Pasak politologų, kova dėl įtakos paprasta nebus, nes labiausiai besiskleidžiančius lenkų galios sparnus pakerpa politinis susiskaldymas šalies viduje ir pykčiai su Berlynu bei Briuseliu.
Karas Ukrainoje turėjo išgelbėti Lenkiją?
Lenkų žiniasklaida taip pat netyli, pripažindama, kad lyderystės potencialo išties daug, bet koją kiša pačių valdančiųjų principai, nesitarimai su Europos Komisija ir net kaimyninių šalių noras perimti regiono lyderio karūną.
Pasak lenkų žiniasklaidos, kai Vladimiras Putinas neseniai pareiškė, kad Vakarai „kovos iki paskutinio ukrainiečio“ jis tikriausiai pervertino Vakarų ryžtą, nes jie galimai kovos iki pirmojo dujų trūkumo šį rudenį ar žiemą. O Lenkija, priešingai, skyrė daug pinigų ir pastangų, kad Ukraina laikytųsi savo pozicijų šiame kare. Tačiau tokia laikysena gali būti per didelė kaina Lenkijos valdantiesiems ir visai šaliai.
Visuomenės parama Ukrainai Lenkijoje yra didžiulė, tačiau ji gali apakinti šalį ir neleisti pamatyti kai kurių karinių, geopolitinių ir ekonominių realijų. Rusija, ne kitos šalys, yra visiškai atsakinga už agresiją Ukrainoje, bet pabėgėlių ir infliacijos krizės naštą neša Vidurio ir Rytų Europos valstybės.
Europiečiai ir amerikiečiai sutelkė dėmesį į sankcijas Rusijai. Tačiau pasirodė, kad tai – dviašmenis kardas. Nors sankcijos smogė Rusijos vidurinei klasei ir sutrikdė tiekimo į Rusiją grandines, europiečiai taip pat nukentėjo. Būtent tai sukėlė daug apmąstymų Vakarų Europos sostinėse.
Tikėtina, kas spaudimas ukrainiečiams dėl susitarimo su Rusija greičiausiai tik augs. Tam ES turi svertų, tokių kaip Ukrainos įstojimas į ES ir pagalbos fondai. Lenkija, pasak lenkų žiniasklaidos, bando būti Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere. Tačiau tai nebūtinai tampa realybe, ypatingai Vakarų partnerių akyse, mat Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos lyderiai vykdami į Kijevą pasiėmė Rumunijos prezidentą, o ne Lenkijos valstybės ar vyriausybės vadovą.
Rumunai nori prisijungti prie Šengeno ir euro zonos ir jiems reikia pagrindinių ES valstybių paramos. Tai jiems svarbiau nei bet koks regioninis lojalumas. O regioną susilpnino lenkai ir vengrai, akivaizdžiai susipykę dėl karo Ukrainoje. Tai galimai padidino pagrindinių ES šalių įtaką Vidurio ir Rytų Europos regionui.
Buvo tikimasi, kad Lenkijos parama Ukrainai padės užbaigti ginčą su ES dėl tariamų dabartinės Lenkijos vyriausybės padarytų teisinės valstybės principų pažeidimų ir pritrauks šaliai finansinę pagalbą pabėgėlių bangai valdyti.
Europos Komisija iš tiesų patvirtino Lenkijos veiksmų programą, skirtą šaliai iš ES COVID atkūrimo fondą birželio mėn. Tačiau kol kas viskas, ką šalis turi parodyti, yra gairės, kurias ji turi įvykdyti prieš pervedant grynuosius pinigus.
Lenkija, anot vietos žiniasklaidos, vis dar yra toje pačioje „būdoje“ kaip ir Vengrija, bet silpnesnė, nes jos vyriausybės laukia kitais metais vyksiantys rinkimai, o kai kurios Europos sostinės linkusios palaukti ir pažiūrėti, kas atsitiks, prieš pradėdami aktyviau bendradarbiauti su dabartiniais valdančiaisiais.
Dabar Lenkijoje dominuoja partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderis Jarosławas Kaczyńskis, kuris, atrodo, nenori eiti į kompromisus, nes mano, kad Lenkija yra pakankamai stipri, jog prispaustų Briuselį, o ES atkūrimo fondo pinigai neverti tiek, kad būtų verta atsitraukti. Ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis ir prezidentas Andrzejus Duda gali turėti kitokių minčių, tačiau jie nėra tie, kurie priima lemiamus sprendimus tarp valdančiųjų.
Štai kodėl nugaros plekšnojimas dėl paramos Ukrainai nepakeitė dabartinės Lenkijos vyriausybės santykių su ES. Taip pat tai neišvirs į svajotą platesnės Europos su išoriniu Britanijos, Turkijos ir Ukrainos ratu, idėją. Viskas gali baigtis tiesiog dviejų greičių Europa, kurios lenkų politikos formuotojai žūtbūt stengėsi išvengti. Nes tai reikštų, kad Lenkija Europoje taptų ta, kuri turi laikytis taisyklių, bet negali jų keisti.
Apie gynybą mes kalbame „vienu balsu“
Tiesa, Lietuvos politologai kur kas šviesiau mato Lenkijos, o kartu su ja ir Lietuvos perspektyvas, nors visi pripažįsta, kad senų problemų Lenkija taip ir neatsikratė.
Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros dėstytojas Andžėjus Pukšto sako, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai dabar labai glaudūs. Bendradarbiavimas vyksta intensyviai, ypač Ukrainos karo fone. Dar iki jo pradžios buvo sukurtas „Liublino trikampis“, tai trijų šalių susitikimų formatas. Tiesa, politologas įsitikinęs, kad niekada taip nebus, jog į visus klausimus Lietuva ir Lenkija žiūrės vienodai.
„Svarbiausia, kad bendradarbiavimas vyksta, ypatingai karinio saugumo srityje. Bet taip pat labai daug yra padaryta energetinio saugumo srityje: dujotiekio, elektros linijų jungčių nebūtų be paskutinių penkių ar šešių metų bendradarbiavimo.
O dėl skirtingų santykių su Europos Komisija, taip yra skirtumų, tai nėra paslaptis. Jie, matyt, ir bus, kol vieni ar kiti politiniai veikėjai Lenkijoje užims vadovaujančias pareigas. Tokių situacijų yra daug“, – svarstė A. Pukšto.
Jis patikino, kad Lenkija ir Lietuva yra natūralios partnerės gynybos srityje, nes, bent jau Lietuvai, lieka tik Lenkija ir Skandinavijos šalys, taip pat Latvija su Estija.
„Reikia turėti galvoje, kad Lenkija yra 10 ar 12 kartų didesnė už Lietuvą, jos ir pajėgumai kitokie, tiek finansiniai, tiek kariniai. O Lietuvos ir Lenkijos požiūris į NATO yra toks pats. Mes kalbame vienu balsu ir Briuselyje, ir Vašingtone.
Be to, kai Prancūzija daug kartų bandė pristatyti savo viziją, kaip turi atrodyti Europos strateginė autonomija, dėl ES kariuomenės kūrimo, NATO vaidmens, tai čia lenkai ir lietuviai kalba taip pat vienodai, kad reikia ne tik saugoti ir stiprinti NATO, bet ir tai, kad Europos saugumas negalimas be stipraus JAV vaidmens. Lenkijos balsas Rytų ir Vidurio Europoje yra garsus, o vaidmuo, mano manymu, nepakeičiamas“, – svarstė A. Pukšto, pabrėžęs, kad Lietuva ir Lenkija dalijasi ir „dramblį“ kambaryje – Suvalkų koridorių, kuris saugumui yra esminis.
Prasidėjus karui Ukrainoje Rytų ir Vidurio Europos „svoris“ pasikeitė. „Europos saugumo epicentras pasislinko į rytus prie Lenkijos, Baltijos šalių, o taip prie pat Rumunijos, Čekijos. Tai tų šalių svoris net pasaulio saugumo architektūroje pasikeitė, išaugo.
Žinoma, visi moka didelę to kainą: pabėgėliai, infrastruktūra, infliacija ir kitkas. Jei prisiminsime, kad ir JAV prezidentas vasario mėnesį atvyko į Varšuvą, suprasime, kad, išties, Lenkijos įtaka gerokai išaugo“, – tikino A. Pukšto.
Mes esame „mažesnieji broliai“
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas Giedrius Česnakas sako, kad Lenkija tampa viena iš pagrindinių JAV partnerių Europoje. Bet problemos dėl teisės viršenybės jų politinį svorį mažina, o kai karas Ukrainoje pasibaigs šie elementai bus prisimenami dar dažniau.
„Tiesa, dabar politinis svoris yra išaugęs, o ir karinius raumenis lenkai intensyviai augina. Jie perka daug ginklų ir karinės technikos Pietų Korėjoje ir tampa viena stipriausių kontinentinės Europos valstybių.
Žinoma, reikia žiūrėti, kiek vokiečiai ar prancūzai investuos į savo karinę pramonę, karinį pasirengimą, tada lenkų karinė galia proporcingai sumažės, bet dabar lenkų galia tikrai labai auga.
Į Lenkiją imama žiūrėti, kaip į vieną iš valstybių, užtikrinančių saugumą regione. Tai svarbu ir mus, nes Lenkijai rūpi viskas, kas vyksta NATO Rytų flange, viskas, kas susiję su Rusija. O tai, ta pati trajektorija, kaip ir mūsų“, – sakė G. Česnakas, patikinęs, kad Lenkija tampa svarbia ir galinga valstybe regione, o gal ir visoje Europoje.
Galima, pasak politologo, sakyti, kad matome galingos Europos valstybės atgimimą, nes Lenkijos „svoris“ didėja ne tik karinėje, bet ir ekonominėje erdvėje.
„Ekonominės prognozės rodo, kad Lenkija turi potencialo augti iki pat 2050 metų. Klausimas tik, kiek bus susipriešinimo su Berlynu ir Briuseliu. Susipriešinimas mažina potencialą, kurį lenkai galėtų turėti“, – sakė politologas, patikinęs, kad mūsų santykiai su Lenkija bene geriausi per visą laikmetį, o tai mums naudinga ir iš ekonominės, ir iš saugumo perspektyvos.
„Baltijos šalių saugumas yra absoliučiai priklausomas, ypatingai sausumos, nuo gerų Lenkijos-Lietuvos santykių ir būti tuo „mažesniu broliu“, būkime objektyvūs, tokie ir esame dėl savo ekonominės galios, populiacijos dydžio, nieko blogo. Taigi, tokį tendemą išlaikyti ir dar bendrauti su JAV – gerai“, – svarstė G. Česnakas.
Norų Lenkija turi, bet galimybių mažoka
Politologė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė sako sutinkanti, kad dabar daug kalbama apie išaugusią Lenkijos galią, bet negalėtų visiškai su tuo sutikti.
„Tikrai Lenkija deda nemažai pastangų būti lydere regione ir už jo ribų, bet kol kas jiems koją kiša nesutarimai su Europos Komisija ir įtampa šalies viduje. Yra noro ir iniciatyvos, bet, man atrodo, tikrai yra nemažai vidinio ir išorinio susipriešinimo, kuris trukdo“, – svarstė politikos mokslų profesorė.
Pasak jos, karas Ukrainoje „atskyrė“ du senus draugus – Lenkiją ir Vengriją. Visgi Vokietijos ir Prancūzijos duetas Europoje svarbus, o Lenkija mėtosi gana aštriais pareiškimais Vokietijos adresu.
„Prieš mėnesį Lenkijos valdžią pareiškė, kad prašys reparacijų iš Vokietijos (už Antrąjį pasaulinį karą). Taigi, santykiai tarp Lenkijos ir Vokietijos nėra labai geri. Tokia politika įtakos Europoje smarkiai nepasididinsi. Todėl aš matau nemažai prieštaringų ženklų.
Taip, karas padidino Lenkijos įtaką, pasitikėjimą ja, susidarė tarsi Lenkijos-JAV ašis. Jų santykiai panašūs karine prasme, kaip Vokietijos-Lietuvos. Taigi, aš matau dvišalę partnerystę, tam tikrą įtaką, bet, kad būtų didelis politinės įtakos pakilimas, man nesimato. Šalis ir viduje yra gana susiskaldžiusi“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Kalbėdama apie mūsų santykius su Lenkija, ji sakė, kad mes išties bendraujama draugiškai ir Lietuva nesistengia pabrėžti jokių įtampų. Lenkijai tai tinka, nes Lenkija neturi tiek daug draugų.
„Sutinku su teiginiu, kad Lenkijos mums reikia daugiau, nei jiems mūsų. Mes esame mažiukai, mes galime kalbėti apie strateginę partnerystę, nes tai tikrai svarbu Lietuvai.
Žinoma, Lietuvos valdžia visada buvo linkusi nepabrėžti įtampų su Lenkija ir lyg ir nesinori spausti lenkų dėl tam tikrų dalykų, bet kita vertus Lietuva yra, bent jau anksčiau buvo, labiau linkusi į Europos Sąjungos pusę. Tiesa, karas bendrai Lenkijos santykiams Europoje padėjo, kariniai dalykai nustūmė kitus nesutarimus į šoną. Tampa lengviau bendradarbiauti užsimerkiant ir sakant, kad kiti klausimai nėra tokie svarbūs“, – sakė D. Jakniūnaitė.
Apie tai, ar Lenkija tampa Lietuvos saugumo garantu, pasak politologės, dar ankstoka kalbėti.
„Lietuvos saugumo garantas yra JAV, Vokietija, o su Lenkija sąsajų kol kas mažiau, nors lietuviai, matyt, norėtų daugiau bendradarbiavimo. Lenkija kol kas rūpinasi savo saugumu, kas yra suprantama, o kiek tai yra integruota su Lietuva, čia dar klausimas“, – sakė tarptautinių santykių specialistė.
