Iš pirmo žvilgsnio atsakymas atrodo lengvas. Rusijos kaimynės laiko ją didele grėsme. Baltijos šalys, Vidurio Europa ir tokios valstybės kaip Moldova, Sakartvelas ar Ukraina nuolat nerimauja. Rusija gali į jas įsivežti ir tai daro, taip pat nutraukti joms gamtinių dujų tiekimą ir kelti sumaištį jų politikoje.
Kitoms šalims grėsmę kelia Kinija. Jos režimas kur kas labiau totalitarinis – juk netgi Vladimiras Putinas nėra pasiuntęs milijono žmonių į protų kontrolės stovyklas. Be to, ji yra dešimteriopai didesnė už Rusiją. Kinijos komunistų partija turi aiškių ambicijų dominuoti pasaulyje ir įtikinamai jų siekia, naudodamasi sparčiu ekonomikos augimu, stiprėjančia minkštąja galia ir veiksmingu politiniu vadovavimu. Tokios ambicijos atrodytų absurdiškos, jeigu jas reikštų Kremlius, vadovaujantis stagnuojančiai Italijos dydžio ekonomikai – ir darantis tai labai prastai.
Visgi kuo daugiau dėmesio sprendimus Vakaruose priimantys veikėjai skiria Kinijai, tuo mažiau jiems lieka laiko duoti atkirtį Kremliui. Ištekliai irgi yra baigtiniai. Jeigu Jungtinės Valstijos išves savo jūrų pėstininkus iš Norvegijos, nes jie reikalingi Ramiajame vandenyne, tai atsirūgs visai Šiaurės Europai. Ir niekas nebus apsaugotas nuo Rusijos, jeigu Vakarai nesugebės susitvarkyti su Kinija.
Problema – kad mes nežinome, kaip galėtų atrodyti pergalė kovoje su Kinijos komunistų partija. Rusijos atveju įžvelgiu daug scenarijų, kurie galėtų išsipildyti dar man gyvam esant (dabar man 59-eri). Galbūt ji subyrės. Galbūt ji atsigręš į vidaus reikalus. Galbūt taip nuskurs, kad nebekels grėsmės. Galbūt (tiesiog) ji taps demokratine. Dauguma baigčių yra tragiškos, viena – maloni. Tačiau atrodo vis mažiau tikėtina, kad V. Putinui pavyks atkurti sovietinio stiliaus hegemoniją Rytų Europoje arba sugriauti NATO ar ES siekiant šio tikslo. Didesnių karinių išlaidų, didesnio atsparumo, glaudesnio saugumo bendradarbiavimo ir geresnio grėsmės suvokimo derinys reiškia, kad tvirtai žengiame į didesnį saugumą.
Pabrėžiu – dar nesame jo pasiekę. Ukraina už geopolitikos pamokas Vakarams sumokėjo baisią kainą. Dar daugiau sąskaitų reikės apmokėti ateityje. Tačiau galiu įžvelgti, kaip atrodys pergalė ir kaip galėtume ją pasiekti.
Tokio aiškumo dėl Kinijos nėra. Mano širdis trokšta į Sovietų Sąjungos panašaus subyrėjimo, įskaitant Kinijos komunistų partijos griūtį ir Tibeto bei Rytų Turkestano (dabar kiniškai vadinamo Sindziangu – „naujuoju pasieniu“). Visgi Xi Jinpingo vadovavimas jokiu būdu nesulyginamas su padėtimi Sovietų Sąjungoje jos gyvavimo pabaigoje. Ir režimo pasikeitimas Kinijoje paprastai pareikalauja dešimčių milijonų gyvybių. Ar mes to išvengtume? Ir kaip galėtume tai padaryti? Sovietų Sąjungą mes spaudėme didindami išlaidas gynybai ir mušdami naftos kainą. Tačiau nuvesti iki bankroto Kiniją atrodo neįmanoma.
Lengviau įsivaizduoti, kaip Kinija palengva stumiama link reformų ir sugyvenimo. Toks modelis vyravo iki 2012-ųjų, kai buvo įmanoma argumentuoti, jog ekonomikos liberalizavimas galiausiai atneš ir politinių dividendų. Kinijos komunistų partija galėtų palaipsniui leisti didesnę politinę konkurenciją. Žiniasklaida įgytų daugiau laisvės ir vystytųsi pilietinė visuomenė.
Tačiau net ir tuomet Kinija buvo tarsi pragaro skylė – meluojanti apie savo istoriją, vykdanti represijas prieš savo mažumas, niokojanti aplinką. Ar tikrai norime, kad ši milžiniška šalis susitelktų į siekį greičiau praturtėti? Juk Xi Jinpingo politikos priemonės bent jau yra eikvojančios išteklius ir neduodančios pageidaujamų rezultatų.
Galbūt atsakymas yra stabdymas, kaip tai daro NATO? Tačiau mes neturime sąjungininkių, panašių į NATO nares. Ar siekiama 5-uoju straipsniu pagrįstų aljansų su komunistiniu Vietnamu? Susiskaldžiusia Indonezija? Su Filipinais?
Niūri tiesa – kad Kinija, nepaisant visų jos problemų, yra kylanti, o mes – nežinantys, ko griebtis. Pralaimėjimas yra matomas, o pergalė – ne. Ir tai yra blogai.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
