Net neabejoju, kad visi yra girdėję apie nepilnavertiškumo kompleksą. Tai toks žodžių junginys, kuris dabartiniame amžiuje gyvenantį žmogų tiesiog persekioja. Šį kompleksą turintis žmogus save suvokia kaip kur kas prastesnį už kitus ir yra linkęs smerkti save už visas klaidas ir nesėkmes. Apie šį kompleksą žmonės kalba išties labai daug, bet ar kada nors teko girdėti apie pilnavertiškumo kompleksą? Dievaži, toks neįprastas žodžių junginys, kad net dokumentas siūlo ištaisyti žodį į ,,nepilnavertiškumo”. Atrodytų, kad net iš pavadinimo aišku, kad jis – žymiai geresnis. O iš tikrųjų, tai lygiai toks pats kompleksas, kurį tėvai ar kiti artimiausi žmonės gali įvaryti jau vaikystėje. Toks, kurį turi savimi pasitikintys, dažnai sėkmingi žmonės. Tokie, kuriems pasisekė gyvenime, nors greičiausiai, kažkas jiems stengėsi įvaryti nepilnavertiškumo kompleksą, bet jie visgi atsilaikė.
Skaitant daugelį žinomų verslininkų ar išradėjų biografijų, matome atsikartojančias detales, kad tėvai, ką jiems daugiausiai davė, tai palaikymą ir tikėjimą jais. Suteikė progas mokytis iš savų klaidų. Tikėjimas savimi yra veiksmingiausia religija. Ir niekam ji neduoda naudos, tik tau pačiam. Pilnavertiškumo kompleksą turintys žmonės tiesiog spinduliuoja pasitikėjimu. Galiausiai, jis yra užkrečiamas. Tai labai svarbi savybė, kuri padeda nuversti kalnus su visais, kurie tavimi patiki. Tokie asmenys dažnai gali būti lyderiai, nes dažnai pasitikėjimu užkrečia ir savo aplinką. Verslo savininkas nebūtinai turi būti lyderiu, tačiau savininkas privalo turėti lyderius savo komandoje, užkrėsti juos pasitikėjimu, mokėti juos motyvuoti bei suvaldyti. Tokiam žmogui nesunkios jokios gyvenimo įkalnės. Jam daug baisiau, kad jo neužmestų ant staigių posūkių.
Negailėkite vienas kitam paskatinimo, šypsenos. Nes laiku nepagyrus, neatkreipus dėmesio, nepaskatinus, kritikuojant, o, svarbiausia, neįsigilinus į vaiko asmenybę, galima įvaryti vieną iš šių kompleksų. Tiesiog šie du kompleksai būna vienas šalia kito. Yra žmonės, kurie neturi aukso vidurio, jiems arba viskas, arba nieko. Todėl visi nepilnavertiškumo kompleksą turintys gali turėti minėtą priešingybę.
Taigi, kaip jau minėjau, pilnavertiškumo kompleksą dar vaikystėje gali įvaryti mama ir tėtis pagyrimais laiku bei paskatinimais. Ir tai bus žymiai didesnė nauda vaikui, nei proto balsas. Mes matome tokius vaikus, kuriuos reikia laiku pagirti. Kas dar labai svarbu, tai, kad jie atsidurtų tarp panašių į save – aktyvių, savimi pasitikinčių žmonių bendruomenėje. Tai reikalinga tam, nes žmonės su mažesniu vidiniu užtaisu, taupantys kiekvieną savo energijos lašą tiesiog nespėja paskui juos ir dažnai kaltina, kad jie – kažkokie nenormalus. Iš savo varpinės jie yra teisūs ir atrodo nebūtų galima jiems paprieštarauti. Atrodytų kam reikia lėkti taip greitai, kai galima lėtai ir užtikrintai, kad ir keliais dešimtmečiais vėliau, pasiekti sėkmę. Pilnavertiškumo kompleksą turintys vaikai dažnai yra, kaip pasakytų psichologai, hiperaktyvūs. Ir tai yra tiesa. Tai žmonės, kurie turi galingesnį nei standartinį variklį savo kūne ir jis gali būti nukreiptas tiek į išorę, tiek į savęs niokojimą.
Būtent čia ir atsiranda visiems mums labai žinomas bei gražus žodis – jos didenybė DEPRESIJA. Na, arba kitaip – energija nukreipta prieš save. Neretai todėl stiprios energetikos žmonės, nepakankamai išsikrovę aplinkoje, nukreipia savo energiją prieš save ir savo aplanką. Dažnai sakoma, kas mūsų nenužudo – padaro mus stipresniais. Deja, tai seniai mokslininkų paneigta. Šį posakį mėgdavo despotai, kurie laužydavo, engdavo ir tai turėdavo padaryti stipresniu. Trumpai tariant, tai tiesiog blogų žmonių pasiteisinimas. Iš gamtos, taip pat daugumos eksperimentų matoma, kad medį, kurį mes laužiame, galiausiai nulaušime. Metalą, kurį lankstome – galiausiai sulenksime.
Pasitikėjimas yra trapus kaip porcelianas, o turint šį ,,kompleksą”, tas porcelianas yra šiek tiek storesnis. Iš fizikos mes žinome, kad gamtoje yra grūdintas stiklas. Visgi žodis ,,grūdintas” nereiškia, kad jis neįveikiamas, nes net mažas, plika akimi nematomas įbrėžimas gali tapti dužimo priežastimi. Menkiausias akmenukas, pataikęs į skaudžiausią vietą – gali nužudyti. Todėl ir yra sakoma, kad žodžiai nokautuoja labiau ir ilgesniam laikui nei pats skaudžiausias fizinis smūgis. Boksininkai po dešimties sekundžių gali atsistoti ir tęsti kovą, o po tam tikrų žodžių, žmonės į nokdauną gali pakliūti dešimtmečiui. Viskas gamtoje turi savo atsparumo ribas. Viskas, kas yra grūdinta – taip pat yra trapu.
Galima daryti išvadą, kad pasitikėti savimi yra kur kas geriau jūsų kūnui visomis prasmėmis, nei būti pesimistu. O tiems, kurie vis dar savimi nepasitiki, aš paminėsiu vieną frazę: ,,Žmonės, kurie vaikšto vandeniu, bus kritikuojami už tai, kad, greičiausiai, nemoka plaukti“. Paminėsiu dar vieną: ,,Nesvarbu, ką tu gero padarysi, vis tiek bus tokių, kurie tave kritikuos. O išmintingi visada tave palaikys už pastangas“. išvada, svarbu suprasti, kad visada atsiras piktų ir pavydžių, kurie lengvai plaks piktais liežuviais ir rimbais per nugarą, o išmintingi – argumentuotai palaikys. Visada reikia žinoti, kad didžiausios klaidos yra tos, iš kurių nepasimokėme. Kitu atveju tai nėra klaidos, tai tiesiog vingiuotas kelias į sėkmę.
Pagavote esmę? Manau, kad išaiškinau viską super išsamiai. Visgi jeigu nepavyko suprasti, bet vis tiek įdomu, būtų ne pro šal Google paieškoje išsiaiškinti, ką išsamiai reiškia raktiniai šio straipsnio žodžiai. Žinoma, nereiktų tikėtis, kad pyst ir viskas taps iškart aišku. Jeigu Google būtų viskas, ko reikia kai kurioms tiesoms suprasti, tai knygynai būtų tušti, o žmonės nerizikuotų įvairiose situacijose vardan to, kad gautų patirties. Perskaitėt ir viską supratot iš pirmo karto? Taigi, ar tai, ką sužinojote, keis kažką Jūsų kasdienybėje, ar rašiau ir laiką gaišau veltui?
