Mažų neparlamentinių partijų atstovai prezidentės Dalios Grybauskaitės siūlymus dėl partijų finansavimo reformos laiko nepakankamais ir prezidentūrai teikia savas iniciatyvas.
Socialdemokratų sąjungos (LSDS) ir Centro partijos (CP) vadovai Arvydas Akstinavičius, Violeta Linkienė, Arūnas Grumadas, Eugenijus Skrupskelis susitiko su prezidentės D.Grybauskaitės patarėjų komanda ir aptarė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo pataisas.
Buvo kalbama apie tai, kad prie dabartinių Prezidentės teiktų pataisų reiktų taisyti ir biudžetinį politinių partijų finansavimą – nedidinant bendros sumos jį dalinti į dvi dalis: bazinę išmoką, kuri būtų vienoda, visoms veikiančioms partijoms bei dalį už rinkimuose gautus balsus įkainojant vieno balso vertę. Tiek LSDS ir LCP atstovai, tiek Prezidentės patarėjai neabejoja tuo, jog būtina siekti skaidrumo rinkimuose, kad juose būtų konkuruojama idėjomis, programomis, o ne pinigų kiekiu, mažinti politinę korupciją, stiprinti demokratinius procesus ir sanuoti politinę partinę sistemą. D.Grybauskaitės patarėjas Mindaugas Lingė patikino, jog pokalbio pagrindinės mintys ir akcentai bus perduoti Prezidentei.
„Esame įsitikinę, kad vien aukų iš juridinių asmenų uždraudimas yra nepakankamas. Tai ne tik neišskaidrina paties proceso, bet ir stabdo politinį piliečių aktyvumą pasmerkiant dabar Seime esančias politines partijas likti ten amžinai. Vieša paslaptis, kad rinkimai laimimi ne didžiomis idėjomis, bet dideliais pinigais. Įsigaliojus teikiamoms pataisoms, bet nepakeitus visos sistemos, parlamentinės partijos ir toliau užsitikrina biudžetinį finansavimą, netgi padidėsiantį panaikinus dalies išlaidų grąžinimą. Tuo tarpu į Seimą nepatekusios partijos lieka tik su nario mokesčio lėšomis“, – sakoma A. Grumado ir A. Akstinavičiaus pasirašytame kreipimęsi.
Dabar galiojančio Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo redakcija, tiek LCP, tiek LSDS atstovų nuomone, nėra nei skaidri, nei teisinga. Vienų rinkėjų balsas įgyja finansinę vertę (biudžeto lėšos padalijamos tik iš tų rinkėjų balsų, kurie balsavo už partijas įveikusias rinkimų barjerą), o kitų ne. Tokiu būdu už rinkimų barjero liekančiai politinei partijai, principingai besilaikančiai politinių vertybių, tenka išgirsti replikų, jog „mano balsas nieko nereiškia ir jis veltui atiduotas“.
Mažosios partijos mano, kad dabar galiojanti politinių partijų finansavimo sistema turi netiesioginės diskriminacijos požymių. Tai, anot jų, pažymima ir 29 Seimo narių kreipimęsi į Konstitucinį teismą. Tą konstatuoja ir Lygių galimybių kontrolierės pateikiama išvada: „Atsižvelgiant į netiesioginės diskriminacijos apibrėžimą, įvertinus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą neutralią normą, nustatančią reikalavimus valstybės skiriamam finansavimui gauti, galima būtų daryti pakankamai pagrindo turinčią išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai gali nukentėti dėl savo politinių įsitikinimų, nes už jų pasirinktą partiją balsuos mažai rinkėjų ir ši partija negaus valstybės skiriamo finansavimo ir tikėtina, kad nelaimės vietų Seime. Todėl šiuo požiūriu galima būtų įžvelgti netiesioginę diskriminaciją dėl politinių įsitikinimų <...>.“
Į parlamentą nepatenkantys ir save diskriminuojamais laikantys politikai mano, kad politinės partijos lėšas turėtų gauti tik iš nario mokesčio, valstybės biudžeto ir dalies gyventojų pajamų mokesčio (0,5–1 %). Draudžiamos aukos ir iš fizinių ir iš juridinių asmenų. Fiksuotoji biudžetinio finansavimo dalis, sudaranti 10% biudžeto skiriamų lėšų paskirstoma visoms registro reikalavimus atitinkančioms partijoms, kartu Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme sugriežtinant reikalavimus registro atitikimui. Kintamoji dalis, išbraukus rinkimų barjero reikalavimą, būtų paskirstoma rinkimuose dalyvavusioms partijoms.
Tokiu būdu kiekvienas rinkėjas ne tik savo balsu, bet ir finansine to balso verte paremia jam tinkančią politinę organizaciją. Eliminuojama bet kokia lėšų perskirstymo galimybė. Vien patekimas į Seimą neužtikrintų politinei partijai milžiniškos finansinės persvaros prieš kitas.
Politikų manymu, biudžetui jų siūloma reforma netaptų papildoma našta. „Kiekvienais metais Seimui patvirtinus valstybės biudžetą nustatoma politinėms partijoms skiriama suma. Turint rinkėjų skaičių nesudėtinga, atsižvelgiant į biudžeto galimybes, nustatyti ir piniginę vieno balso išraišką. Partijos būtų priverstos nuolat bendrauti su savo rinkėjais, o ne juos papirkinėti. Rinkėjo balsas vertinamas vienodai, nežiūrint už kurią partiją jis balsavo.
Aukščiau minėti sisteminiai pakeitimai užtikrintų skaidrų politinių partijų finansavimą ir eliminuotų verslo įtaką partijoms. Tai nepadidintų ir biudžeto išlaidų. Atsižvelgiant į privalomą reikalavimą dalyvauti rinkimuose, į biudžeto skiriamų lėšų dalį pretenduotų apie 15–20 politinių partijų. Tiek jų paprastai dalyvauja rinkimuose. O įvertinus partijų tarprinkiminę veiklą – jų galbūt net ir sumažėtų,“ – teigia jie.
