Prieš 18 metų fundamentaliai pertvarkę savo ekonominę ir politinę sistemą leidomės, kaip ir turėjo būti, į „žiurkių lenktynes“.
Prieš pat šventes Europos komisija (EK) paskelbė vadinamąją Europos inovacijų švieslentę – apie poslinkius inovacijose ir apie tai, kad Europos Sąjunga (ES) iš lėto artėja prie JAV lygio. Komentuodamas naujausius duomenis EK narys Günteris Verheugenas pasiguodė, kad 2003-2006 metais ES sparčiai vijosi JAV, tuo tarpu pernai tempas kiek sulėtėjo. Turime padidinti pastangas būti inovacijų lyderiais pasaulyje, pabrėžė jis. O EK nuo savęs pridėjo, kad yra ir šviesesnė pernykščių rezultatų pusė – „...kai kurios iš naujųjų ES narių, tokios šalys kaip Čekija, Estija ir Lietuva, eina keliu, kuris leis joms per mažiau nei dešimtmetį pasiekti ES vidurkį“.
Tikriausiai galite įsivaizduoti, kaip baugu ir rizikinga kreiptis į viešumą su žiniomis apie tai, kad Lietuva inovacijų srity iriasi pirmyn sparčiau nei daugelis kitų ES naujokių.
Ypač kai įsiplieskusi diskusija apie strateginio investuotojo naujai atominei elektrinei formavimą turėjo daugelį įtikinti, jog Lietuvoje tiesiog „pagal apibrėžimą“ ar „iš principo“ neįmanoma jokia sąžininga ir iki galo sėkminga valstybės ir privataus verslo partnerystė. Nes, vienų nuomone, valdžia yra tokia kvaila, parsidavusi stambiems piniguočiams, tiek įsikibusi postų, kad jei ką ir daro, tai tik pinigų maišų labui, arba, kitų nuomone, stambusis verslas yra toks gobšus, toks egoistinis ir toks plėšrus, kad štai ir vėl apgaus valstybę su visais jos piliečiais dar vieną, bet ne paskutinį sykį.
Prieš ketvirtį amžiaus JAV ekonomistas Albertas Hirschmanas savo tyrimais nustatė esant 20 metų ciklą, per kurį žmonių elgesys ir jausmai pasikeičia nuo „žiurkių lenktynių“, t.y. įnirtingo konkuravimo ir stengimosi kuo daugiau uždirbti ir vartoti iki vis didesnio domėjimosi ir užsiangažavimo visuomenės reikalais, bendra žmonių ir šalies nauda ir gėriu, solidarumu ir aukštesnės prabos vertybių puoselėjimu. Ir nuo čia vėl prie tų lenktynių.
Atrodo, esam geras to atradimo paliudijimas. Prieš 18 metų fundamentaliai pertvarkę savo ekonominę ir politinę sistemą leidomės, kaip ir turėjo būti, į „žiurkių lenktynes“, iki kol bent šiek tiek stabilizavom ekonomiką ir valstybę, surentėm jų pagrindus ir įgijom tolesnės raidos pagreitį. Jau pradėjome dairytis į esmingesnius mūsų bendruomeninio ir asmeninio egzistavimo motyvus, tikslus, prasmę ir to egzistavimo pažangos kelius bei priemones.
Dar nemažai mūsų tebesiplūkia „žiurkių lenktynių“ trasoje, dalis jų gal jau niekada iš ten negrįš, visai „sužiurkėję“. Antai neseniai sužinojome apie tokias verslo garsenybes, kaip „Sonex“ grupė, „Sintagma“, „Luidas“, „Grundalita“, „Kauno tiltai“, pasisavinusias iš biudžeto mūsų suneštus milijonus per PVM grobstymo schemas. Arba: dvi iš keturių nacionalinių televizijų – TV3 ir BTV – net nepastebėjo savo programomis vasario 16-osios. Net jos 90-ųjų metinių proga. Mat, jei save laikai „žiurke“ iš tų lenktynių ir aplink regi vien „žiurkes“, tai atitinkamai ir elgiesi.
Kiti finišavo ir jau gali ramia sąžine pasakoti, kaip uždirbo savo antrąjį ir paskesnius milijonus, teikti labdarą ir pan.
Dar kiti net nebandė stoti į lenktynes – nusprendė apgauti istoriją, pasitikėdami individualiai jiems patarnausiančia Apvaizdos ar Valdžios ranka. Tie pralošė daugiausia, jiems beliko guostis tik atsiradusia laisve versti ant visų po ranka pakliuvusių valdžios ir verslo atstovų, apskritai visų prakutusių tiek kaltinimų ir prakeikimų, kiek jų fantazija beišneša.
Kai europarlamentaras profesorius V.Landsbergis sako, kad pagal kai kuriuos požymius galime spręsti, jog nusipelnėme gyventi blogiau, tai iš esmės jis teisus - ir kaip analitikas, ir kaip satyros meistras. Profesorius nepasako, kurią visuomenės grupę jis turi galvoje, bet čia jau mes patys netrūksim pratęsti mintį ir plačiai paskelbti, kad tai taikytina, dalies mūsų nuomone, iki panagių korumpuotai valdžiai, kitų nuomone – iki koktumo gobšiems pusiau raštingiems verslininkams, dar kitų nuomone – nieko dora nesukuriantiems mokslininkams ir vaikus gadinantiems mokytojams, ketvirtu variantu – niekus tauzijantiems intelektualams, penktu atveju – šlykštynes demonstruojantiems ir pinigus už tai melžiantiems menininkams ir t.t.; variantų apie tai, kas mūsuose gyvena ne pagal nuopelnus, yra galybė.
Bet esmė ta, kad profesorius Landsbergis teisus, o mes neteisūs – nes jis kalba apie „mus“, o mes – tik apie „juos“. Yra skirtumas tarp teiginio, kad mes turim keistis ir tobulėti, ir teiginio, kad jie turi keistis ir tobulėti.
Grįžkim „prie savo avių“, kaip sako prancūzai. Nacionalinio investuotojo tolesnis likimas irgi, kaip atrodo, žada rutuliotis pagal minėtą 20 metų ciklą. Atsisakyta a priori, „iš kalno“ laikyti vieną verslo bendrovę sukčiais, o ne partneriais. Ir pereita prie kur kas pagrįstesnio veiksmo – pradėti rimčiau, išsamiau ir nuosekliau kontroliuoti valdžią, kuri turi balsų daugumą „Leo LT“ bendrovėje ir kuriai tenka atsakomybė sėkmingai, skaidriai ir efektyviai įgyvendinti projektą iki galo. Tai jau ne apie „juos“. Tai - apie „mus“.
Yra kažkas ne taip, kai apie „NDX energiją“, bendrovės „Leo LT“ akcininkę, siekiančią dalyvavimu didžiuliame atominės energetikos projekte užsidirbti pelno, galim pasakyti tik didžiausios paniekos žodžius, o tų dviejų mankurtiškų televizijų net nepastebėti.
Reikia pasitikėti savo valstybe. Vietoj politinio aktyvumo pasirinkdami patogesnę pasyvaus ir totalinio nepasitikėjimo valdžia poziciją sukame į akligatvį.
Socialiniai santykiai grindžiami pasitikėjimu. Tas pasitikėjimas turi būti nuolat patvirtinamas – informavimu, kontrole, skaidrumu, tikrinimu. Tada visuomenė bręsta ir stiprėja.
Negali būti, kad mes į valdžią susodinom vien mėmes ir parsidavėlius. Negali būti, kad esam tiek žiopli, kad nesugebam nei išrinkti normalių įstatymų leidėjų, nei kontroliuoti vykdomosios valdžios.
Sakoma, kad tiksliausias žodžio „nemokša“ apibrėžimas yra toks: tai terminas, kuriuo vienas profesorius apibūdina kitą profesorių. Reikėtų nenusiristi iki tiek, kad aiškintume, jog „lietuvis“ – tai žodis, kuriuo mes, šios šalies gyventojai (o ilgainiui – ir kitos tautos), apibūdiname kyšininkus, iždo vagis ir privataus verslo aferistus.
