Laidoje „Pasaulis pagal moteris“ A. Maldeikienė atvirai prabilo apie savo patirtį ir darkart visiems priminė, kaip protingai reikia žiūrėti į tokias užklupusias gyvenimo negandas.
Paaiškino, kodėl nenori būti vadinama stipria
Stipri moteris – būtent tokia mintis į galvą šautų daugeliui pagalvojus apie A. Maldeikienę. Vis dėlto ji tikina, kad toks žodis tikriausiai nėra pats teisingiausias.
„Aš nesu stipri – aš esu baisi mėgėja paverkti. Aš tiesiog nelabai gyvenime tam turėjau galimybių, nelabai kam buvo įdomu, ar aš ten jau labai noriu būti silpna. Aš esu tiesiog sveiko proto žmogus. Tai va pakeiskime šitą „stiprią“ į tiesiog „sveiko proto“, – sako ji.
Anot jos, sužinoti, kad serga vėžiu, nebuvo lengva, vis dėlto ir tada stengėsi vadovautis šaltu protu ir nervais: „Jeigu sveiko proto žmogus suserga, jis gydosi. Ar jis nuo to džiaugiasi? Be abejo, ne. Koks čia malonumas sirgti? Pavyzdžiui, kai sužinojau, kad sergu vėžiu, labai susinervinau, nes pagalvojau, kad galų gale turiu darbą, kuris man toks įdomus, ir aš taip myliu Briuselį, o reikės visus metus čia gydytis. Aš aišku, nenorėjau, bet atsisėdau ir gydžiausi. Tai ar čia stiprumas? Ne, tiesiog veikia žmogaus galva.“
Tiesa, metams palikti Briuselio Aušrai taip ir neprireikė – iš tiesų darbe jos nebuvo tik 2 savaites, kadangi įprastai dirba nuo pirmadienio iki ketvirtadienio.
Vienąkart į Briuselį ji yra skridusi ir po chemoterapijos, tačiau, kaip sako pati, tuo metu jautėsi itin pavargusi, todėl kelionė buvo klaida.
Laidoje žinoma moteris prisiminė ir konfliktą lėktuve su buvusiu krepšininku Arvydu Macijausku, kai šie nepasidalijo erdve.
„Mūsų šalyje žmogus, kuris ramiai ir šaltai pasakys: „Aš sergu vėžiu, man reikia pagalbos, nes šiandien jaučiuosi privargęs“, kartais gali sulaukti va tokios labai grubios reakcijos. Tai va su tuo reikia kovoti. Bet iš tikrųjų tokie žmonės gali normaliai dirbti, ką jūs puikiai matėte ir su Sauliumi Skverneliu. Mes su juo kartas nuo karto susirašydavome“, – atskleidė ji.
Anot europarlamentarės, per metus ji išties prastai jausdavosi vos 3-4 dienas. Kaip pastebi pati Aušra, sirgdami kitomis ligomis – kad ir gripu – kai kurie žmonės praleidžia ir daug daugiau darbo dienų.
Sužinojusi diagnozę gavo gerą pamoką
Vis dėlto sužinoti, kad jai nustatytas vėžys, paprasta nebuvo. A. Maldeikienė atvira – ji tikrai kurį laiką buvo šoko būsenoje.
„Kai man paskambino, be abejo, aš gavau šiokį tokį šoką. Galbūt labiau dėl to, kad kai man paskambino iš poliklinikos, jie man net nepasakė pavardės. Sakė, jums vėžys, jums reikia pasiimti siuntimą į vėžio centrą. Mane labai šokiravo tas tiesmukumas“, – prisiminė ji.
Tuo metu, kai tai sužinojo, A. Maldeikienė sostinėje su sūnumi gėrė kavą, ir nors jam neišsidavė, anot jos, šis suprato, kad mamai kažkas ne taip.
„Kai kitą dieną nuvažiavome į kaimą, aš ten pradėjau skirstyti pastatėlius, paveikslus, knygas, o po to nuvažiavau pas savo geriausią klasės draugę į gretimą kaimą. Jai viską papasakojau, o ji pasakė: „Aušra, jei tave nuramins, man – irgi [vėžys]“. Tada aš gavau pirmą šoką – tu pirmiausiai nesusireikšmink, juk daugybė žmonių turi problemų. Man pasidarė net gėda. Pagalvojau: „Aušra, tu šitaip įpuolei ir kito žmogaus net nepaklausei“. Man tai buvo labai gera pamoka“, – prisiminė ji.
Vis dėlto A. Maldeikienė suskubo priminti tai, ką daugelis pamiršta arba nė nežino: „Dauguma žmonių serga, ir, kas įdomiausia, dauguma žmonių pasveiksta. Čia yra Lietuvos praleidžiama dalis. Nes miršta gerokai mažiau, negu pasveiksta. Tiesiog mes labai akcentuojame, kai miršta nuo vėžio. Arba dar kvailiau – „ilgai sirgo sunkia liga“.
A. Maldeikienės teigimu, sužinojus, kad jums nustatytas vėžys, svarbiausia yra suprasti, kad mirties nepavyks išvengti niekam.
„Pirmiausiai žmogus turi suvokti, kad jis yra mirtingas, bet aš supratau, kad aš nė nebijau mirti. Aš net pradėjau galvoti: „Įdomu, kai mirsi, tai čia kaip bus?“ Bet turint vėžį, reikia dar sugebėti numirti – čia dar ne taip viskas paprasta“, – pridėjo ji.
Žinoma moteris prisiminė, kad dirbdama Seime stengėsi pagerinti neįgaliųjų padėtį Lietuvoje, o užsinorėjus savęs gailėtis, ji visuomet siūlo prisiminti, kaip tenka gyventi tokioms šeimoms.
„Aš iškart pradedu verkti – man sako, kad su manimi šia tema nė negalima šnekėti, nes pradėsiu verkti. Neįgalūs vaikai liko net be išsilavinimo, juk jie dažniausiai net negali mokytis. Jie sėdi namuose kartu su savo įkalintomis mamytėmis, kurias dažniausiai dar ir palieka. Tai jei jau pradedi įsivaizduoti, kad esi dievai žino kas, tu pagalvok, ar tu šito nori“, – sakė ji.
Anot A. Maldeikienės, labai svarbu perdėtai rimtai nežiūri į save ir savo bėdas. „Vėžys daugeliui žmonių yra susireikšminimo centras. Kartais tikrai užeina toks noras, ypač, kai jautiesi blogai. Atsisėdu ir sakau, kad čia, prašom, su manimi ramiai, nes aš greit mirsiu. Mano šeimoje man paaiškino, ką jie apie tai galvoja, ir aš greitai supratau, ką reikia daryti, jei jau tu taip mirsi. Tai ruoškis“, – kalbėjo ji.
A. Maldeikienė taip pat turi baimių, tačiau tai – ne vėžys
Paklausta, nuo ko viskas prasidėjo, kodėl suskubo tikrintis sveikatos, A. Maldeikienė pripažino, kad maždaug metus laiko nuolat jausdavosi pavargusi.
„Visiems noriu pasakyti, kad jeigu jaučiatės privargę, jei iš tikrųjų sunkiai dirbote, turite kažkokį rūpestį, tai čia nieko. Bet jei savaitę po savaitės nesuprantate, nuo ko esate privargę, priverskite šeimos gydytoją surasti jūsų ligą“, – tikino ji.
A. Maldeikienės teigimu, vienintelė tiesa, kurią kiekvienas apie save galime pasakyti, yra ta, jog vieną dieną mirsime. „Aš manyčiau, kad geriausiai žmogui padeda blaivus požiūris į pasaulį, o tas blaivus požiūris yra ir savo mirtingumo priėmimas. Mes, manau, darome didelį nusikaltimą su savo vaikais, kurie dabar nevaikšto į laidotuves. Mes su mano visa karta ištisai vaikščiodavome į laidotuves“, – atkreipė dėmesį ji.
Kalbėdama apie laidotuves ji atskleidė, kad savo sūnums sudarinėja sąrašą, kuriame bus įrašytos pavardės tų, kurie į jos laidotuves turės būti pakviesti. O ir ceremonija, anot Aušros, turėtų būti kaime, be daugybės žmonių: „Aš esu viešas asmuo, bet ne viešas tualetas“.
„Kad nevaikščiotų visi tie, kurie sakė, koks man bjaurus charakteris, arba kokia aš stebuklinga, neįtikima. Ne. Aš esu tokia, kaip ir visi. Yra žmonės, kurie mane pažįsta, kuriuos aš labai myliu, ir kuriuos aš noriu matyti savo laidotuvėse“, – pridėjo ji.
Maldeikienės teigimu, reikėtų suprasti, kad Lietuvoje yra labai gero lygio onkologinių ligų gydymas, gydytojai išties puikiai žino, ką daryti. Vis dėlto žinoma moteris turi ir savų patarimų: „Ko nereikia daryti? Nekliedėkime apie tą badavimą. Kas atsitinka, kai tu badauji? Tiesą pasakius, vienas sunkesnių dalykų man gydantis buvo tas, kad labai gerai žinojau, jog privalau valgyti. O kai tau daro chemoterapiją, valgyt nesinori klaikiai, todėl, kad sunyksta visos greitai augančios ląstelės, tu netenki skonio ir kvapo receptorių, ir valgyti nesinori taip, kad pabundi iš ryto ir galvoji: „Ir vėl reiks valgyti…“ Bet aš prisiversdavau.“
Tiesa, tai – ne vienintelis dalykas padėjęs žinomai moteriai sunkiu etapu. „Asmenine patirtimi galiu pasakyti – man labai padėdavo joga. Eidavau pas trenerę ir darydavau jogą visą laiką, kol dariau chemoterapiją. Po to kūnas labai susikaupia. Tu turi padėti savo kūnui kovoti su tuo vėžiu. Kaip jam padėti? Tu turi jį pamaitinti, nenervinti, leisti jam pamiegoti, bet ne priversti jį dar ir badauti. Tiesiog ir vėl reikia grįžti į sveiką protą“, – kalbėjo ji.
Laidos pabaigoje paklausta, ar ko nors bijo, A. Maldiekienė nustebino vedėją Kristiną Rimienę pripažindama, kad vis dėlto yra kai kas, kas ją neramino visuomet.
„Bijau, žinoma. Visą laiką. Aš bijau žmogaus, kurio vardas Aušra. Tu visuomet turi bijoti savęs – kad išduosi savo principus, kad labiau norėsi būti maloni ir inteligentiška, nei teisinga, kad labiau stovėsi su tais, kurie galingi ir įtakingi. Be abejo, bijau, ir bijau nuo vaikystės. Esu padariusi kvailų dalykų vien todėl, kad nenorėjau, jog mane atmestų ar nepriimtų. Bet be abejo, tai [ko bijau] tikrai nėra vėžys. Esu sudėtingesnė už kažkokią ligą. Čia yra tik liga“, – pokalbį baigė Aušra.
