Prieš metus – dar buvo likęs geras laiko tarpas iki dabartinės „antigruziniškos kampanijos“ – Gruzijos konfliktų reguliavimo ministras Georgijus Chaindrava, diskutuodamas televizijoje su Rusijos Dūmos deputatu Viktoru Alksniu, leido sau kalbėti itin griežtai. „Šiandien Rusijoje – fašizmas. Jūs savo šalyje žudote žmones dėl priklausymo kuriai nors tautai, – kėlė balsą Gruzijos ministras. – Mes draugausime su demokratine Rusija, o ne su fašistine Rusija, kuriai jūs atstovaujate.“
Rusijos televizijos kelias dienas iš eilės žinių laidose rodė šitą monologą, vis palydėdama jį nirtulingais komentarais. Kartu ne kas tepastebėjo, kad tose pačiose žiniose it nuo konvejerio juostos vienas po kito riedėjo siužetai, liudijantys apie tai, kad... p. Chaindrava teisus. Išties, jeigu mėgintume susidaryti įspūdį apie Rusiją ir rusus vien padedami nacionalinės televizijos, išvystume siaubingą vaizdą. Rusai be perstojo geria, mėto vaikus pusnyse, na, ir, žinoma, be paliovos žudo ir žaloja žmones dėl kitokio nosies išlinkio, akių įkypumo, odos spalvos.
Po metų – porą savaičių prieš prasidedant „antigruziniškai kampanijai“ – atsiverčiu „Newsweek“ ir skaitau labai tikslų ir adekvatų Rusijos – milžinės ant linkstančių „naftos ir dujų kojų“ – aprašymą. Ir pačioje pabaigoje pamatau tai, be ko jau seniai neapsieina nė viena publikacija apie šią šalį Europos ir JAV žiniasklaidoje – pasaką apie „nusikaltimų rasiniu pagrindu ženklų pagausėjimą Rusijoje“, apie „susidūrimus tarp ultranacionalistų ir čečėnų“ Kondapogoje ir pagaliau teiginį apie tai, kad „Rusija – daugiatautė ir daugiakonfesinė šalis“, kurioje gyvena „25 milijonai musulmonų“.
Ir šis skaičius iškart išduoda amerikiečio žurnalisto įkvėpimo šaltinį. Pirmąkart „25 milijonus musulmonų“ aptiko vienas iš pagrindinių Vladimiro Putino ministrų Sergejus Ivanovas prieš keletą mėnesių (iki tol buvo priskaičiuota „20 milijonų musulmonų“). Skaičius gautas skelbiant „musulmonais“ visus iki vieno žmones, priklausančius tautoms, „tradiciškai išpažįstančioms islamą“ (t. y. etninius musulmonus), kurie šiuo metu gyvena Rusijos teritorijoje. Tos pačios „metodikos“ taikymas rusams padėtų surasti ne mažiau kaip 100 milijonų stačiatikių, kadangi pagal paskutinį visuotinį gyventojų surašymą rusais save laiko per 83% šalies gyventojų.
Kaip jūs suprantate, visa šita statistika byloja apie tai, kad „daugiatautiškumas“ ir „daugiakonfesiškumas“ – tokia pati fikcija kaip ir „25 milijonai musulmonų“. Iš tikrųjų Rusija yra ne „daugiakonfesinė“, o pasaulietinė šalis. Religijos vaidmuo jos gyventojų kasdienybėje ne itin didelis, bent jau negali būti pripažintas lemiamu. Toks vertinimas taikytinas ir „etniniams stačiatikiams“, ir „etniniams musulmonams“, kurie, tiesą sakant, nė kiek ne religingesni nei visi kiti. Ypatingos „islamiškojo veiksnio“ svarbos iliuziją kuria kai kurie aktyviai informaciniame lauke veikiantys musulmonų dvasininkijos atstovai, o šalies vadovybė visiškai ir įvairiapusiškai juos remia. Todėl galiausiai, kai vyksta karikatūrų skandalas ar plieskiasi koks konfliktas, kaip tasai dėl tariamai antiislamiško popiežiaus pareiškimo, Rusija siejama greičiau su „pasipiktinusiais Rytais“ nei su „nustebusiais Vakarais“ (o tai, suprantama, tikrovės nė kiek neatspindi).
Siaubai apie „ksenofobiją“ ir „rasizmą“, jau ne pirmus metus klajojantys po europietiškos ir amerikietiškos žiniasklaidos puslapius – toks pat Kremliaus propagandos mašinos kūrinys kaip ir „25 milijonai musulmonų“...
Dažnai minimoje Kondapogoje čečėnų kriminalinė grupuotė surengė bauginamąją akciją, panašią į tą, kuri neseniai įvyko viename Belgijos kurorte (tik Rusijos atveju buvo nužudyti keturi beginkliai žmonės). Belgijoje, žinia, čečėnai pogromų organizatoriai buvo suimti nusikaltimo vietoje ir stos prieš teismą. Rusijoje, Kondapogoje, korumpuota milicija atvirai pataikauja žudikams – lygiai kaip Putinas pataikauja „legalizuotam“ banditui Kadyrovui, kurį narsiai demaskavo Ana Politkovskaja, vėliau ji tragiškai žuvo. Kondapogoje žudikai liko laisvi, o nusikaltimo organizatorių (vietos čečėnų nusikalstamos bendrijos lyderių) atžvilgiu jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vietos gyventojų pasipiktinimas šia baisia neteisybe išsiliejo į nesankcionuotą mitingą, jo metu nė vienas žmogus nenukentėjo. Štai iš esmės ir visi „susidūrimai“. Šiuolaikinėje Rusijoje tai gana tipiška padėtis.
Kalbama, kad „daugėja nusikaltimų rasiniu pagrindu“, ir šis reiškinys iš tikrųjų pastebimas... Rusijos televizijų eteryje. Tai daroma šitaip: iš dešimčių tūkstančių nusikaltimų prieš asmenį „ypač daug dėmesio“ susilaukia tie, kurių aukos – ne rusai. Toliau, atsižvelgiant į tikras bylos aplinkybes, žiniasklaidoje pradedama įspūdinga propagandos kampanija: eilinis nusikaltimas paskelbiamas beprecedenčiu, o hipotetinis nusikaltelis įgyja gerai pažįstamų „skustagalvio“, „ksenofobo“, „fašisto“ bruožų. Kartu visiems žmonėms a priori priskiriama užuojauta žudikui, o tai leidžia Kremliaus propagandininkams kalbėti apie „visuomenėje kylančias ksenofobiškas nuotaikas“ ir pan.
Bet tai dar ne viskas. Kai realus tyrimas pakeičiamas propagandine kampanija, tai paprastai ne geriausiai atsiliepia teisinei įrodymų bazei. Net jeigu nusikaltėlis pasirodo esąs jaunas rusas (o šie parametrai leidžia jį įrašyti į „skustagalvius“), „ksenofobiškų motyvų“ buvimą dar turi įrodyti prisiekusieji. O kaip tai padaryti, kai bylos medžiagoje kalbama tik apie įprastas girtųjų muštynes arba apiplėšimą?
O juk išteisinamasis nuosprendis tokioje byloje – Kremliaus propagandos mašinos mėgstamas patiekalas, kadangi leidžia apkaltinti prisiekusiuosius šališkumu, o visuomenę – „ksenofobiškų nuotaikų stiprėjimu“. Ir taip be galo.
Aš, be abejo, neteigiu, kad Rusijoje nėra agresyvių žmonių, turinčių rasistinių ar neonacistinių įsitikinimų. Žinoma, yra (kaip ir kiekvienoje Europos šalyje). Kartais tokie žmonės įvykdo šiurpinamai žiaurių nusikaltimų, tuo jie sukelia tik visuomenės pasipiktinimą ir pasišlykštėjimą. Bet nėra jokio realaus pagrindo teigti, kad didėja tokių epizodų skaičius arba kad visuomenės nuostatos jų atžvilgiu keičiasi. Pavojingų „psichų“ procentas lieka tokio paties lygio – pasikeitė tik jų veiklos nušvietimo pobūdis.
Vienas pavyzdys. Prieš metus iki devynmetės mergaitės tadžikės nužudymo Sankt Peterburge ten pat buvo įvykdytas dar baisesnis nusikaltimas. Jauni išgamos neonacistai metaliniais strypais iki mirties uždaužė dvi mažas čigonaites iš Tadžikistano – vienai buvo šešeri, kitai – septyneri metai. Buvo normalus tyrimas, teismas, atitinkamas nuosprendis, tik... žiniasklaida liko visiškai abejinga. O vėliau prasidėjo garsioji „tadžikės mergaitės byla“. Žudikai iki šiol nenuteisti. Nusikaltimo motyvas iki šiol nenustatytas. Bet visas pasaulis žino, kad Rusijoje nuo šios akimirkos smarkiai sustiprėjo „ksenofobija“ ir „padaugėjo nusikaltimų rasiniu pagrindu“... Anų dviejų mergaičių niekas neprisimena. Nes jos niekaip nedera prie „smarkaus augimo“ koncepcijos, o Rusijos Federacijos (RF) valdžiai reikia būtent „augimo“. Kam?
Labai Mažas Blogis
Rusų politologas Stanislavas Belkovskis rado labai tikslų terminą, apibūdinantį dabartinės Rusijos Federacijos valdžios pozicionavimąsi – „Labai mažas blogis“ (LMB). Mums tarsi sakoma: „Taip, mes blogi, bet alternatyva gali būti tik kažkas šimtą kartų blogesnis, kažkas tikrai siaubinga“... Vienu žodžiu – LDB (Labai didelis blogis).
Kitas žinomas rusų autorius Michailas Požarskis pratęsė šią mintį ir aptiko net dvi LDB versijas – „vidaus“ ir „išorės naudojimo“.
Savo šalies gyventojams valdžia stengiasi įteigti, kad be jos Rusijos laukia:
- subyrėjimas;
- nepriklausomybės praradimas;
- NATO kariuomenės okupacija;
- strategines sritis užgrobs užsieniečiai ir oligarchai...
Ir panašiai.
Užsienio stebėtojus gąsdina:
- kad į valdžią ateis agresyvūs kariškiai, pasirengę panaudoti branduolinį ginklą;
- „rusai ksenofobai“ būtinai surengs pjautynes;
- Rusija atsisakys ankstesnių įsipareigojimų tiekti žaliavų ir išgaunti gamtinių išteklių;
- bus sudaryta karinė sąjunga su Iranu, Šiaurės Korėja ir kitomis „atstumtomis“ šalimis ... ir t.t.
„Labai mažu blogiu“ būti gerokai paprasčiau ir naudingiau negu „Labai dideliu gėriu“. Sėkmingai įgyvendinama šita koncepcija leidžia daryti praktiškai viską, kas patinka – savintis nacionalinius turtus, naikinti valstybines ir visuomenines institucijas, rengti masines represijas. Svarbiausia, kad pagrindiniai adresatai gautų vis naujų signalų apie antgamtinį LDB baisumą, o palyginti su anuo, kuklų Kremliaus LMB galima ir reikia kentėti.
Atkreipkite dėmesį – pastovumo pagrindas čia yra ne pateikiami savi pranašumai, bet pabrėžiamas skirtumas tarp savęs ir įsivaizduojamos alternatyvos. Ir todėl galima leisti sau viską, ką nori, – svarbiausia, kad šis skirtumas ne mažėtų, o didėtų...
Tarkim, skandalas dėl projekto „Sachalinas-2“ (naftos telkinių Sachalino šelfe žvalgymo ir eksploatavimo projektas, į kurį praėjusių metų pabaigoje kaip pagrindinis akcininkas gana netikėtai įsiveržė „Gazprom“ – VK). Atrodytų, V. Putinas taip pakenkė savo įvaizdžiui Vakaruose, kad to kompensuoti negalėtų jokia materialinė nauda. Iš tikrųjų yra ne taip. V. Putino pasiųstą signalą Vakarai iššifravo būtent taip, kaip jis ir norėjo: „Jeigu Putinas sau leidžia tokius dalykus, o alternatyva – dar blogesnė negu jis, tai reikia rankomis ir kojomis laikytis Putino. Jis – mūsų vienintelė viltis.“
O kad Vakarai neabejotų, jog V.Putinas visa tai daro „spaudžiamas“ baisiųjų „vanagų“, apie tai visą laiką atvirai kalba jo patikėtiniai – padėjėjas Igoris Šuvalovas, ekonomikos plėtros ministras Michailas Grefas, finansų ministras Aleksejus Kudrinas ir kiti.
Štai ką praėjusių metų rugsėjo mėnesį rašė „Financial Times“ apie derybas dėl galimo Rusijos stojimo į Pasaulio prekybos organizaciją:
„Jungtinės Valstijos rizikuoja... sužaisti jėgos struktūrų konservatyvių atstovų naudai, jeigu nesutars su Maskva dėl jos paraiškos stoti į Pasaulinę prekybos organizaciją, perspėjo aukštas pareigas užimantis Kremliaus atstovas (Šuvalovas – V.G).“
„Jeigu šis sprendimas nebus priimtas dabar, nesistebėkite, jei pergalę Rusijoje švęs griežtos rankos šalininkai“, – sakė pareigūnas per susitikimą su užsienio žurnalistais ir mokslininkais...“
O štai ką pasakojo I. Šuvalovas Putino susitikimo su amerikiečių ekspertais kuluaruose (Nikolajaus Zlobino atpasakojimas): „Mes pralaimime – liberalai Kremliuje pralaimi: pavyzdžiui, padėtis dėl „Rosneft“. Deja, iki metų pabaigos (2006 – VK) ji taps visiškai privati. Generolai, kurie vadovauja „Rosneft“, mus aplošė: bendrovė atimama iš valstybės ir mes nieko negalime padaryti. Kas mums beliko – mes išėjome į rinką ir nupirkome „Gazpromui“ „Sibneft...“
Rusijoje visiems puikiai žinoma, kad šitie „griežtos rankos šalininkai“ yra tik V. Putiną aptarnaujantis personalas (vyriausieji padų kasytojai, pagrindiniai musių vaikytojai ir pan.), juoko dėlei aprengti ponų drabužiais. Kad įtartum, jog, pavyzdžiui, Igoris Sečinas (RF Prezidento administracijos vadovo pavaduotojas) gali padaryti ką nors „savarankiškai“, turi būti arba ikimokyklinukas, arba amerikietis.
Šie „siaubukai“ skirti ne „vidaus“, o „išorės vartojimui“ (ir atrodo, kad ten jie puikiai veikia). Kaip ir „antigruziniška kampanija“, Rusijoje žmonėms nesukelianti jokių kitų jausmų, tik nuostabą...
Visiškai akivaizdu, kad gruzinų „parodomasis plakimas“ Rusijoje neturi nieko bendra nei su šnipų skandalu, nei apskritai su Gruzija. Kai V. Putinas prabilo apie „tvarką turguose“, „kovą su etniniais nusikaltėliais“ ir netgi apie „lošimų verslo ribojimus“, galėjo atrodyti, kad turime reikalų su įprastu tokio tipo vadovams populizmu prieš rinkimus. Iš tiesų daugelis rinkėjų, paragavę tokio „padažo“, gali pritarti gruzinų persekiojimui – na, jeigu tam, kad šios problemos būtų išspręstos, būtinai reikia preteksto, susijusio su užsienio politika, ir atpirkimo ožio, tegul juo bus Gruzija, tiek to.
Bet juk būtent šis iliuzinė parama ir buvo reikalinga V. Putinui. Sociologai surinko ištisus aplankus duomenų, jie ir parodo, kad gruzinų persekiojimas tarsi yra žmonių palaikomas. Kaip tai buvo daroma? Labai paprastai. Senoje sovietinėje komedijoje „Pamestinukas“ Fainos Ranevskajos personažas klausia mergaitę: „Ko tu nori – kad tau nurautų galvą ar važiuoti į sodybą?“ Kremliaus kontroliuojami sociologai (o kitokių Rusijos Federacijoje ir neliko) dirba lygiai taip pat. Televizija be perstojo rodo laidas apie „gruziniškus kazino“, „gruzinų mafiją“, „gruzinus nusikaltėlius“, gruzinus-sukčius, gruzinus-žudikus, gruzinus-prievartautojus... Staiga suskamba telefonas ir įtaigus balsas ragelyje jūsų paklausia: „Kaip jūs manote – šituos žmones reikia išsiųsti į istorinę tėvynę ar tegul lieka?“ arba „Jūs palaikote prezidento, kovojančio su mafija, veiksmus ar jūs palaikote mafiją, kovojančią su prezidentu?“
Taip V. Putinas gavo dar vieną kozirį kalbėtis su Vakarais. Ten niekas jau neabejoja, kad prezidentas visa tai suorganizavo „reaguodamas į masiškus darbo žmonių pageidavimus“ – mat V. Putinui teko „pasiduoti ksenofobiškom nuotaikom, kad išlaikytų padėties kontrolę.“ Tokiomis sąlygomis šių žmonių kančios, net ir jų mirtys, valstybės vadovui tik į naudą – jis tik gūžtels pečiais ir pasakys: „Gyventojai norėjo – kuo gi aš dėtas? Sakykite ačiū, kad aš bent kiek prilaikau tuos rusų žvėris – juk jie gruzinus dantimis suplėšytų.“
O juk gruzinų Rusijoje nedaug, ir jie čia niekada nebuvo problemų šaltinis ar konfliktinių situacijų kaltininkai. Kremliui nepavyko surasti nė vieno atvejo, kurį būtų galima interpretuoti – kaip „skustagalviai užpuolė gruziną“, nors jam toks labai praverstų. Antra vertus, tarp Rusijos elito gausu gruzinų ir jie šio sluoksnio labai ramiai priimami.
Galų gale jeigu gruzinų atžvilgiu visuomenėje būtų koks nors užslėptas priešiškumas, tai dabar tiesiog pats Dievas liepė jam išsiveržti į paviršių – juk valdžia „supras“. Bet ne – nei banditai juos puola, nei gruziniškus restoranus kas degina, nei skundžia. Nieko. Tiktai fiktyvių apklausų skaičiai, gauti pažadėjus „uždaryti kazino, nubausti nusikaltėlius, įvesti tvarką.“
Kazino, beje, jau atidaryti. Vos trys dienos praėjo po jų tariamo „likvidavimo“, apie kurį žinios kelias dienas skambėjo per visus televizijos kanalus...
Putino galvanika
Grįžkime prie mūsų „Labai mažo blogio“. Gerai matyti, kad V. Putino režimo stabilumas tiesiogiai priklauso nuo mūsų pasirengimo tikėti melu. Šis melas sukurptas atžagariomis rankomis, pirštu prikišamai, bet sėkmingai išnaudojami seni mitai, fobijos, antipatija.
Sakykime, šalies viduje gerai veikia šaltojo karo metais įskiepytas antiamerikietiškumas. Labai veiksminga išnaudoti nepasitikėjimą liberalių vertybių išpažinėjais ir kovotojais dėl žmogaus teisių, o toks požiūris vyravo praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje. Ir dar aksioma: „kad tik nebūtų karo!“ Ir neatremiama tezė: “valdant Jelcinui buvo dar blogiau!“
Vakaruose viskas taip pat. V. Putinas šmeižia rusų tautą ir šis šmeižtas krinta į derlingą fobijų, taip pat atsiradusių šaltojo karo laikotarpiu, dirvą. Tas faktas, kad Rusijoje pasikeitė kartos, kad dešimt dramatiškų, bet laisvų „ikiputiniškų“ metų negalėjo nepalikti savo antspaudo žmonių mąstymui, žinoma, domėn neimamas – juk tai sugriautų krištolinį laikraščio-degtinės-silkės aiškumą. Atseit nereikia taip sudėtingai. Tauta ir V. Putinas – vieningi ir nepataisomi. Tiktai napalmas padės.
Bet viskas kitaip, kai kalbama apie Ukrainos, Gruzijos ir net Baltarusijos žmones. Kam ateis į galvą vadinti ukrainietį ar baltarusį ksenofobu ar įtarti laisvę mylintį gruziną kuo nors nederamu? O koks skirtumas? Buvome vienos šalies gyventojai. Po to pusantro dešimtmečio skirtingose šalyse gyvenome panašų gyvenimą. Baltarusija, taip pat kaip ir Rusija, tam tikru metu atsisakė demokratijos, norėdama plėtoti pramonę (tiesa, rezultatą turi priešingą). Ukraina ir Gruzija dar prieš dvejus trejus metus niekuo nebuvo geresnės už Rusijos Federaciją. Kodėl, nors mes tokie panašūs, į mus taip skirtingai žiūrima?
Man akivaizdu, kad priežastis – LMB koncepcija, kuria apsiginklavo Kremlius. Sunku įsivaizduoti šalį, kurios vadovybė sąmoningai šmeižia savo tautą, pristato ją kaip agresyvių laukinių, kamuojamų sunkių kompleksų, bendriją, paverčia ją pačių šlykščiausių savo politikos krypčių iniciatore. V. Putino Rusijoje taip ir yra.
Ir vakariečiai, šio šmeižto adresatai, noriai jį priima kaip gryną pinigą. Štai klasikinis pavyzdys – vokiečių „Tageszeitung“ svarsto Klausas Helge Donatas:
„Visuomenė Rusijoje visada buvo valstybės reikalas. „Rusija, kurios gyventojai tyso kaip stiprus, bet negyvas kūnas, priverčiama judėti tik vyriausybės, tarsi galvanikos padedama“, – sakoma XX a. pradžios rankraštyje. Valstybė rekomenduoja ar draudžia, mobilizuoja ir reformuoja. Žmonės degraduoja iki statistų lygio: pajėgus kritiškai vertinti subjektas jau atrodo įtartinas.“
Įdomūs svarstymai. Tik autorius neįvertina dviejų istorinių faktų. Pirma: kaip tik XX a. pradžioje jo minėtas „negyvas kūnas“ esmingai pakeitė pasaulio istorijos eigą, tiesiog panaikinęs savo vyriausybę su visa jos „galvanika“. Antras faktas: XX a. viduryje minėto autoriaus tėvynė daug geriau atitiko jo pasiūlytą charakteristiką nei tuomet jau sunaikinta Rusijos imperija. Bet šiandien to vokiečiams niekas jau ir nebeprimena. Skaitome toliau:
„Modernizacija žlugo, Putinas seniai išbraukė ją iš darbotvarkės. Užuot ėjęs europinės civilizacijos keliu, Kremlius pasirinko tradicinį pramintą taką. Rusija turi savo civilizaciją, savo kelią. Kitaip nei šaltiems ir racionaliems Vakarams, Rusijai būdingas irracionalumas. Kaip ir „rusų siela“, šis projektas yra literatūrinės fantazijos produktas, ideologinė darbinė hipotezė.“
Čia gana tiksliai aprašyta V. Putino režimo „išorinė vartotojo sąsaja“ ir jo įvertinimas labai tikslus – „literatūrinės fantazijos produktas“. Taip ir yra. Bet jeigu jūs tokie protingi, kodėl niekam neįdomi tiesa? Kodėl Vakarai kaip užkerėti žiūri į V. Putiną ir laukia, kada tas jiems eilinį kartą pameluos? Kodėl su šiuo „lošėju antpirščiais“ būtinai reikia sėstis prie stalo? Kodėl negalima apie Rusijos žmones susidaryti savos nuomonės?
Manote atsitiktinai Rusijos valdžia ėmėsi grūsti iš šalies užsienio nekomercines organizacijas? Skirtumas tarp Kremliaus melo ir gatvės realybės dabar toks ryškus, kad net to skirtumo paprasčiausias pripažinimas – jau įspūdingas smūgis Kremliui. Jo „Kaščėjaus mirtis“ – LMB koncepcija. Jeigu pagrindiniai adresatai – Vakarai ir šalies gyventojai – nustos tikėti Kremliaus melu, Putino „galvanika“ nesuveiks, karalius pasirodys besąs visiškai nuogas ir turės dingti nuo scenos...
Kremlius dabar patiria rimtą bauginimo įrankių krizę. Beprecedentė „antigruziniška kampanija“ – nevilties gestas, kurio melą puikiai mato jo adresatai. „Priešas“ iš Gruzijos prastas – blogesnis, negu prieš metus buvo Ukraina. NATO, JAV ir Europos Sąjunga seniai nieko nebaugina...
Gal atėjo laikas ir Vakarams išmesti „Kremliaus gamybos“ įkyrias klišes ir suvokti, kad Rusijos žmonės nedaug kuo skiriasi nuo kaimynų. Dabar rusai yra „priešmaidaninės“ (ukrainietiškai „maidan“ – aikštė; autorius kalba apie „oranžinę revoliuciją“ Ukrainoje – VK ) būsenos ir jiems reikia gal ne pagalbos (neturėsime iliuzijų), tačiau bent jau supratimo.
Vakarams išvis seniai metas išmokti atskirti Kremlių nuo žmonių ir ignoruoti jo sukurptus propagandinius vertinimus kaip iš esmės nekokybiškus.
Visa, ką jūs žinote apie Rusija ir rusus, – melas. Kai totaliai kontroliuojama žiniasklaida, kai teroras nutildo pernelyg kalbius (tokius kaip Ana Politkovskaja) ir kai didžiulėmis apsukomis dirba propagandinė mašina, kitaip ir būti negali.
Argi rusai, kurie emigravo į Europą ar JAV (pabrėšiu – rusai, o ne buvę sovietiniai žmonės – V. G.), panašūs į laukinius, sergančius imperine paranoja ir turinčius rasistinių kompleksų? Ar jūs manote, kad, kai žmogus perkerta valstybių sienas, pakinta jo DNR ir kraujo sudėtis?
Tokie patys darbštūs ir įstatymų besilaikantys rusai-europiečiai liko ir šioje sienos pusėje. O V. Putino „energetinė imperija“ su visa jos grynai afrikietiška esme šiems žmonėms kategoriškai netinka.
Vladimiras Golyševas yra tinklalapio „NAZLOBU“ vyriausiasis redaktorius, Nacionalinės strategijos instituto ekspertas
Gimė 1971 m. Sočyje. Baigė Rusijos G. Plechanovo vardo ekonomikos akademiją ir Šv.Tichono teologijos institutą.
Nuo 1998 iki 2001 – laikraščio „Zavtra“ atsakingojo sekretoriaus pavaduotojas ir Aleksandro Dugino „Eurazijos judėjimo“ Leidybos skyriaus vadovas.
2002–2005 m. dirbo Glebo Pavlovskio efektyvios politikos fonde (projektai, susiję su analitinėmis ir ekspertinėmis paslaugomis RF prezidento administracijai). Daugelio apologetiškų straipsnių, skirtų V. Putino politiniam kursui, Rusijos internetinėje žiniasklaidoje autorius.
2005 metų vasarą visiškai perėjo į Kremliaus opozicijos stovyklą. Jo vadovaujamas tinklalapis (www.nazlobu.ru) Rusijoje laikomas pagrindine „nacionaloranžinio“ judėjimo (pagrindinis tikslas – sukurti vieningą opozicijos frontą, įtraukti kairiuosius, liberalus ir nuosaikius nacionalistus) tribūna.
Kartu su Stanisalvu Belkovskiu išleido knygą „Vladimiro Putino verslas“, kurioje kaip pagrindiniai RF prezidento politinės veiklos motyvai įvardijami jo asmeniniai komerciniai interesai. Politinis Putino kursas, autorių nuomone: „paversti Rusiją iš išsivysčiusios euopietiškos šalies žaliavų kolonija – „Eurazijos Nigerija.“
