. Ir tai dažnas politinių diskusijų klausimas, nes labai sunku apskaičiuoti teikiamą konkrečią naudą. Migracijos ekspertai skaičiuoja, kad šalims teikiama pagalba yra naudinga ir pasiekia tam tikrų rezultatų, ypač kai teikiama pagalba yra nukreipta į viešąjį sektorių.
Investuojant į migrantus siunčiančių šalių viešąjį sektorių tikrai galima apsisaugoti nuo migrantų: pavyzdžiui, investuojant į sienų apsaugą, sumažinamas neteisėtų sienos kirtimų kiekis, tai gerina tose institucijose dirbančių žmonių situaciją pradedant nuo padoraus atlyginimo, baigiant gera naudojama įranga, kiek įmanoma, mažinami korupcijos mastai, žmonės yra laimingesni, kad kiekvienam pareigūnai nereikia duoti kyšių.
Žinome, kad ir toje pačioje Venesueloje visur vyrauja milžiniška korupcija, visur reikia kyšio, o tai dar labiau stumia žmones iš šalies, nes niekas nenori gyventi tokioje valstybėje.
Taigi vystomasis bendradarbiavimas prisideda prie migracijos srautų mažinimo.
Bet norint transformuoti visą valstybę reiktų nerealistinio dydžio investicijų. Jokia šalis ar šalių sąjunga negali skirti tiek lėšų, kad kurios nors daug gyventojų turinčios šalies piliečiai nebenorėtų emigruoti.
Afganistano atveju didelė JAV paramos dalis, kaip teigiama, nusėdo ne ten, kur buvo planuota: šalyje išsivystė didžiulė korupcija, pinigų panaudojimas nebuvo tinkamai kontroliuojamas, o valstybės institucijos liko silpnos. Kariuomenė net nesugebėjo kautis prieš Talibaną, todėl daugeliui atrodo, kad pinigai išmesti į balą. Tačiau, kita vertus, visus tuos metus afganai nebėgo iš savo šalies.
Iš tiesų – migracija iš Afganistano tuo laiku nebuvo didelė ir apskritai visuomenėje vyko teigiami pokyčiai, nes gyventojai turėjo vilties dėl ateities. O kai žmonėms atrodo, kad nėra jokios ateities, priima sprendimą bėgti. Bet taip jau yra, kad paramą gaunančios šalys dažnai būna korumpuotos ir pinigai nusėda valdžią savo rankose turinčių asmenų rankose.
Tačiau, pavyzdžiui, Europos Sąjungos bendradarbiavimas su Libija ir Turkija dėl migrantų srautų stabdymo, pasiteisina. Libijos atveju siekiama, kad migrantai neplauktų laiveliais per Viduržemio jūrą, nes labai daug jų skęsta. Tuo pačiu stabdomi ir migrantų srautai.
Italija, Ispanija, Graikija, Kipras, Malta, Bulgarija išlieka kanalais, per kuriuos į Europą bando patekti daugiausia migrantų. Ispanija yra kiek naujesnė šalis šiame kontekste. Dabar naujas mažesnis kanalas susiformavo per Baltarusiją.
Bet Europos Sąjungoje prieglobsčio prašymų kiekis iš trečiųjų šalių apskritai labai mažėja. Pikas buvo 2016 metais, kai sulaukta apie 1,2 mln. prieglobsčio prašymų. Dabar tie skaičiai mažėja. 2019 metais jau buvo apie 700 tūkst. prieglobsčio prašymų, o 2020 metais dar labiau sumažėjo iki 470 tūkst. prašymų, bet čia jau siejama ir su COVID-19 pandemija.
Bet tikriausiai tam įtakos turėjo nuslopęs konfliktas Sirijoje ir pergalė prieš ISIS teroristus Sirijoje ir Irake?
Taip, tai tikrai turėjo įtakos, bet, manau, prisidėjo ir Europos Sąjungos žinutės ir politika, kuri buvo vykdoma. Iš pradžių Europos Sąjunga ir Vokietija tarsi komunikavo, kad pabėgėliai bus priimti, bet laikui bėgant tonas keitėsi. Nes atvyko iš tiesų labai daug migrantų ir valstybėms reikėjo laiko susitvarkyti, garantuoti jiems minimalias sąlygas. Tą patį mažesniu mastu stebime Lietuvoje, kad migrantus priėmus viskas tuo nesibaigia. Jiems reikia padėti integruotis, apgyvendinti, o tai reikalauja daug išteklių – ir ne tik finansinių, bet ir žmogiškųjų.
Kaip migracijos žemėlapyje atrodo Rusija? Ar į ją nori kas nors atvykti?
Čia įdomus dalykas, kad palyginus situaciją dabar ir prieš dvidešimt metų, situacija ganėtinai skiriasi. Jungtinės Amerikos Valstijos ir 2000, ir 2020 metais buvo pirmoje vietoje pagal migrantų pritraukimą. Rusija prieš dvidešimt metų buvo antroje vietoje, o dabar migrantų srautai į šią šalį labai sumažėjo, nors ji dar yra priimančių šalių penketuke. Ten vis dar migruoja buvusių posovietinių šalių gyventojai, bet į antrą vietą pakilo Vokietija. Jei visą Europos Sąjungą imtume bendrai, tai ji butų pirmoji ir aplenktų Jungtines Valstijas.
Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai irgi turi labai daug imigrantų, šios šalys vienos pirmaujančių pagal iš šalies išsiunčiamus pinigus. Tai reiškia, kad ten yra daug dirbančių ir užsidirbančių imigrantų.
Beje, Lietuvoje apklausiami migrantai Saudo Arabiją įvardijo kaip dominančią šalį, nes jiems, kurie iš Irako, tai nėra tolima valstybė, bet ten kitokia santvarka, žymiai griežtesnė islamo kultūra, įstatymai, taigi ne visiems tai tinka, ypač jeigu tai krikščionys.
