„Karas, žmonės, pastatai ir jų likimai (nuotraukos iliustruoja mintis). Liko valanda iki susitikimo. Laisva minutė. Ir kilo noras parašyti mintis apie tai, kaip karas daro nenuspėjamus ir žmonių, ir pastatų likimus. Kai atvyksti į Ukrainą, viskas sukyla.
Praėjusi naktis Odesoje buvo tarsi patekimas į karo sukūrį. Apie 2 val. nakties viskas sugriaudėjo, sutratėjo. Pasirodo prasidėjo Rusijos raketų ir dronų Shahed puolimas prieš Odesą ir visą Ukrainos kontroliuojamą Juodosios jūros teritoriją. Raudona linija naktyje tiesiai prieš langus virš Juodosios jūros trajektorijos nusidriekė ukrainiečių priešraketinės gynybos šūviai. Turiu videoįrašą, bet viešoje erdvėje Ukrainos kolegos nerekomenduoja juo dalintis.
Ukrainos kariai sakė, kad dronai darė viražus neįtikėtinus, bet buvo numušti. Kaip ir „Kalibr“ raketos. Tačiau prieš tai kliuvo Odesos uostui. Kaip anksčiau ukrainiečiai juokavo, potencialiai vienai mažiausių apšaudomų teritorijų Odesoje, nes verslo interesai Ukrainos ir ne tik saugo jį nuo tokių apšaudymų ne mažiau, nri Ukrainos priešraketinė gynyba. Vis dėlto, kare bet kuris pastatas ir žmogus gali tapti taikiniu. Net toli nuo fronto linijos
Sakoma, kad šią naktį net pora valandų trukęs Odesos atsakymas buvo atsakas į smūgį Krymo tiltui. Nors kas žino, kai karas įsibėgėja, kas yra atsakymas, o kas taktinis smūgis, kuris irgi galėjo būti atsakas į prieš tai kokį smūgį. Vienas smūgis gimdo, kaip atsaką, kitą.
Šią savaitę smūgį patyrė Krymo tiltas, o praėjusią savaitę kitas rusams svarbus objektas prie jūros. Atrodytų, civilinis objektas: viešbutis Berdianske prie Azovo jūros, bet jame buvo apsistojęs Rusijos karinis elitas regione, įskaitant generolą, kuris žuvo su daugybe karių. Vadinasi, ne civilinis objektas.
Pastarosiomis dienomis, kai sužinojau, koks tai viešbutis, užliejo atsiminimai. Tai „Diuna“ ( Kopa), pastatytas ant Azovo jūros kranto ir vienas geriausių viešbučių Berdianske.
Jis priklausė Berdiansko mero Valerijaus Baranovo šeimai ir buvo įrengtas pagal visus europinius standartus. Kai žmoną Daivą įkalbinau 2019 m. atvažiuoti į Ukrainą ir nuvykti iki Berdiansko, apsistojome tame viešbutyje, kur nuo balkono atsivėrė ir puikus vaizdas į jūrą. Nors iki Mariupolio apylinkių, kur Donbase vyko 7 metus Rusijos hibridinis karas prieš Ukrainą, buvo apie 100 km.
Tomis dienomis, ir vėliau daug su Baranovu kalbėjome apie tai, kas vyksta Ukrainoje, konkrečiai Berdianske, Azovo jūroje. Jis turėjo skvarbų protą ir analitinį mąstymą. Kalbėjome ir jo viešbutyje, ir jo, kaip mero kabinete.
Kai susitikinėjome neformaliai, tai kalba kartais sukosi ir apie viešbutį. Jis sakė, kad pats ir jo šeima daug įdėjo savęs, kad sukurti malonų širdžiai viešbutį. Ir tai buvo tiesa. Aišku, ir sklypą, kaip meras gavo labai geroje vietoje. Prie pat jūros. Kalbėdamas jis sakė, kad toks viešbutis turi labai gerą ateitį ir stovės dar labai ilgai, džiugins širdį. Ir jis pats čia irgi leis laiką iki pat senatvės, nes jam ten patiko.
Praėjusią savaitę tiek jo ir šeimos puoselėtas viešbutis virto griuvėsiais. Dar anksčiau, gegužę iš gyvenimo išėjo ir Baranovas.
2021 m. pabaigoje jis atsistatydino iš Berdiansko mero pareigų. Naujo mero aš nepažinojau ir keletą mėnesių ieškojau išėjimo ir pagalbos surengti tą susitikimą. Kaip ir susitikimo su Berdiansko uosto vadovybe. Ir štai likimas nušypsojo. Buvo paskirta data: 2022 m. vasario 22-23 d.d.
Išvykau iš Mariupolio į Berdianską su nuojauta, kad netrukus bus didelis karas. Bet dar prieš karą norėjau suvokti, kaip Berdianskas gali laikytis, antras pagal svarbą Ukrainos Azovo jūros uostas. Todėl nusprendžiau ten vykti ir vasario 23 d. vakare vėl būti Mariupolyje.
2022 m. žiemą persikėliau iš ilgai nuomoto buto Mariupolyje į kitą butą centre, šiek tiek žemiau nuo Mariupolio teatro: prospekt Mira.
Aplink jau buvo girdėti karo nuotaikos. Buto savininkas girdamas savo butą sakė, kad jo sienos yra tokios stiprios, ir stogas taip pat, kad butas geras dar ir dėl to, jeigu prasidės karas. Jis žinojo, kad aš anksčiau Mariupolyje gyvenau name devynaukščiame sovietinės statybos ir sakė, kad tas nuo karo smūgių sugriūtų, kaip kortų namelis. Aišku, tuoj pat nusijuokė ir pasakė, kad tos kalbos apue karą yra tik pasakos. Joks Putinas nepuls.
Toks pokalbis buvo 2022 m. sausio pabaigoje. Tų pačių metų vasario 22 d. aš išvykau į Berdianską, bet iš jo nespėjau grįžti vasario 23 d., todėl Rusijos karas mane užklupo ne Mariupolyje. Pirmomis karo dienomis labai pergyvenau, kad negaliu į Mariupolį grįžti ir norėjau įvairiais būdais ten patekti, bet niekas jau ten nevažiavo. Todėl pakliuvau į Rusijos okupaciją Berdianske, bet ne Mariupolyje.
Prieš kurį laiką pamačiau namo, kuriame nuomavau butą 2022 m. sausio ir vasario dienomis nuotrauką. Jo stoge yra didžiulė bombos ar raketos išmušta skylė ir sakė man, kad ten buvo aukų. Paprašiau savo bičiulį, buvusį Mariupolio teatro vadovą, kai jam rusai nuėmė namų areštą, nueiti iki to devynaukščio namo Metalurgų gatvėje Mariupolyje, kur apsistodavau iki 2022 metų. Pasirodo, kad tas namas stovi sveikas, nors aplink jį griuvėsiai.
Pastatų likimas karo metu nenuspėjamas taip pat, kaip ir žmonių. Net ir pats stipriausias namas gali būti sudaužytas į šipulius, o daug silpnesnės konstrukcijos atsilaikyti. Ir žmogus, kuris viešai rodė, koks stiprus ir patriotiškas, išbandymams kilus, gali dėti į krūmus, o kitas ramiai viską atlaikyti. Ir žmonės klausia: kaip?
Vieno atsakymo nėra. Viskas gaunasi labai savaime. Nuo mūsų priklauso labai daug, bet kai kas ir nepriklauso nuo mūsų. Todėl kiekvieną kartą, kai išvykstu į Ukrainą ir girdžiu žodžius: saugok save, kyla noras atsakyti štai ką. Raketos ir dronai patys pasirenka aukas. Mes galime kažkiek saugotis, bet man tik svarbu, kad per tą laiką, kuris yra man skirtas, būtų galima padaryti maksimaliai daug, kad pasaulis būtų geresnis ir teisingesnis“, – savo „Facebook“ paskyroje rašo A. Medalinskas.
