Po vadinamojo Rugpjūčio karo tarp Gruzijos ir Rusijos lieka taip ir neatsakyti klausimai – kas kaltas dėl šio karo, kam jis buvo naudingas ir kokia bus konflikto Kaukaze tolimesnė raida.
Rusija ir Gruzija iki šiol rodo pirštais viena į kitą ir bando tarptautinei bendruomenei įrodyti, kad būtent kaimyninė šalis pirmoji pradėjo karo veiksmus. Pagrindinis Gruzijos argumentas – užfiksuoti rusų kariškių radijo ir telefoniniai pokalbiai, įrodantys, kad pernai ankstų rugpjūčio 8-osios rytą rusų daliniai per Rokio tunelį įžengė į Pietų Osetiją.
Kremlius bando įrodyti pasauliui, kad dar rugpjūčio 7 dieną Gruzijos kariuomenei buvo įsakyta atstatyti Gruzijos teritorinį vientisumą. Kremlius tuo bando paneigti Tbilisio tvirtinimus, kad Gruzijos kariuomenė įžengė į Pietų Osetiją, gindama šalį nuo įsiveržusios Rusijos kariuomenės.
Komisija skelbs išvadas
Praėjo metai, o konfl iktuojančių šalių argumentai liko iš esmės tie patys. Tarptautinė ekspertų komisija, vadovaujama Šveicarijos diplomatės Heidės Tagliavini, tiria karo priežastis ir jau po pusantro mėnesio turėtų paskelbti verdiktą. „Jeigu komisija paskalbs, kad karą pradėjo Gruzija, o Rusija neproporcingai panaudojo jėgą, status quo nepasikeis. Abchazijos ir Pietų Osetijos padėtis pasikeisti galėtų tik tuo atveju, jei būtų patvirtinta gruziniška įvykių versija.
O apskritai Rusiją nelabai jaudina faktas, kad per visus metus Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę pripažino tik Nikaragva. Atvirkščiai, tai reiškia, kad šios dvi nepripažintos respublikos bus priklausomos nuo Rusijos taip, kaip nepripažinta Šiaurės Kipro Respublika – nuo Turkijos“, – rašo įtakingas JAV leidinys „Th e Wall Street Journal“. Priminsime – Šiaurės Kipras, kuriame gyvena daugiausia turkai, atsiskyrė nuo Kipro Respublikos ir paskelbė nepriklausomybę, tačiau ją pripažino tik Turkija.
Su šia nuomone sutinka ir Vokietijos leidinio „Tagesspiegel“ kalbintas Kaukazo reikalų ekspertas, Berlyno mokslo ir politikos fondo atstovas Uvė Halbachas: „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šį karą laimėjo Rusija. Ji įgyvendino savo grasinimus griežtai reaguoti į Gruzijos ir NATO suartėjimą bei mėginimus panaudoti jėgą prieš Pietų Osetiją. Tačiau Rusija nesulaukė net savo artimiausių sąjungininkių aplodismentų“, – teigia ekspertas, turėdamas galvoje tai, kad separatistinių regionų nepriklausomybės nepripažino net artimiausia Rusijos sąjungininkė Baltarusija.
Ar buvo genocidas?
Rusijos pergalė Kaukaze tėra sąlyginė. Rusijos kariuomenės kolonų įsiveržimas per Rokio tunelį į Pietų Osetiją ir toliau į pagrindinę Gruzijos teritoriją, Počio uosto užėmimas ir parodomasis Gruzijos karo laivų ir net pasieniečių patrulinių katerių skandinimas, trofėjinės karinės technikos vežimas iš užimtų Gruzijos karinių bazių buvo mielas širdžiai vaizdas daugeliui Rusijos piliečių. Iškalbingiausios buvo visuomenės nuomonės apklausos, parodžiusios, kad didžioji dalis Rusijos gyventojų palaikė Kremliaus veiksmus.
Rusijos televizijų skleidžiama propaganda iki šiol piešia Rusiją kaip osetinų tautos išgelbėtoją nuo gruzinų vykdyto genocido. Beje, dėl sąvokos „genocidas“ taikymo įvykių Pietų Osetijoje atžvilgiu Kremlius susilaukė griežtos Vakarų kritikos. Gruzijos kariuomenės veiksmai Pie tų Osetijoje nebuvo genocido aktas, nes gyventojai nebuvo tikslingai žudomi dėl jų tautinės priklausomybės. Pietų Osetijoje karas nusinešė 162 civilių gyvybes, o Gruzijos teritorijoje aukų buvo dar daugiau. Civiliai tiek Pietų Osetijoje, tiek pagrindinėje Gruzijos dalyje tapo kovos veiksmų, o ne kryptingo genocido aukomis.
Nepaisant to, minint karo metines, Pietų Osetijos sostinėje Chinvalyje buvo atidarytas Genocido muziejus. Jo atidarymą plačiai nušvietė Rusijos televizijos kanalai, tačiau Kremliaus kontroliuojamai Rusijos žiniasklaidai visiškai neįdomus tūkstančių gruzinų, kuriuos iš jų namų Pietų Osetijoje išvarė rusų ir osetinų pajėgos, likimas.
Lėšos grobstomos
Dabar Rusija skiria milžiniškas lėšas Pietų Osetijai atstatyti. Rusijos dienraščio „Vedomosti“ teigimu, padalijus bendrą skirtos paramos sumą iš regiono gyventojų skaičiaus, kiekvienam Pietų Osetijos gyventojui per metus teko daugmaž 13,6 tūkst. JAV dolerių dydžio parama.
„Kur gi dingsta šie pinigai, jei dalis žmonių Cchinvalio priemiesčiuose iki šiol gyvena palapinėse?“ – retoriškai klausia publikacijos autoriai. Atsakymą randa prancūzų dienraštis „Liberaton“. „Pietų Osetija iš Rusijos gauna milžiniškas sumas, kurios išgrobstomos, dažnai dingsta kaip į vandenį. Karas ir nestabilumas Kokoity režimui yra išlikimo ir klestėjimo sąlyga“.
Turimas galvoje Pietų Osetiją valdantis marionetinis Eduardo Kokoity režimas, deklaruojantis begalinį atsidavimą Kremliui, žarstantis iš Rusijos gaunamas paramos lėšas, tačiau dažnai siejamas su stambiomis mafijos struktūromis ir įtariamas dalies regionui atstatyti gaunamų lėšų grobstymu bei „otkato“ davimu tas lėšas skiriantiems aukštiems Rusijos pareigūnams.
Kritikuoja Gruzijos prezidentą
Vis dar gilios karo žaizdos ir pačioje Gruzijoje. Vienas strateginių Maskvos tikslų vykdant agresiją prieš Gruziją buvo nuversti prezidentą Michailą Saakašvilį. Maskvos nusivylimui, jis liko savo poste. Kremliui nepavyko primesti gruzinams kokio nors marionetinio prorusiško režimo.
Tačiau opozicija prezidentui Gruzijoje, be abejo, yra, ir gana stipri. Jos lyderė, žymi gruzinų politikė Nino Burdžanadzė prieš kelias dienas Ispanijos dienraščiui „El Pais“ sakė, kad „dėl Saakašvilio idiotizmo į Gruzijos teritoriją vėl grįžo rusų karinės bazės, Rusija gavo galimybę pripažinti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, o Gruzija neįstojo į NATO. Michailas Saakašvilis sugeba begėdiškai meluoti, kad viskas gerai, nors šalis prarado penktadalį savo teritorijos, ir toliau ketina likti savo poste“. Visgi N.Burdžanadzė išskyrė ir teigiamas M.Saakašvilio savybes: „Jis charizmatiškas, ryžtingas, kovingas lyderis“.
Rusijos pergalė – minimali
Gruzija ilgam, o gal ir visam laikui prarado du savo regionus. Tačiau ir Rusija pergalę švenčia tik televizijos ekrane. Gruzija patyrė didelių nuostolių, tačiau išlaikė savo provakarietišką orientaciją. Kitos Rusijos kaimynės pamatė, ko galima tikėtis iš Kremliaus, tačiau neišsigando. Moldova prieš kelias dienas vykusiuose rinkimuose balsų daugumą atidavė ne už iki šiol šalį valdžiusius prorusiškus komunistus, bet už opozicines partijas.
Ukraina taip pat neatsisakė savo euroatlantinės integracijos siekių. Net Baltarusijos lyderis Aleksandras Lukašenka pradėjo noriau bendradarbiauti su Vakarais. O juk būtent noras atgrasyti postsovietinės erdvės valstybes nuo integracijos į Vakarų politines ir ekonomines struktūras yra vienas pagrindinių Rusijos užsienio politikos tikslų.
Manvydas Vitkūnas
