Vienas pagrindinių Vladimiro Putino prezidentavimo bruožų yra jo pasiryžimas atgaivinti Rusijos kariuomenę. Putinas, kuris pareiškė, kad įtariamas Rusijos silpnumas didina šalies pažeidžiamumą išorės spaudimui ir vidinėms grėsmėms, skatina didinti finansavimą, kad Rusijos karinės pajėgos iš silpnų sovietinės supergalios karinės mašinos likučių būtų transformuota į mažesnes, tačiau modernesnes, mobilias, technologiškai pažangias ir XXI amžiaus pajėgas.
2013 metais „Tėvynės gynėjams“ skirtos dienos kalboje Rusijos prezidentas pareiškė, kad „užtikrinti, jog Rusija turi patikimas karines pajėgas, yra valstybės politikos prioritetas. Deja, dabartinis pasaulis tikrai nėra taikus ir saugus. Ilgus, įsisenėjusius konfliktus papildo nauji, nė kiek nelengvesni. Nestabilumas didėja įvairiose pasaulio vietose“.
Tai nėra vien tuščios kalbos. Ši retorika buvo paremta resursų perskirstymu. Rusija dabar yra įsitraukusi į didžiausią karinę pertvarką nuo Sovietų Sąjungos griuvimo. Išlaidos gynybai yra didinamos kiekvienais metais ir tai planuojama daryti bent iki 2020 metų. Šio tikslo Putinas siekė nepaisydamas net Kremliuje išsakytų prieštaravimų, kurie buvo paremti baime negatyvios įtakos Rusijos gerovei. Nepritarimas karinių išlaidų didinimas taip pat buvo viena iš priežasčių, kodėl iš savo posto pasitraukė ilgai dirbęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas.
Pokyčius Rusijoje pastebi ir likęs pasaulis.
Po daugelio metų, kuomet apie Rusiją galvota kaip apie tautą, kuri turėjo didelę krūvą branduolinių ginklų, bet kurios konvencinės pajėgos nedarė jai garbės, jos planai dėl karinės reformos ir persiginklavimo sukėlė nemažai susirūpinimo. Ypatingai tai paveikė JAV nacionalinio saugumo atstovus, kurie manė, jog Rusija niekuomet nepajėgs už savo sienų projektuoti didelės galios. Atnaujinti bombonešių skrydžiai Atlanto ir Ramiojo vandenynų teritorijose, pajėgų dislokavimas, 2008 metų kampanija prieš Gruziją ir didėjantis kariuomenės pasirengimas prikėlė Rusijos kaip karinės grėsmės įvaizdį. Pagrindimas JAV karinėms išlaidoms, kuris ankščiau rėmėsi Kinijos išlaidų karybai didinimu, pasipildė Rusijos karinės galios augimu.
Biudžeto raportai ir dokumentai, kuriuose pristatyti Rusijos planai – ypatingai pateikiami gynybos ministro Sergejaus Šoigu ir vicepremjero Dmitrijaus Rogozino – tikrai atrodo labai įspūdingai ir grėsmingai. Jei Rusijos vos prieš kelerius metus laivų statybai skiriamas biudžetas sudarė vos dešimtąją dalį finansų, kuriuos gauna JAV laivynas, tai dabar rusai sumažino atskirtį ir skiria net pusė tiek, kiek JAV. Iki 2020 metų Rusijos kariuomenė turėtų būti sudaryta iš visuomet kovai pasirengusių ir lengvai dislokuojamų brigadų. Su brigadomis siejama ir viltis, kad bent 70 procentų tokių pajėgų būtų aprūpinta naujos kartos ginklais ir visa reikalinga įranga. Jei viskas vyks pagal planą, Rusijos kariuomenė iki 2020 metų vėl turės apie milijoną asmenų (aktyvus personalas), 2300 tankų, apytiksliai 1200 naujų sraigtasparnių ir lėktuvų, 50 naujų laivų, 28 povandeninius laivus ir 100 naujų palydovų. Putinas pasiryžo išleisti milijardus per dešimtmetį tam, kad įgyvendintų šį savo planą.
Ir vis daugiau rusų palaiko šį kariuomenės atsinaujinimą. Levada centro atlikta apklausa parodė, kad 46 procentai rusų palaikė išlaidų kariuomenei didinimą net tuo atveju, jei tai sulėtintų ekonominį augimą. 41 procentas pasisakė prieš, jei tai prastintų ekonomines sąlygas. Tokius rezultatus dalinai nulemia auganti baimė, kad Rusijos dideli gamtiniai ištekliai gali netekti tinkamos apsaugos. Rogozinas pats nuolat perspėdavo, kad be modernių karinių pajėgų Rusija bus “išgrobta” ateityje.
Vis tik yra nemažas atotrūkis tarp deklaruojamų Rusijos siekių ir galimybė pasiekti tokius rezultatus.
Kai kurie stebėtojai pasiruošė „nurašyti“ šiuos rusų planus kaip bandymą išplauti pinigus. Akivaizdu, jo bet koks Rusijos karinio biudžeto padidėjimas reprezentuoja didžiules galimybes machinacijoms. Tačiau būtų tiesiog klaida atmesti akivaizdžius įrodymus, jog šita pertvarka atstato Rusijos kariuomenės pajėgumus, kurie sumenko po Sovietų Sąjungos žlugimo. Rusija vėl vykdė tokias karines pratybas, kokių nebuvo matyti nuo Šaltojo karo pabaigos. Nors kol kas kyla daug problemų dėl vadovavimo, kontrolės sistemų ir naujos įrangos, pratybos parodo, kad reforma ima duoti vaisių ir kad Rusija pajėgi panaudoti kur kas mobilesnes, efektyvesnes pajėgas.
Tai kelia rimtą susirūpinimą NATO. Ribotos aljanso galimybės vykdyti operacijas tolimesnėse teritorijose kartų su Europos valstybių sprendimu reikšmingai mažinti išlaidas gynybai buvo paremtos prielaida, kad Rusija daugiau nebekelia grėsmės. Jungtinės Valstijos, kurios buvo pasirinkusios tapti „saugumo eksportuotoja“ daugiau problemų turinčioms vietoms, dabar turi iš naujo perdėlioti strategijas, kadangi Rusija radikaliai keičia savo pozicijas.
Iš kitos puses, pertvarka vyksta ne taip lengvai, kaip Rusijai norėtųsi.
Pirmasis klausimas yra, ar Rusijos gynybos industrija iš tikrųjų gali pagaminti įrankius, reikalingus naujai gynybos strategijai. Analitikas Dmitrijus Gorenburgas pažymi, jog Rusijos gynybos ministro pristatyti planai remiasi ypatingai optimistiniais vertinimais, kaip greitai rusų gamyklos ir laivų statyklos gali įvykdyti užsakymus. Dizaino problemos jau pareikalavo kai kurių lėktuvų viešuosius pirkimus atidėti dvejiems metams. Kiti ekspertai taip pat tvirtina, jog mažai tikėtina, jog ir gamintojams pavyks laiku įgyvendinti suplanuotus darbus.
Be to, nėra garantijos, kad pagaminta produkcija bus be defektų. Visa eilė nesėkmių su raketomis, naujų laivų pristatymų atidėjimas ir problemos dėl kokybės kontrolės sukėlė daug klausimų dėl rusų pagamintos karinės technikos kokybės. Taip pat yra ir realus susirūpinimas dėl Rusijos tyrimų ir plėtros sektoriaus ir ar šalis gali pati pagaminti technologijas, reikalingas naujosios kartos ginklų gamybai. Buvęs šalies gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas stipriai priešinosi tam, jog paprasčiausiai būtų užsakyti naujesni sovietinio laikotarpio technologijų variantai. Nepasitenkinimas dėl Serdiukovo noro remtis užsienio tiekėjais ir buvo vienas iš esminių faktorių, kodėl jis pasitraukė iš ministro posto.
Serdiukovas taip pat siekė reformuoti pačią Rusijos kariuomenės struktūrą - užsitraukė nemalonę dėl noro sumažinti įvairius rangus turinčių asmenų skaičių ir judėti link savanoriškos, profesionalios kariuomenės. Tačiau paskelbti planai didinti Rusijos kariuomenės gretas kertasi su šalies demografine realybe. Dėl įvairių situacijų ir sveikatos problemų maždaug 60 procentų jaunuolių, kurie galėtų būti pakviesti atlikti karinę tarnyba, yra jai netinkami. Pastangos padaryti karinę tarnybą patrauklesne buvo šiek tiek sėkmingos, tačiau pranešus kad Rusija kurs 40 naujų brigadų, reikia nepamiršti realybės, kad net dabartiniams kariniams vienetams trūksta karių.
Šoigu tęsia Rusijos kariuomenės reformas. Priverstinė tarnyba ir sunkios tarnavimo sąlygos nepadeda suformuoti profesionalios kariuomenės ir pritraukti naujų savanorių. Pinigų suma, kuri turi būti išleista (padidintoms algoms, pagražinimams ir paskatoms), kad daugiau rusų norėtų sieti savo ateitį su kariuomene, turės būti didesnė nei valdžia nori sutikti.
Daug kas priklausys nuo kelių aspektų. Pirma, ar ilgai Rusijos iždas džiaugsis įplaukomis už naftą ir dujas. Antra, ar Rusijos gynybos industrija gali tapti labiau prisitaikanti? Tai bus svarbu ne tik tam, kad būtų įvykdyti Putino reikalavimai, bet ir išlaikymui Rusijos užsienio rinkų, skirtų karinėms prekėms. Jei nesugebės palaikyti karinių technologijų kūrimo ir gamybos tempo, Rusija praras konkurencinį pranašumą ne tik prieš JAV ir Europos konkurentus, bet ir prieš Kinijos įmones. Trečiasis klausimas yra, ar Rusijos kariuomenė gali surinkti reikalingą tarnaujančių asmenų skaičių.
Tačiau net jeigu Gynybos ministerijos ambicingi tikslai dėl personalo ir pažangios ginkluotės kiekio nebus pilnai įgyvendinti, Rusijos kariuomenė akivaizdžiai stiprėja. Šalis galbūt dar nėra pasiruošusi atvirai mesti iššūkį Jungtinėms Valstijoms, kurios Rusiją akivaizdžiai lenkia išlaidomis gynybai, tačiau tai turės įtakos įvairiems regionams. Ypatingai tai paveiks Europą ir paskatins stiprinti savo konvencinės kariuomenės galimybes. Tad lieka tik vienas esminis klausimas, ar naujieji pasiekimai padarys Rusiją labiau bendradarbiaujančia, ar dar priešiškesne valstybe.
